Itãlijos istòrija

Senovės laikai ir viduriniai amžiai

4–3 a. pr. Kr. įvairios Apeninų pusiasalio tautos (etruskai Toskanoje, lotynai ir sabinai Vidurio Italijoje, galai šiaurėje) buvo suvienytos ir priklausė Romai. Italija sudarė nedidelę, nors ir pagrindinę, visos senovės Romos imperijos dalį.

5 a. pradžioje žlungant Romos imperijai, Italijos teritoriją pradėjo puldinėti barbarai. 410 po ilgos apgulties Romą užėmė Alariko vadovaujami vestgotai, bet iki 5 a. vidurio nuolatinės germanų valdžios nebuvo. 452 Šiaurės Italiją nusiaubė Atilos vadovaujami hunai. 455 Roma buvo nusiaubta vandalų. 476 nuverstas paskutinis imperatorius Romulas Augustulas; Vakarų Romos imperija žlugo. Italijoje susikūrė germanų vado Odoakro valstybė (476–493). 488 iš Balkanų į Šiaurės Italiją įsiveržė ostgotai (ne tik kariuomenė, bet ir paprasti gyventojai – apie 300 000 žm.). Ostgotų valdovas Teodorikas nukariavo Odoakro valstybę ir pasiskelbė gotų ir italikų karaliumi; įkurta ostgotų karalystė (493–554; centras – Ravenna). 512 išleistas germanų ir italikų bendras teisynas, vadinamasis Teodoriko ediktas, paremtas romėnų teise. Rimtesnių socialinių ir ekonominių pokyčių neįvyko. Po Teodoriko mirties dalyje Italijos buvo įtvirtinta Bizantijos imperatoriaus valdžia.

Teodoriko mauzoliejus (6 a., Ravenna)

568 į Italiją įsiveržė naujos germanų gentys langobardai (lombardai). Jie greitai užėmė dideles teritorijas tarp Alpių ir Apeninų (dabartinė Lombardijos teritorija). Langobardai nerodė pagarbos Romos imperijai, jos politinėms ir administracinėms tradicijoms, vadovavosi savo papročiais; Romos imperijos tąsa galutinai nutrūko. Iki 7 a. pradžios langobardai užkariavo visą Italiją, išskyrus nedideles teritorijas aplinkui Romą, Neapolį, Ravenną ir piečiausią Italijos dalį (ją valdė Bizantija). Politiškai langobardų karalystė nebuvo vienalytė, ją sudarė 35 daugiau ar mažiau savarankiškos kunigaikštystės. Kūrėsi ankstyvoji feodalinė visuomenė. Iš langobardų ir romėnų formavosi nauja tauta – italai.

Didėjo Bažnyčios įtaka. Popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo pontifikato metais (590–604) Bažnyčia sustiprėjo kaip dvasinė ir pasaulietinė galia. Derėdamasis su langobardais Grigalius I Didysis tapo faktiniu Romos miesto ir greta jo esančių žemių valdovu ir siekė tapti Bažnyčios autoritetu visoje Europoje.

725, kilus konfliktui tarp Bažnyčios ir valstybės, į langobardų ir popiežiaus santykius įsikišo frankai. 754 popiežius Steponas II karūnavo Pipiną Trumpąjį frankų karaliumi. Atsidėkodamas Pipinas Trumpasis 756 privertė langobardus suteikti popiežiui teises valdyti teritoriją Vidurio Italijoje nuo Romos iki Ravennos (Popiežiaus sritis). Popiežiaus valdžios atrama tapo vienuolynai.

normandų pilis Baryje (12 a.)

Konfliktas tarp popiežių ir langobardų valdovų truko ir kitais dešimtmečiais. 773 popiežius Hadrijonas I pasikvietė į pagalbą Pipino Trumpojo sūnų ir paveldėtoją Karolį Didįjį. Šis nugalėjo langobardus, panaikino jų karalystę ir prijungė prie savo valdų Šiaurės ir Vidurio Italiją, sugrąžino popiežiui jo valdas. Autonomiškos liko Benevento ir Spoleto kunigaikštystės. Žlugus Karolingų imperijai, jos valdytoje Italijos dalyje įsivyravo ekonominis ir politinis chaosas. Nuo 9 a. vidurio pietinę ir Vidurio Italiją puldinėjo arabai, 9 a. pabaigoje Šiaurės Italiją – vengrai. 951 į Italiją įsiveržė Saksonijos valdovas Otonas I. 961–62 jis suvienijo savo valdas į Šventąją Romos imperiją. Ją sudarė Vokietija ir didesnioji Italijos dalis. Otonui ir jo paveldėtojams nepavyko atkariauti iš arabų jų valdomos Italijos dalies. Tik 11 a. arabus išstūmė normandai, kurie sukūrė savo valstybę – Sicilijos karalystę, lenine priklausomybe susijusią su Popiežiaus sritimi.

Siekdami vyrauti popiežiai ir imperatoriai susikivirčijo dėl investitūros. 11 a. konfliktas išsiplėtė į karą tarp imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII. 1077 popiežius karą laimėjo (Canossa), bet kovos baigėsi tik 1122 Wormso konkordatu, pagal kurį buvo panaikinta Vokietijos imperatorių valdžia Italijos Bažnyčiai.

