jaunagramãtikiai, kalbotyros kryptis, tos krypties atstovai. Vyravo 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje. Jaunagramatikiai siaurąja reikšme – 19 a. 8–9 dešimtmetyje susiformavusi Leipcigo mokykla (F. K. C. Brugmannas, B. G. G. Delbrückas, A. Leskienas, H. Osthoffas, H. Paulis), plačiąja – ir Göttingeno (A. Bezzenbergeris, F. Bechtelis, A. Fickas), Berlyno (W. Schulze) mokyklų bei kitų atstovai (G. I. Ascoli, H. G. C. von der Gabelentzas, W. Whitney). Jaunagramatikiai pabrėžė kalbos kitimo dėsningumą, kalbotyroje taikė pozityvistinius principus, indukciją, istorizmo ir psichologizmo metodologiją, išplėtojo istorinį lyginamąjį metodą. Analizavo gyvuosius kalbos faktus, garsų kitimus – suformulavo tikslius fonetinius dėsnius, atskleidė analogijos reikšmę. Kalbos evoliucijos dėsnius laikė nepriklausomais nuo žmogaus. Sukaupė daug konkrečių kalbos duomenų. Pirmieji išsamiau pradėjo tirti tarmes. Jaunagramatikiai kalbos istorijos idėja pagrindė struktūrinės kalbotyros diachronijos kategoriją. Plėtojo indoeuropeistiką, paskatino kitų kalbų šeimų genetikos tyrimus. Remdamiesi lietuvių kalbos duomenimis jaunagramatikiai daug nusipelnė ir lietuvių kalbotyrai; jaunagramatikiams artimi kalbininkai K. Būga,J. Endzelīnas.
L: M. Ivič Lingvistikos kryptys Vilnius 1973; K. R. Jankovsky The Neogrammarians Hague–Paris 1972.
2069