Poincaré Jules Henri (Žiulis Anri Puankar) 1854 04 29Nancy 1912 07 17Paryžius, prancūzų matematikas, fizikas teoretikas, mokslo filosofas; konvencionalizmo pradininkas. Prancūzijos instituto mokslų akademijos narys (1887).
Išsilavinimas ir veikla
1862–73 mokėsi Nancy licėjuje (dabar Henri Poincaré universitetas). 1873–75 studijavo matematiką Politechnikos mokykloje Paryžiuje, toliau studijavo kasybos inžineriją École des Mines ir 1879 tapo inžinieriumi. Tuo pačiu metu tęsė matematikos studijas pas Charles Hermite’ą ir 1879 apgynė daktaro disertaciją Paryžiaus universitete (Sorbona). Nuo 1879 dėstė matematiką Caeno universitete, o nuo 1881 Paryžiaus universitete. 1886–1912 Paryžiaus universiteto profesorius, vadovavo Fizikinės ir eksperimentinės mechanikos, Matematinės fizikos ir tikimybių teorijos, Dangaus mechanikos ir astronomijos katedroms. Nuo 1893 buvo vienas Ilgumų biuro (Bureau des Longitudes), Prancūzijos instituto mokslų akademijos (nuo 1906 prezidentas) vadovų; dalyvavo sprendžiant pasaulinio laiko sinchronizavimo problemas. 1897–1900 komisijos, nesėkmingai siekusios pakeisti laiko matavimo sistemą dešimtaine, aktyvus narys.
Jules Henri Poincaré
Mokslinė veikla
Apie 1880 J. H. Poincaré pradėjo tirti diferencialinių lygčių sprendinių bendrąsias geometrines savybes, siekdamas išspręsti Saulės sistemos planetų judėjimo stabilumo problemą. Šiems tyrimams naudojo euklidinę ir neeuklidinę geometriją. 1887 tapo matematikų konkurso (jį rėmė Švedijos karalius Oskaras II), skirto trijų kūnų judėjimo problemai išspręsti, nugalėtoju. J. H. Poincaré vadinamas paskutiniuoju mokslininku, plėtojusiu beveik visas to meto matematikos sritis. Daugiausia prisidėjo prie algebrinės topologijos (Poincaré hipotezė), kelių kintamųjų analizinių funkcijų teorijos, Abelio funkcijų teorijos, algebrinės geometrijos, hiperbolinės geometrijos, skaičių teorijos, trijų kūnų problemos, Diofantinių lygčių teorijos, elektromagnetizmo teorijos, specialiosios reliatyvumo teorijos, grupių teorijos, diferencialinių lygčių teorijos, matematikos filosofijos. Yra vienas topologijos (seniau vadintos analysis situs) ir chaoso teorijos pradininkų.
Knygos
Apie 1900 pradėjęs suprantamai aptarti savo darbus publikavo knygas: Hipotezės mokslas (La Science de l’hypothèse 1903), Mokslo vertė (La Valeur de la science 1905), Mokslas ir metodas (Science et méthode 1908), kurios padėjo autoriui įgyti mokslo ir matematikos filosofo reputaciją. Labiausiai paplitusi jo tezė – mokslas yra susitarimo reikalas; realiai tikrovei apibūdinti naudojama ta teorija, kuri yra paprastesnė. Jo filosofija rėmėsi nuostata, kad moksle yra svarbiau supratimas ir intuicija, o ne loginis pagrįstumas. Svarbiausi veikalai: Nauji dangaus mechanikos metodai (Les Méthodes nouvelles de la mécanique céleste 1 dalis 1892, 2 dalis 1893, 3 dalis 1899), Topologija (Analysis Situs 1895).
Atminimo įamžinimas
Jo vardu pavadintas asteroidas nr. 2021 ir krateris Mėnulyje, t. p. Matematikos ir teorinės fizikos tyrimų institutas Paryžiuje. Nuo 1997 Tarptautinė matematikų draugija už pasiekimus matematinės fizikos srityje teikia J. H. Poincaré vardo premiją.
L.: J. Barrow‑Green Poincaré and the Three Body Problem 1997; J. Folina Poincaré and the Philosophy of Mathematics New York 1992; E. Zahar Poincaré’s Philosophy: From Conventionalism to Phenomenology Chicago 2001.
1751