10–13 a. Italija išsiskyrė dinamiška miestų plėtra. Miestų vyravimas šalyje (romėnų tradicijų paveldas) buvo labai svarbi šalies raidos tendencija, vienijanti įvairių šalies regionų plėtrą. Politinių suiručių laikais amatai ir prekyba miestuose nesunyko: veikė amatų kolegijos, buvo kaldinami pinigai, prekiauta kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu. Į prekinius piniginius santykius buvo įtrauktas ir žemės ūkis, formavosi gana didelis laisvųjų valstiečių sluoksnis. Miestiečiai naudojosi politine padėtimi ekonominei nepriklausomybei stiprinti. 13–14 a. Italijos pirklių ir bankininkų ekspansija apėmė visą Europą, siekė Mongoliją ir Kiniją. Suklestėjo Genuja, Milanas, Paduva, Florencija, Modena, Cremona, Siena. Venecija ir Genuja monopolizavo visą Viduržemio jūros prekybą. Po 1204, kai kryžiuočiai užėmė Konstantinopolį, italų pirkliai pradėjo kurti kolonijas prie pagrindinių Viduržemio ir Juodosios jūrų prekybos kelių. Plėtojosi bankininkystė ir monetų kalyba. Florencijos florinas tapo visos Europos atsiskaitymų valiuta. Šiaurės Italijos miestai pasipriešino Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos bandymams pajungti Šiaurės ir Vidurio Italiją. 1167 Šiaurės Italijos miestai sudarė sąjungą – Lombardijos lygą. Ją rėmė popiežius ir Venecija. 1176 Frydrichas I Barbarosa pralaimėjo lygos kariuomenei ir patvirtino jai priklausančių miestų autonomiją (kituose liko stipri imperatoriaus įtaka). Didėjanti miestų gerovė skatino pasaulietiškos ir individualistinės visuomenės kūrimąsi. Miestų gyvenimo stilių turėjo perimti ir feodaliniai didikai, jeigu jie norėjo dalyvauti intelektiniame ir ekonominiame gyvenime. Miestų ūkio kilimas, jų nuolatinė konkurencija skatino kultūros raidą. Jai turėjo įtakos antikinės tradicijos ir arabų bei Bizantijos kultūra. Pastatytas Pisos architektūrinis ansamblis, įkurta medicinos mokykla Salerno, Bolonijos teisės mokykla, imta kurti literatūrą italų kalba.

13 a. toliau varžėsi popiežiai ir imperatoriai. Konkurenciją dar padidino dviejų vokiečių giminių – Hohenštaufenų ir Welfų – tarpusavio vaidai. Italijoje susidarė dvi priešiškos politinės grupuotės. Viena jų rėmė imperatorių, kita popiežių (gvelfai ir gibelinai). Imperatoriaus Frydricho II bandymai suvienyti Italiją buvo nesėkmingi. Imperatoriaus valdžios susilpnėjimu pasinaudoję Prancūzijos karaliai primetė savo protektoratą popiežiams (Avinjono nelaisvė 1305–77). Italijos miestai 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje išgyveno spartesnę politinės santvarkos evoliuciją. Milane, Veronoje, Ferraroje, Mantujoje įsigalėjo didikų giminės – sinjorai. Turtingiausi sinjorai Visconti, Gonzagos, Sforzos pajungė gretimus kaimiškus regionus, silpnesnius miestus, kariaudami tarpusavyje plėtė savo valdas. 15 a. pirmoje pusėje Milano kunigaikštystė, valdoma Visconti, vėliau Sforzų, suvienijo Lombardiją, Pjemontą ir Emiliją, užvaldė Genują ir Boloniją. Plėtėsi Savojos kunigaikščių valdos. Florencijoje 14 a. pabaigoje įsigalėjo oligarchija.

Kultūriniu atžvilgiu 14–15 a. buvo Renesanso laikotarpis. Jo centrais tapo miestai (pirmiausia Florencija). Ryškiausiai Renesanso kultūra plėtojosi Venecijoje, Romoje, Paduvoje, Sienoje. Klestėjo architektūra, menas, dailieji amatai, kūrė Dante, F. Petrarca, G. Boccaccio. Toskanos dialekto pagrindu pradėjo formuotis literatūrinė italų kalba. Italija tapo visos Europos kultūros centru. Iš čia Renesansas plito į kitas šalis.

Italija 16 amžiuje

Italijos politinė raida išliko chaotiška. 15 a. viduryje dėl Turkijos grėsmės valstybės nutraukė tarpusavio karus, bet Apeninų pusiasalis netapo politiniu vienetu. 15 a. pabaigoje Italijoje buvo penkios didesnės valstybės: Milano kunigaikštystė, Florencijos ir Venecijos respublikos, Popiežiaus sritis ir Neapolio karalystė. Be jų, buvo smulkių politinių valdų, nepriklausomų nuo popiežių ar imperatorių. Italijos susiskaldymas ir karinis silpnumas viliojo užsienio valdovus. 15 a. pabaigoje Prancūzijos karalių siekiai įsitvirtinti Neapolio ir Milano sostuose davė pradžią Italijos karams (1494–1559), juose kovojo dvi pagrindinės konkurentės – Prancūzija ir Ispanija. Po karų Italija ir toliau liko suskaldyta, Neapolyje ir Milane įsigalėjo ispanai (žemėlapis Italija 16 a.).

