Jãhvė, Mozei apreikštas Dievo vardas. Jahvė yra Kūrėjas, gailestingas, maloningas (Iš 34, 6). Sudarė sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, per Mozę – su izraelitais. Išvedė juos iš Egipto nelaisvės ir nuo Sinajaus kalno apreiškė Mozei Torą. Pagal rabinų tradiciją, vardas Jahvė netariamas iš pagarbos, teigiama, kad tiksliai nežinoma, kaip turėtų būti (ar kaip buvo) tariamas. Spėjama, iki Pirmosios šventyklos sugriovimo (586 prieš Kristų) vardas buvo tariamas, nustota apie 3 a. prieš Kristų. Jį pradėta keisti hebrajišku žodžiu Adonai (Viešpats). Hebrajų Biblijoje esanti tetragrama JHVH (jud-hei-vav-hei) Septuagintoje ir Vulgatoje verčiama atitinkamai graikiškai Kyrios ir lotyniškai Dominus (Viešpats). Hebrajišką Adonai JHVH skaitant buvo keičiamas Adonai Elohim (Viešpats Dievas). Ankstyvaisiais viduriniais amžiais hebrajų Biblijos tekstas buvo vokalizuotas, tetragramai JHVH perkeltos žodžio Adonai balsės, taip sudarytas hibridas Jehova. Ankstyvosios krikščionybės autorių liudijimu, Dievas buvo vadinamas Jahvės vardu, todėl pirmasis skiemuo Jah (arba Jeh) laikomas teisingu. Hebrajiškuose tekstuose tetragrama skaitoma kaip Adonai arba Ha-Šem (Tas vardas).
565