istòrinė sociològija, sociologijos kryptis, tirianti visuomenės raidos procesą, istorines socialines sistemas, socialinius institutus ir socialinius reiškinius. Dalyku ir metodais iš dalies sutampa su istoriografija. Istorinė sociologija apima tyrimus, neatitinkančius tradicinių sociologinių tyrimų modelio: istorinė sociologija tiria praeitį (ne sociologo gyvenamą laikotarpį), remiasi istoriniais šaltiniais arba istorikų monografijomis, kuria ir naudoja sociologines teorijas istorinės praeities bendriems, pasikartojantiems bruožams aprašyti bei aiškinti. 19 a. istorinės sociologijos atstovai A. Comte’as, K. Marxas, H. Spenceris ieškojo universalių socialinės kaitos (evoliucijos) dėsnių ir pakopų. Nuo 20 a. pradžios sociologai N. Eliasas, H. Freyeris, O. Hintze, K. Mannheimas, F. Oppenheimeris, K. Polanyi, A. Weberis, W. Sombartas daugiausia tyrinėjo modernių visuomenių atsiradimą, savitumą ir ilgalaikes tendencijas (industrializaciją, urbanizaciją, globalizaciją, kolonializmą bei imperializmą, nacionalizmą, biurokratizaciją, demokratizaciją, socialinę revoliuciją, gerovės valstybės atsiradimą bei raidą ir kita). Šios tyrimų sritys nagrinėjamos taikant lyginamąjį metodą. Žymiausi 20 a. antros pusės istorinės sociologijos atstovai: P. Andersonas, R. Bendixas, R. Collinsas, S. Eisenstadtas, J. Goldstone’as, B. Moore’as, T. Skocpol, C. Tilly, I. Wallersteinas.
L: Handbook of Historical Sociology London 2003.
181