Florencija (raižinys iš Hartmanno Schedelio Pasaulio kronikos, 1493)

17 a. Italijoje – ekonominio nuosmukio laikai. Jis prasidėjo dar 16 a. antroje pusėje, kai dėl didžiųjų geografinių atradimų Europos ūkio raidos centras pasislinko į šiaurės vakarus. Išsiplėtus prekybai per Atlanto vandenyną Italijos prekybinės respublikos prarado prieskonių prekybos monopolį. Dėl Osmanų imperijos ekspansijos smuko Viduržemio jūros prekyba. Centralizuotose Europos šalyse pradėjo plėtotis pramonė, su kuria Italija negalėjo konkuruoti. Iki tol į eksportą orientuota Italijos pramonė nyko, o kapitalas buvo naudojamas žemės nuosavybei įsigyti arba skolinamas už palūkanas. Beveik nutrūko Florencijos gelumbės, Milano ginklų gamyba. Didėjantys mokesčiai ir blogėjanti ekonominė padėtis sukėlė socialinių sukrėtimų – sukilimus Palerme ir Neapolyje (1647), Salerno (1647–48). Per Trisdešimties metų karą (1618–48) Šiaurės Italija vėl tapo karo veiksmų arena. Ūkio nuosmukis truko iki 18 amžiaus. Bendra pramonės gamybos apimtis sumažėjo kelis kartus, Florencijos gelumbės gamyba – 20, Venecijos šilko – 30 kartų. Smuko vidaus ir užsienio prekyba, vidaus rinkoje vyravo austrai. Vidaus prekybos plėtrą stabdė blogi keliai, teritoriniai muitai, valdovų monopolija. Plėtėsi nedirbamų žemių plotai.

18 a. pirmos pusės teritorinius politinius pokyčius paskatino Ispanijos (1701–14) ir Austrijos (1740–48) įpėdinystės karai. Savojos kunigaikštis Viktoras Amadėjus II pagal Utrechto taiką (1713) gavo karaliaus titulą ir Siciliją, kurią su Austrija išmainė į Sardiniją. Susikūrė Sardinijos karalystė. Neapolio ir Sicilijos karalystė atiteko šalutinei Ispanijos Burbonų šakai. Kita jų šaka įsitvirtino Parmoje. Korsikos sala iš Genujos perėjo Prancūzijai. Politinė padėtis stabilizavosi, ūkio ir kultūros raida pagyvėjo.

Šviečiamojo amžiaus idėjos ryškiausios Habsburgų valdomose valstybėse (Toskanoje, Lombardijoje) kur buvo įvykdytos mokesčių ir administracinės reformos, panaikinta bažnytinė cenzūra, cechų korporacijos. Švietimo idėjos Italijoje nebuvo tokios ryškios kaip Prancūzijoje, bet žymiausių italų švietėjų (C. Beccarijos, G. Filangieri, P. Verri) darbai ir veikla padėjo pagrindus nacionaliniam politiniam Italijos susivienijimui risordžimentui.

Napoleono Bonaparto užkariavimai

Prancūzijos revoliucija pakeitė Italijos teritorinę ir politinę tvarką. Prasidėjus revoliucijai suaktyvėjo opozicija. 1794–95 sąmokslai, rengiami vietos jakobinų, siekiančių įkurti respublikas, buvo susekti Pjemonte, Neapolyje, Palerme, Sardinijos saloje. Opozicionieriams pavyko trumpam ateiti į valdžią, bet greitai daugelis buvo priversti bėgti iš šalies. Politiniai emigrantai italai Prancūzijai padėjo geriau pasirengti intervencijai į Italiją.

1796 prasidėjo Napoleono Bonaparto Italijos kampanija. Napoleonas išvijo austrus iš Šiaurės Italijos. Campo Formio taika įtvirtino Prancūzijos valdžią ir naują Italijos padalijimą. Dalis Venecijos respublikos atiteko austrams. 1796 prancūzai užėmė Pjemontą ir Toskaną. Čia Prancūzijos pavyzdžiu buvo sukurtos respublikos. 1799 jos sujungtos į Cizalpinę respubliką (sostinė Milanas). Po 1800 puolimo prancūzai įsitvirtino Italijoje. Laikantis Lunéville’io taikos (1801) sąlygų, 1802 Ligūrijos ir Cizalpinė respublikos suvienytos į Italijos respubliką (1805 pavadinta Italijos karalyste), valdomą prezidento Napoleono Bonaparto. Pjemontas, Ligūrija, Toskana, Popiežiaus sritis prijungtos prie Prancūzijos. Neapolio karaliumi tapo Napoleono brolis Juozapas Bonapartas, vėliau Napoleono bendražygis J. Muratas. Visa Italija, išskyrus Siciliją ir Sardiniją, faktiškai buvo suvienyta Prancūzijos valdžios.

