Jerùzalės Stačiãtikių Bažnýčia, Jerùzalės patriarchãtas, autokefalinė vietinė stačiatikių Bažnyčia.
Struktūra ir organizacija
Apima Jordanijos, Izraelio ir Palestinos teritoriją. Aukščiausiasis vadovas patriarchas (nuo 2005 – Teofilis III, tikr. I. Janopulas, g. 1952) reziduoja Jeruzalėje. Sudaro Ptolemaidės ir Nazareto metropolijos ir autonominė Sinajaus arkivyskupija. 2018 buvo 37 cerkvės ir vienuolynas Jordanijoje, 17 cerkvių Izraelyje, 11 – Palestinoje, 25 vienuolynai (iš jų 19 – Jeruzalėje), apie 156 000 tikinčiųjų (daugiausia Palestinos ir Izraelio arabai; Jeruzalėje apie 8000 tikinčiųjų), 22 vyskupijos, 26 vyskupai (daugiausia etniniai graikai). Liturginė kalba graikų ir arabų.
Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Teofilis III per Didžiojo ketvirtadienio liturgiją (2013, Šventojo kapo bazilika, Jeruzalė)
Istorija
Įkurta 1 a. apaštalo Jokūbo Jaunesniojo. Po Judėjos karo (66–73) Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia buvo sumenkusi. Nuo 4 a. ėmė stiprėti. 451 Jeruzalės vyskupui suteiktas patriarcho titulas. 7 a. dėl arabų puldinėjimų Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia ėmė menkti. Prasidėjus kryžiaus žygiams nuo 1099 patriarchas rezidavo Konstantinopolyje. 8–15 a. Palestiną užėmus mameliukams buvo sugriauta daug cerkvių, naikinama dvasininkija. 1517 turkams užėmus Palestiną Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia pradėjo stiprėti. Patriarchas Germanas I (pirmas patriarchas graikas; 1537–79) nutraukė tiesioginius ryšius su caru Ivanu IV Rūsčiuoju. 19 a. viduryje Jeruzalėje veikė Rusų dvasinė misija, 1882 įsteigta Palestinos stačiatikių bendrija (nuo 1889 Imperatoriškoji Palestinos stačiatikių bendrija), jos rūpesčiu Jeruzalėje statyta maldos namai, mokyklos, ligoninės, ji prisidėjo prie Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčios stiprėjimo.