kariosios pártijos, politinės partijos, kurios savo veiklą grindžia visų žmonių lygybės, socialinio teisingumo ir visuomenės pažangos idėjomis, siūlo keisti esamą socialinę ir ekonominę tvarką, kad ji geriau atitiktų šias idėjas.
Būdingi bruožai ir siekiai
Politinės kairės terminas atsirado Prancūzijos revoliucijos metais, kai 1789–91 veikusio Steigiamojo susirinkimo salės centre posėdžiavo nuosaikieji respublikonai, dešinėje – konservatyvieji monarchistai, o kairėje – revoliuciniai radikalai. Kairiosioms partijoms būdingas kritinis požiūris į žmonių socialinę, ekonominę, politinę nelygybę lemiančias socialines struktūras, pvz., kapitalizmą, monarchiją, patriarchalinę šeimą, privačią nuosavybę. Priklausomai nuo radikalumo laipsnio, kairiosios partijos siekia arba reformuoti šias socialines struktūras, arba jas pakeisti pažangesnėmis. Kairiosios partijos siekia pagerinti neturtingiausių socialinių sluoksnių padėtį, aktyviau naudoti ekonomikos valstybinio reguliavimo priemones ir suteikti vienodas ekonomines galimybes visiems gyventojams, užtikrinti vyrų ir moterų lygias teises, dažnai nevengia populizmo, pasisako už sekuliarizmą (religijos įtakos visuomenei mažinimą).
Raida pasaulyje
Iki 19 a. vidurio liberalai, kovoję su monarchistais ir konservatoriais dėl vienodų politinių teisių ir laisvių suteikimo visiems piliečiams, buvo laikomi kairiaisiais, bet vėliau, įsigalėjus kapitalizmui, liberalių idėjų šalininkai vertinami kaip dešinieji, o kairiaisiais tapo socialistinių ir kitų antikapitalistinių idėjų atstovai. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje tuometinės socialistinės partijos suskilo į siekiančias sukurti geresnę socialinę santvarką prievartiniais, revoliuciniais būdais (komunistai) ir siekiančias sukurti ją pasitelkiant demokratinius rinkimus ir socialines reformas (socialdemokratai). Iki 20 a. 4 dešimtmečio kai kuriose šalyse įtakingos buvo ir anarchistų partijos (anarchizmas). SSRS ir kitose šalyse, kuriose į valdžią atėjo komunistų partijos, jos išliko vienintelės legalios (visos opozicinės partijos buvo uždraustos) ir kontroliavo visą šių šalių politinį, ekonominį, socialinį, kultūrinį gyvenimą (totalitarizmas). Socialistinėmis idėjomis dažnai rėmėsi net A. Hitlerio Nacionalsocialistų partija Vokietijoje, nors tradiciškai jos valdymą politologai dažniau priskiria dešiniosioms diktatūroms. Žlugus SSRS ir jos vadovaujamam socialistinių valstybių blokui, komunistų partijos išliko įtakingos tik Kinijoje ir keliose kitose pasaulio valstybėse, o Vakarų šalyse komunizmo idėjos prarado populiarumą.
Socialdemokratai, palaipsniui atsisakę siekio įvesti socializmą, daugelyje demokratinių šalių išliko viena pagrindinių politinių jėgų (pvz., Vokietijos socialdemokratų partija, Švedijos socialdemokratų darbininkų partija, Suomijos socialdemokratų partija). Socialdemokratinės ir kitos nuosaikios kairiosios partijos siekia atsiriboti nuo radikaliųjų kairiųjų, naudojančių prievartą, remiasi profesinėmis sąjungomis, moterų judėjimu, pasisako už progresinius mokesčius, kurie leistų perskirstyti visuomenės pajamas ir turtą neturtingųjų naudai. 20 a. 7–8 dešimtmečio politiniai pokyčiai Vakarų Europoje (pirmiausia Prancūzijoje) paveikė tradicines kairiąsias partijas ir iškėlė naujas politines jėgas, pabrėžiančias gamtos išsaugojimą ir asmens saviraišką, – žaliuosius (žaliųjų judėjimas), ekologinius socialistus, feministines (feminizmas) politines partijas. 21 a. spartėjant ekonominės globalizacijos procesams kairiosios partijos susiduria su iššūkiais, kaip išlaikyti savo populiarumą ir kartu pertvarkyti savo ideologiją atsižvelgiant į pasikeitusias socialines ir ekonomines sąlygas.
Kairiosios partijos Lietuvoje
Lietuvoje pirmąja kairiąja partija (ir seniausia iš visų politinių partijų) laikoma 1896 įkurta Lietuvos socialdemokratų partija, kurios programoje buvo iškeltas laisvos ir demokratinės Lietuvos siekis. 1902–20 veikė Lietuvos demokratų partija, davusi pradžią socialistų liaudininkų judėjimui. 1917 susikūrė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, 1922 ji susijungė su Lietuvos valstiečių sąjunga į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą. Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–40 kairiosios partijos dažniausiai buvo opozicijoje. 1918 įkurta Lietuvos komunistų partija iki 1940 veikė pogrindyje. SSRS okupacijos metais Lietuvos komunistų partija tapo legalia, valdančiąja ir vienintele partija Lietuvoje (kitos veikė tik išeivijoje).
1989 buvo atkurta Lietuvos socialdemokratų partija. Tų pačių metų pabaigoje A. M. Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partija) ir įkūrė savarankišką partiją. Dalis Lietuvos komunistų partijos narių nepritarė šiam sprendimui, sudarė kitą Lietuvos komunistų partiją (SSKP platformos), priešinosi Lietuvos nepriklausomybei, prisidėjo prie SSRS Sausio tryliktosios agresijos prieš Lietuvą, todėl 1991 ši partija buvo uždrausta kaip antivalstybinė organizacija. Savarankiška Lietuvos komunistų partija 1990 pertvarkyta į Lietuvos demokratinę darbo partiją, jos pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas 1993 išrinktas pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu. 2001 Lietuvos demokratinė darbo partija prisijungė prie Lietuvos socialdemokratų partijos, ji vėl tapo pagrindine kairiąja partija Lietuvoje. Kitos kairiosios partijos 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje buvo neįtakingos (pvz., Lietuvos socialistų partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Socialistinis liaudies frontas). 2017–18 Lietuvos socialdemokratų partija skilo, dalis jos narių įkūrė Lietuvos socialdemokratų darbo partiją.
kairieji
3166