Prancūzijos kariuomenė įžengia į Romą (1798 vasario 15) (aliejus, 19 a. pirma pusė, dailininkas Hyppolyte Lecomte)

1796–1814 Prancūzijos valdymo laikotarpiu panaikinti vidaus muitai, įvestas Napoleono kodeksas, panaikintos cechų, žemvaldžių ir dvasininkų privilegijos, dauguma valstiečių feodalinių prievolių, sekuliarizuotos ir parduotos Bažnyčios žemės. Italus prislėgė privaloma karo tarnyba Prancūzijos kariuomenėje, įvairios prievolės bei mokesčiai. Sustiprėjo italų nacionalinio išsivadavimo judėjimas, įsikūrė slaptų organizacijų (karbonarai).

Kova dėl Italijos suvienijimo

1814–15 Vienos kongresas Italijoje atkūrė senąsias absoliutines monarchijas, Austrijos valdžią ir įtvirtino Italijos suskaldymą į Abiejų Sicilijų karalystę, Popiežiaus sritį, Modenos, Parmos, Luccos kunigaikštystes ir Toskanos didžiąją kunigaikštystę, Sardinijos (kitaip Pjemonto) karalystę ir Lombardijos-Venecijos karalystę, priklausančią Austrijos imperijai. Savarankiškumą išlaikė Sardinijos karalystė; kitų Italijos valstybių politiniam gyvenimui vadovavo austrai. Tokia tvarka išsilaikė iki Italijos suvienijimo (1861), bet visų per Prancūzijos valdymo laikotarpį įvykdytų reformų panaikinti nebebuvo galima. Italijoje toliau plito risordžimento idėjos. Karbonarai siekė suvienyti Italiją ir įkurti respubliką. Daugiausia šių idėjų šalininkų buvo Pjemonte, Toskanoje, Venecijoje, Neapolyje. Karbonarų sukilimai 1820 vyko Neapolyje (Neapolio revoliucija), 1821 Pjemonte (Pjemonto revoliucija), 1831 Modenoje, Parmoje ir Popiežiaus srityje. 19 a. 4 ir 5 dešimtmetyje visiškai susiklostė risordžimento judėjimo politinė koncepcija: vienas judėjimo lyderių G. Mazzini 1831 įkūrė pogrindinę išsivadavimo organizaciją Jaunoji Italija. Risordžimento lyderių politinės pažiūros nebuvo vieningos. Liberalusis sparnas siekė Italijos valstybių federacijos, o Italijos nepriklausomybės viltis siejo su reformuota popiežiaus valdžia arba Sardinijos karalyste. Radikalai siekė federacinės Italijos respublikos pagal Šveicarijos modelį.

Didžiųjų Italijos valstybių monarchai kovą dėl krašto vienybės vertino skirtingai. Abiejų Sicilijų karalius Ferdinandas II manė, kad tai yra tiesioginė grėsmė monarchijai. Sardinijos valdovas Karolis Albertas ieškojo kompromiso su liberaliais risordžimento veikėjais ir įvykdė liberalių administracinių ir teisės reformų. Toskanos valdovas Leopoldas II toleravo spaudos laisvę, popiežius Pijus IX 1846–47 įvykdė pasaulietinių valdymo reformų, liberalizavo cenzūrą.

1848 Tautų pavasaris prasidėjo sukilimais Palerme ir Neapolyje (Italijos revoliucija). 1848–49 revoliucinis judėjimas buvo nuslopintas, bet italų nacionalinės vienybės idėja labai sustiprėjo. Nuslopinus demokratus vėl grįžo absoliutizmas. Konstitucija ir parlamentinis valdymas išliko tik Sardinijos karalystėje. Nuo 1848 dėl demokratiškesnės santvarkos Sardinijos karalystė tapo Italijos suvienijimo lydere. Jos pozicijos labai sustiprėjo ministru pirmininku tapus C. B. di Cavourui. G. Mazzini revoliucinė konspiracinė veikla nebuvo efektyvi ir tai padėjo nuosaikių pažiūrų C. B. di Cavourui suburti įvairių krypčių ir orientacijų nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjus. C. B. di Cavouras parėmė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją per Krymo karą, tai jam garantavo Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos paramą. Italijos klausimas tapo 1856 Paryžiaus taikos konferencijos tema.

