Japònijos mùzika
Liaudies muzika
Liaudies muzika vienbalsė, grindžiama pentatonika. Darbo, švenčių dainos dainuojamos ir su instrumentiniu pritarimu. Liaudies muzikos instrumentai: fuė (fleitos tipo), bin dzasara (bambuko barškučiai), taikas (būgnai), dobojošis (mažosios lėkštės). Šiaurės Japonijoje išliko senovės ainų daugiabalsės muzikos (nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų).
Tradicinė profesionalioji muzika
koncertuoja mušamųjų instrumentų ansamblis
Tradicinė profesionalioji muzika vienbalsė, gausiai ornamentuota; skirstoma į religinę, teatro, rūmų ir kamerinę. 9 a. pabaigoje–10 a. iš Kinijos buvo perimta dvylikatonė sistema. Paplito 7 (nuo 8 a.) ir 5 (susiklostė 17–18 a.) garsų garsaeiliai. 20 a. veikiama europietiškosios muzikos tradicijų susiklostė mažorinė pentatonika (garsaeilis c‑d‑e‑g‑a) ir jona nuki tan okai (minorinė pentatonika; garsaeilis c‑d‑es‑g‑as). Profesionaliosios muzikos instrumentai: hičirikis (obojus), šiakučiačis (išilginė bambuko fleita, svarbus samurajų kultūros muzikos instrumentas); liutnios – šiamisenas, biva, citra koto, kokius, įvairūs būgnai, gongai. Kiekviena instrumentų grupė turi savitą notaciją. Iki 7 a. Japonijoje muzika buvo vadinama kagura (dievų muzika) ir glaudžiai siejama su ritualu bei rūmų kultūra. Nuo 7 a. Japonija buvo veikiama kinų, korėjiečių, indų, Indonezijos tautų muzikos. 8 a. pradžioje paplito ir ypač suklestėjo Hejano laikotarpiu (794–1185) tradicinis rūmų muzikos žanras gagaku.
Religinėje muzikoje dominavo budistinis iš Kinijos perimtas vokalinis stilius, vadinamasis šiomio, kuris buvo populiarus ir Kamakuros laikotarpiu (1192–1333); svarbiausias šio laikotarpio žanras yra heikioku (pasakojamojo pobūdžio daina su heike bivos pritarimu). Muromači ir Momojamos laikotarpiu (1338–1600) susiklosčiusius japonų teatro no tradicijai vaidinimuose vartoti komiški muzikiniai intarpai, vadinamieji kiogenai. Edo laikotarpiu (1603–1868) išpopuliarėjo instrumentai kotas, šiamisenas, šiakučiačis (tapo soliniais) ir su jais susiję muzikos žanrai: kamiuta (trumpas vokalinis ciklas), džiuta (instrumentinis muzikos žanras), danmonas (laisvosios variacijos). Instrumentinės muzikos tradicijas puoselėjo dvi pagrindinės mokyklos: Ikutos (įkurta apie 1700 Kioto) ir Jamados (įkurta apie 1800 Ede). 18 a. antroje pusėje susiklostė japonų tradicinio teatro rūšis – kabukis. 19 a. atsirado tradicinis japonų instrumentinis ansamblis sankioku, sudarytas iš koto, šiamiseno ir kokiaus.
gagaku (tradicinio rūmų muzikos žanro) spektalio scena
Moderniojo periodo muzikos raida
Moderniojo periodo (nuo 1868) pradžia siejama su Meidži reformomis. Tuo metu sukurta europietiškojo tipo muzikos mokymo sistema; Europoje studijavo nemaža japonų muzikų. 1881 surengtas pirmasis europietiškosios muzikos koncertas. Operų, kantatų, simfoninės muzikos kūrinių sukūrė kompozitorius K. Jamada (jis ir dirigentas; įkūrė pirmąjį Japonijos styginį kvartetą, simfoninį orkestrą), K. Nobutoki (1887–1965). 20 a. Japonijoje išryškėjo keletas krypčių: nacionalinės muzikos tradicijų laikėsi J. Macudaira, M. Mijagi, J. Tojamas (g. 1931), K. Kojama (1914–2009); europietiškąją muziką kūrė A. Jaširo (1929–76) ir A. Mijoši (g. 1933); nacionalinės muzikos ir modernistines muzikos raiškos priemones derino T. Majudzumi, T. Takemicu, K. Fakušima. Kiti kompozitoriai: A. Ifukube (1914–2006), I. Danas (1924–2001), K. Išii (1921–2009), M. Šinohara, J. Juasa (g. 1929), M. Moroi (1930–2013), Riohei Hirose (1930–2008), J. Akutagava, H. Hajaši (1931–2012), Toši Ičiganagi (g. 1933), S. Macušita, Maki Išii (1936–2003), Šin-ičiro Ikebe (g. 1943), Somei Satoh (g. 1947), Džio Kondo (g. 1947), Akira Nišima (g. 1953), Takaši Jošimacu (g. 1953), Toši Hosokava (g. 1955).
japonės muzikuoja per arbatos gėrimo ceremoniją
Po II pasaulinio karo kūrėsi simfoniniai orkestrai ir operos trupės, chorai, muzikos koledžai ir mokyklos, įdiegta nauja muzikinio lavinimo sistema. Įkurta šiuolaikinės muzikos draugijų, vyksta tarptautiniai vasaros festivaliai. 1962 įkurta Japonijos kompozitorių federacija. Veikia tradicinės japonų muzikos mokymo sistema iemoto, nacionalines tradicijas propaguojančios draugijos hozonkai.
Žymiausi dirigentai – S. Odzava, M. Ueda, H. Ivaki (1932–2006), pianistai – T. Tanaka ir T. Macura, smuikininkai – M. Usioda, E. Sato. Japonija garsėja muzikos instrumentų gamyba (bendrovės Yamaha, Nippon Gakki, Kawai).
L: S. Kishibe The Traditional Music of Japan Tokyo 1966; E. Harich-Schneider A History of Japanese Music London 1973.
1979
660
Japonijos kultūra
Japonijos konstitucinė santvarka
Japonijos partijos ir profsąjungos
Japonijos ginkluotosios pajėgos