G. Garibaldi Palerme (piešinys, apie 1860)

Per paskutinį risordžimento etapą (1859–60) Prancūzija veikė kaip Italijos sąjungininkė. Prancūzijos ir Sardinijos kariuomenė nugalėjo austrus. Buvo išlaisvinta Lombardija. Modenos, Parmos, Toskanos kunigaikštystėse nugalėjo sukilėliai: valdžia čia perėjo Sardinijos karalystės šalininkams. Savoja ir Nica už paramą kare su Austrija 1860 buvo perduotos Prancūzijai. Demokratinis risordžimento sparnas kovą tęsė toliau. 1860 Palerme sukilo G. Mazzini šalininkai. Sukilusiai Sicilijai paremti G. Garibaldi organizavo savanorių kariuomenės žygį. 1860 Sicilijoje ir Pietų Italijoje buvo nuversti Burbonai. Radikalios G. Garibaldi reformos (valstiečiams pažadėta duoti žemės, buvo panaikintos feodalinės privilegijos) ir G. Mazzini respublikinė propaganda sudarė prielaidas Italijoje kurtis respublikai. C. B. di Cavouras užbėgo tam už akių: visos išlaisvintos teritorijos buvo prijungtos prie Sardinijos karalystės.

Italijos suvienijimas

1861 visos Italijos parlamentas paskelbė konstituciją; Italija tapo karalyste (konstitucine monarchija); karaliumi – Viktoras Emanuelis II, sostine – Turinas (nuo 1865 Florencija). Galutinai Italija suvienyta 1866 prijungus Veneciją, 1870 panaikinus pasaulietinę popiežiaus valdžią ir prijungus Romą. 1871 Italijos sostinė perkelta į Romą. Prasidėjo Italijos kaip vientiso politinio vieneto istorija (žemėlapis Italijos suvienijimas).

Italijos karalystė

Per 19 a. paskutinius tris dešimtmečius vyko pramonės perversmas, susikūrė bendra vidaus rinka. Plėtros tempais Italija atsiliko nuo kitų Vakarų Europos šalių. Politiniame gyvenime iš pradžių vyravo nuosaikūs liberalai, nuo 1876 – kairieji radikalūs liberalai. Jiems valdant buvo suvienodintos administracinė, teisės, švietimo sistemos. Kilo Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios konfliktas, nes popiežius Pijus IX nepripažino savo valstybės aneksijos. Užsienio politikoje Italija orientavosi į sąjungą su Austrija ir Vokietija. 1882 sudarė su jomis Trišalę sutartį ir pradėjo kolonijinę ekspansiją į Afriką, užėmė Eritrėją ir Somalio pakrantę. 1896 Italijai nepavyko įtvirtinti savo protektorato Etiopijai.

19 a. pabaigoje labai sparčiai plėtojosi Italijos ūkis. Politiškai organizavosi darbininkija. 1892 susikūrė Italijos socialistų partija. Formavosi krikščioniškoji demokratija. 1920 susikūrė nacionalistinė, didžiavalstybinius idealus propaguojanti politinė organizacija – Italijos liaudies susivienijimas (Nacionalistų asociacija). 20 a. pradžioje tęsėsi kolonijinė ekspansija (1911–12 užimtas Tripolis ir visa Libija). Per Pirmąjį pasaulinį karą Italija formaliai laikėsi neutraliteto, bet 1915 04 26 Londone sudarė slaptą sutartį su Prancūzija, Didžiąja Britanija ir Rusija, pasižadėdama kariauti Antantės pusėje mainais už teritorijas. 1915 05 23 Italija paskelbė karą Turkijai ir Austrijai-Vengrijai, 1916 08 27 – Vokietijai. Permainingos kovos vyko Tirolio pietuose ir Goricijoje. Karo nuostoliai buvo labai dideli (65 mlrd. aukso lirų, žuvo apie 500 000 žm.), o teritorijos, kurias Italija gavo 1919–20 (Trento, Pietų Tripolis, Triestas, Istrija, Slovėnijos pajūris), nebuvo adekvačios.

1919–20 ekonominė krizė ir nusivylimas karo rezultatais sukėlė socialinių politinių sukrėtimų. Per 1919 rinkimus dauguma vietų parlamente atiteko socialistams ir katalikams. Jų tarpusavio rietenos ir Socialistų partijos skilimas (1921 nuo jų atskilo Italijos komunistų partija), politinis nestabilumas sudarė terpę atsirasti fašizmui.

B. Mussolini (centre) per fašistų demonstraciją Del Popolo aikštėje Romoje (1921)

1919 buvęs socialistas B. Mussolini sukūrė populistinę antikomunistinę kraštutinių dešiniųjų organizaciją; 1921 ji susiorganizavo į Nacionalinę fašistų partiją. 1920 susikūrė smogiamieji fašistų būriai. Skelbdami kovą su tėvynės priešais, fašistų smogikai pradėjo terorą (plėšė, grobė ir net žudė) prieš streikuojančius darbininkus, valstiečius, kitų politinių partijų (pirmiausia Socialistų ir Liaudies partijos) narius. 1922 10 27, pasibaigus partijos suvažiavimui Neapolyje, 40 000 fašistų išžygiavo į Romą (Žygis į Romą). Karalius Viktoras Emanuelis III neleido ministrui pirmininkui L. Factai paskelbti ypatingosios padėties. Norėdamas išsaugoti sostą jis 10 29 pavedė B. Mussolini suformuoti naują vyriausybę (patvirtinta 10 31). Per 1924 rinkimus fašistai gavo daugumą vietų parlamente.

Vienas labiausiai fašistų atėjimui į valdžią pasipriešinusių politikų socialistas G. Matteotti buvo nužudytas, opozicija (Aventino blokas) nuslopinta, dauguma jos veikėjų emigravo. 1925–26 ypatingieji įstatymai įtvirtino B. Mussolini diktatūrą; jis tapo partijos lyderiu ir vyriausybės vadovu. Fašistų vidaus politikos svarbiausias tikslas buvo sukurti korporatyvinę sistemą. Teoriškai tai reiškė, kad siekiama derinti institucionalizuotus darbo ir kapitalo interesus, garantuoti valstybinį ūkio reguliavimą ir taip, nesugriaunant privačios iniciatyvos, užtikrinti socialinę taiką ir ekonominį klestėjimą. Buvo sukurti 7 pagrindinių ekonomikos šakų sindikatai, paleistos profesinės sąjungos, 1930 įkurta Nacionalinė korporacijų taryba, 1939 vietoje Atstovų rūmų įsteigti Vienybės ir korporacijų rūmai. 1929 fašistai sureguliavo savo santykius su Vatikanu. Laterano susitarimais buvo įtvirtintas Vatikano suverenitetas, katalikų religija pripažinta vienintele valstybine (įvestas privalomas tikybos dėstymas, bažnytinė santuoka prilyginta civilinei), sugrąžintos dar nuo 19 a. užsilikusios valstybės skolos Vatikanui. Užsienio politikoje fašistai siekė įtvirtinti Italijos vyravimą Viduržemio jūros regione ir išplėsti kolonijines valdas. Per 1935–36 karą nugalėta Etiopija. Sukurta Italijos Rytų Afrika, kuriai priklausė Eritrėja, Etiopija ir Italijos Somalis. Tautų Sąjunga paskelbė Italijai ekonomines sankcijas. Dėl ideologinio valdančiųjų sluoksnių bendrumo 1936 suartėta su Vokietija (Berlyno–Romos ašis), per 1936–39 Ispanijos pilietinį karą Italija rėmė F. Franco. 1937 Italija prisijungė prie Antikominterno pakto ir išstojo iš Tautų Sąjungos. 1938 pritarė Austrijos anšliusui, dalyvavo pasirašant Miuncheno susitarimą, 1939 aneksavo Albaniją. 1939 05 10 sudarė karinę sutartį su Vokietija.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui iš pradžių Italija laikėsi neutraliteto, bet siekė pasinaudoti Vokietijos pergalėmis frontuose. 1940 06 paskelbė karą Prancūzijai. 1940 10 27 sudarė karinį paktą su Vokietija ir Japonija. 1940 10 puolė Graikiją, 1941–43 dalyvavo Jugoslavijos okupacijoje ir kariavo su SSRS. Italijos karo veiksmai Afrikoje 1940 buvo sėkmingi, bet 1941 ji prarado Eritrėją, Somalį ir Etiopiją. 1943 Italijos pietuose, Sicilijoje, išsilaipino Sąjungininkų kariuomenė, tai paskatino antifašistinį perversmą. B. Mussolini buvo suimtas. Sudaryta P. Badoglio vyriausybė pasirašė sutartį su Sąjungininkais ir 1943 10 13 paskelbė karą Vokietijai. Vokietija, atsakydama į tai, okupavo Šiaurės ir Vidurio Italiją, nuginklavo ir internavo Italijos kareivius. Vokiečių okupuotose teritorijose pasipriešinimo judėjimui vadovavo Tautinio išlaisvinimo komitetas, 1942 sukurtas Prancūzijoje. Okupuotose teritorijose vokiečiai sukūrė marionetinę valstybę, kurios vadovu paskyrė išlaisvintą B. Mussolini. 1945 Apeninų pusiasalis tapo atkaklių kautynių vieta. 1945 04 partizanai suėmė ir sušaudė B. Mussolini. 1945 04 29 vokiečių karinė vadovybė Italijos teritorijoje pasirašė kapituliaciją.

Italijos Respublika

1946 05 Viktoras Emanuelis III atsisakė sosto, o per tų pačių metų birželio mėnesio referendumą italai apskritai pasisakė prieš monarchiją (06 02 Italijos nacionalinė šventė – Respublikos diena). Pagal 1948 konstituciją, Italija tapo parlamentine respublika su dvejų rūmų parlamentu (Deputatų, arba Atstovų, Rūmai ir Senatas), buvo garantuotos politinės laisvės, įteisinti referendumai, įsteigtas Konstitucinis Teismas, įtvirtinta proporcinė rinkimų sistema. 1947 Italija pradėjo gauti paramą pagal Marshallo planą, jos ūkiui padėjo atsigauti ir 1952 Italijos parlamente patvirtintas Schumano planas, pagal kurį vėliau įkurta Europos ekonominė bendrija. 1948 įvyko pirmieji rinkimai. Po karo Italijos politiniame gyvenime vyravo krikščionys demokratai. Iki 1963 jie buvo valdančioji partija, vėliau dalyvavo visose koalicinėse vyriausybėse. Nuo 1963 vyriausybėse dalyvavo socialistai. 1976 trečdalį vietų Atstovų Rūmuose laimėjo komunistai, bet kitos partijos nesutiko su jų siūloma plačia koalicija ir po dvejų metų komunistai pasitraukė į opoziciją. Po karo Italijos politiniam gyvenimui būdingas vykdomosios valdžios nestabilumas; pasikeitė 45 vyriausybės, 1946–86 įvyko devyneri rinkimai į parlamentą. Ūkis atsikūrė ir sparčiai plėtojosi (laikotarpis iki 1964 vadinamas ekonominiu stebuklu; vidutinis metinis augimas siekė 8 %, buvo sparčiai plėtojama vadinamoji gerovės valstybė). 8 dešimtmetyje prasidėjo ekonomikos nuosmukis, nuvertėjo lira (1 Jungtinių Amerikos Valstijų doleris 1973 prilygo 560, 1982 – 1400 lirų), didėjo nedarbas. Svarbiausia ekonominė ir socialinė problema buvo netolygi Šiaurės ir Pietų plėtra. Pietų industrializacijai 1950–80 buvo skirta 20 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, bet čia išliko 3 kartus didesnis nedarbas ir 40 % mažesni atlyginimai nei vidutiniškai Šiaurės Italijoje. Iki 1970 vyko gyventojų migracija iš Pietų. Sustiprėjo radikãlios visuomenės nuotaikos. 8 ir 9 dešimtmetyje Italija susidūrė su kairuoliškojo terorizmo problema. Raudonosios brigados 1978 pagrobė ir nužudė politiką A. Moro, 1980 teroristai susprogdino bombą Bolonijos geležinkelio stotyje (žuvo 84 žmonės). Policijai suteikus specialiuosius įgaliojimus ir rengiant viešus teroristų teismų procesus 1981–82 šią problemą pavyko įveikti.

20 a. 10 dešimtmetyje Italijoje vyko ekonominė recesija, politinis gyvenimas pasižymėjo skandalais. Vokietijai susivienijus ir Europoje įsitvirtinant bendrai rinkai Italijos biudžeto deficitas 1992 padidėjo iki 10 %, pramonės produkcijos augimas sumažėjo 4 %, socialisto G. Amato vadovaujama vyriausybė buvo priversta mažinti socialines išlaidas, panaikinti atlyginimų indeksavimą, pradėjo privatizuoti valstybines bendroves. 1993 Italiją sukrėtė aukštų politikų korupcijos skandalas. Teisėsaugos organai tyrė 200 deputatų, tarp jų ir krikščionių demokratų lyderio G. Andreotti, veiklą. Valdžioje buvusių politinių partijų autoritetas buvo pakirstas galutinai. 1993 referendumu pakeistas rinkimų įstatymas – dalis deputatų ir senatorių renkami vienmandatėse apygardose. Formavosi nauji politiniai susivienijimai. Susikūrė vietinės ir regioninės politinės organizacijos, protestuojančios prieš korumpuotų partijų politiką, didelius mokesčius, imigraciją iš Afrikos. Jos susivienijo į Šiaurės lygą ir Nacionalinį aljansą. 1994 žiniasklaidos magnatas S. Berlusconi sukūrė asociaciją Pirmyn, Italija ir sudarė rinkimų aljansą su Šiaurės lyga ir Nacionaliniu aljansu. Per 1994 rinkimus jo aljansas gavo 50 % balsų. Pirmoji S. Berlusconi vyriausybė buvo trumpalaikė. Per 2001 05 visuotinius rinkimus dešiniųjų partijų koalicija Laisvės aljansas laimėjo daugumą Atstovų Rūmuose ir Senate, sudaryta stabili dešiniųjų vyriausybė (ministras pirmininkas S. Berlusconi).

Italijos užsienio politikoje vyravo problemos, susijusios su Europos Sąjungoje vykstančiais procesais – Italija buvo viena Europos integracijos projekto kūrėjų. 1992 parlamentas ratifikavo Maastrichto sutartį. 2002 01 01 Italijoje (ir vienuolikoje kitų Europos Sąjungos šalių) įvestas euras. Italija remia Europos Sąjungos plėtrą į Vidurio ir Rytų Europą. Nuo 1949 NATO narė. Vykdo aktyvią politiką Viduržemio jūros regione (kilus Kosovo krizei 1999 03 talkino NATO kariniams veiksmams Jugoslavijoje), aktyviai dalyvauja Jungtinių Tautų taikos palaikymo operacijose. 2003 Irako kare dalyvavo 2800 italų karių.

1104

Italija nuo 2006

Italijos prezidentas S. Mattarella su Lietuvos prezidente D. Grybauskaite atidaro tarptautinę Florencijos Renesanso ir baroko parodą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (2018 07)

Po 2006 parlamento rinkimų S. Berlusconi premjero poste pakeitė centro kairės atstovas R. Prodi, tačiau 2008 01 jis, praradęs Senato pasitikėjimą, atsistatydino. Nepavykus sutarti dėl naujos vyriausybės, prezidentas G. Napolitano paleido parlamentą, o po naujų rinkimų 2008 04 vyriausybės vadovo postą susigrąžino S. Berlusconi, tačiau jo trečią kadenciją lydėjo prastėjanti Italijos ekonominė padėtis, augantis nedarbas, skandalai dėl korupcijos bei asmeninių santykių.

Galiausiai, kilus euro zonos krizei, Italijos parlamentas pritarė S. Berlusconi pasiūlytoms taupymo priemonėms, tačiau mainais už jų patvirtinimą S. Berlusconi atsistatydino. Naują ekonominę ir valstybės skolos situaciją pataisyti turinčią technokratų vyriausybę 2011 11 suformavo buvęs Europos Sąjungos komisaras M. Monti. Pastaroji vyriausybė, spręsdama finansų ir ūkio problemas, vykdė taupymo politiką, tačiau dėl to greitai prarado populiarumą. Augantį skepticizmą dėl taupymo politikos rodė ir komiko B. Grillo vadovaujamo Penkių žvaigždučių judėjimo iškilimas. 2012 pabaigoje M. Monti vyriausybė prarado parlamento daugumos pasitikėjimą ir atsistatydino.

2013 02 parlamento rinkimuose centro kairės ir dešinės jėgos surinko apylygį balsų skaičių, kartu sudarė valdančiąją koaliciją, o premjeru galiausiai tapo kairiųjų atstovas E. Letta. Pastarojo valdymas priklausė nuo S. Berlusconi paramos, kurią šio remiami politikai galiausiai atšaukė. 2014 02 E. Lettą premjero poste pakeitė kitas kairiųjų atstovas M. Renzi. Jo centro kairės vyriausybė siekė atgaivinti Italijos ekonomiką ir stagnuojančią darbo rinką, tačiau šios centristinės politikos pastangos susilaukė kritikos tiek iš profesinių sąjungų, tiek iš kitų M. Renzi kairiojo sparno kolegų. Kita Italijos valdančiųjų problema 2014–15 – pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos (Pabėgėlių krizė) ir stiprėjančios italų antiimigracinės nuotaikos. Sutvirtinti savo valdžios pozicijas M. Renzi bandė pasiūlydamas referendumą dėl konstitucinių pataisų, kurios būtų sumažinusios Senato (aukštųjų parlamento rūmų) galias. 2016 12 rinkėjai referendumą atmetė, o M. Renzi atsistatydino. Nauju premjeru tapo P. Gentiloni.

dešiniojo centro koalicijos partijų vadovai (iš kairės): G. Meloni (Italijos brolija), S. Berlusconi (Pirmyn, Italija), M. Salvini (Lyga) ir R. Fitto (Mes su Italija) prieš 2018 03 01 parlamento rinkimus

2017 12 prezidentas (nuo 2015) S. Mattarella paleido abejus parlamento rūmus. Per 2018 03 parlamento rinkimus gerai pasirodė tradiciniam politiniam elitui nepriklausančios partijos – Penkių žvaigždučių judėjimas, surinkęs 1/3 balsų, ir antiimigracinių nuostatų Lyga. Būtent šios politinės jėgos galiausiai sutarė dėl naujos vyriausybės formavimo. Nauju premjeru 2018 06 tapo politinės patirties iki tol neturėjęs teisės profesorius G. Conte. 2021 01 jis atsistatydino valdančiajai koalicijai praradus absoliučią daugumą Senate. 2021 02 ministru pirmininku tapęs M. Dragh siekė struktūrinėmis reformomis atgaivinti po COVID‑19 pandemijos stagnuojančią Italijos ekonomiką, rėmė su Rusija kariaujančią Ukrainą. 2022 06 13 kilus vyriausybės krizei ir su koalicijos partneriais susitarti nepavykus, M. Draghi pranešė pasitraukiantis iš pareigų. Po 2022 09 pirmalaikių parlamento rinkimų 10 22 suformuota G. Meloni vadovaujama dešinioji vyriausybė.

215

L: M. Di Scala Spencer Italija: nuo revoliucijos iki respublikos: nuo 1700‑ųjų iki šių dienų Vilnius 1998; L. M. Hartmann Geschichte Italiens im MA 4. Bd., 6. Bd. Gotha 1897–1915; S. Calibrisi Storia parlamentare, politica e diplomatica d’Italia. Da Novara a Vittorio Veneto 8 V. Roma 1923–52; S. B. Clough The Economic History of Modern Italy New York–London 1964; A. Lyttelton The Seizure of Power. Fascism in Italy 1919–1929 London 1979; R. Lill Geschichte Italiens vom 16. Jahrhundert bis zum Anfangen des Faschismus Darmstadt 1980; M. Clark Modern Italy 1871–1995 London–New York 21996.

Italija

Italijos gamta

Italijos gyventojai

Italijos konstitucinė santvarka

Italijos partijos ir profsąjungos

Italijos ginkluotosios pajėgos

Italijos ūkis

Italijos santykiai su Lietuva

Italijos švietimas

Italijos literatūra

Italijos architektūra

Italijos dailė

Italijos muzika

Italijos choreografija

Italijos teatras

Italijos kinas

Italijos žiniasklaida

Italijos lietuviai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką