Kambòdžos istòrija
Senovė ir viduriniai amžiai
Dabartinės Kambodžos teritorijoje randami ankstyviausi keramikos dirbiniai datuojami ketvirtu tūkstantmečiu prieš Kristų, apie gyventojus žinoma nedaug. Nuo 1 a. kinų pirklių aprašymuose minima Mekongo upės deltoje gyvavusi Funano valstybė, kurioje, kaip ir visoje Pietryčių Azijoje, vyravo indų kultūra (hinduizmas, hinajanos arba theravados budizmas, sanskritas, vėliau pali kalba, epai Mahabharata ir Ramajana, politinės idėjos). Dėl išplėtotos irigacijos buvo pasiektas aukštas žemės ūkio lygis (trys ryžių derliai per metus). 3–5 a. Funano valdovai Kinijos imperatoriams siųsdavo dovanų, kurias jie laikė duokle. 7 a., suirus Funanui, iškilo daug valstybių, kurių didžiausia buvo Čenla, suvienijusi nemažą dalį dabartinių Kambodžos, Vietnamo, Laoso ir Tailando teritorijos. Iš to laikotarpio išliko architektūros ir skulptūros paminklų.
Angkor Vatas (12 a.)
Kambodžos aukso amžiumi laikomas 9–13 a., kai ji darė didžiulę kultūrinę ir politinę įtaką visai Pietryčių Azijos žemyninei daliai. 9 a. pradžioje karalius Džajavarmanas II įkūrė Kambudžadešos valstybę, kuri nuolat kovojo dėl įtakos Indokinijos pusiasalyje. Jašovarmanas I (valdė apie 888–910) pastatė Angkoro miestą (Kambodžos sostinė iki 15 amžiaus). Surjavarmano II laikais (apie 1113–50) Angkore buvo pastatyta Višnaus šventovė Angkor Vatas – didžiausias išlikęs ir vienas įspūdingiausių kulto pastatų pasaulyje (Kambodžos simbolis, pavaizduotas jos vėliavoje). Kambudžadeša ypač suklestėjo Džajavarmano VII laikais (valdė apie 1181–1219) ir tapo didžiausia Indokinijos pusiasalio valstybe. Po jo mirties kova dėl valdžios, vasalų separatizmas, kaimynų tajų įsiveržimai (1369, 1389 ir 1431 buvo užėmę Angkorą) sumažino Kambodžos teritoriją ir reikšmę. Angkoras buvo apleistas, sostinė perkelta į Pnompenį, reikšmingą prekybos centrą. 16 a., kai tajai buvo įsivėlę į karus su Birma, khmerams pavyko atsigauti, bet dėl sustiprėjusių gretimų valstybių – Anamo (Vietnamo) ir Siamo (Tailando) – spaudimo iškilo grėsmė šalies valstybingumui. Kambodžos valdovai nors ir stengėsi palaikyti gerus santykius, būdavo priversti tapti tai vienos, tai kitos pusės vasalais. Kambodžos šiaurinę dalį (dabartinio Ho Chi Minho apylinkės) ir Mekongo upės deltą kolonizavo vietnamiečiai, dvi provincijas prisijungė Siamas.
Kolonijinis laikotarpis
19 a. viduryje į Kambodžą pradėjo skverbtis prancūzai. 1863 karalius Norodomas, siekdamas išvengti šalies padalijimo, su Prancūzija pasirašė sutartį dėl protektorato. 1884 prancūzai privertė Norodomą pasirašyti naują sutartį, kuri faktiškai pavertė Kambodžą kolonija. 1887 Prancūzija panaikino jos autonomiją ir prijungė prie savo valdomos Indokinijos, nors formaliai monarchija išliko. Prasidėjusius sukilimus kolonijinė valdžia numalšino. Prancūzijai įsikišus Kambodža nebuvo padalyta tarp Vietnamo ir Tailando (1907 Tailandas net buvo priverstas grąžinti 2 provincijas). Prancūzų iniciatyva prasidėjo šalies modernizacija: buvo tiesiami asfaltuoti keliai, geležinkelis nuo Pnompenio iki Tailando sienos, kūriamos kaučiuko plantacijos, įkurtas budistinių studijų institutas, buvo atrastas ir pradėtas restauruoti Angkoras, pradėta leisti laikraščius, žurnalus, knygas. Kolonijinė modernizacija buvo paviršutiniška, bet ūkio pakilimas, švietimas, teisėtvarka pakeitė šalį, buvo naudinga ir platesniems gyventojų sluoksniams, todėl khmerų antikolonijinis judėjimas pradėjo formuotis vėlai ir neįgijo platesnio masto.
Per II pasaulinį karą, Japonijai leidus, Kambodžą valdė kolaboracionistinė Vichy valdžia. Japonijai pasitraukus ji žlugo ir Kambodža kelis mėnesius faktiškai buvo nepriklausoma. Sąjungininkai grąžino Prancūzijos kontrolę ir karaliumi paskyrė princą Sihanuką Norodomą. Jis aktyviai pradėjo reikalauti nepriklausomybės. Platesnio antikolonijinio judėjimo, tokio kaip Indijoje, Birmoje ar Indonezijoje, čia nebuvo, bet Prancūzija 1946 suteikė savivaldą, 1947 paskelbė konstituciją, 1949 pripažino šalies nepriklausomybę Prancūzijos Sandraugos sudėtyje, 1953 11 09 – Kambodžos suverenitetą ir išvedė savo kariuomenę.
Nepriklausomybės, okupacijos ir pilietinių karų laikotarpis
1954 į Kambodžą įsiveržė Vietnamo komunistų kariniai daliniai (Vietmino pajėgos). 1955 Ženevos konferencija, ieškodama būdų Indokinijos konfliktui sureguliuoti, patvirtino Prancūzijos buvusių kolonijų (Kambodžos, Vietnamo ir Laoso) nepriklausomybę. Kambodžos vadovu buvo pripažintas Sihanukas Norodomas (buvo karaliumi nuo 1941 04 25), išvesti Vietmino daliniai. Tais pačiais metais Kambodža išstojo iš Prancūzijos Sandraugos. 1955 03 Sihanukas Norodomas atsisakė sosto tėvo Suramarito Norodomo naudai ir įkūrė Liaudies socialistinę partiją. 1955 09 jis laimėjo rinkimus ir tapo ministru pirmininku (valdė autoritariniais metodais). 1960, mirus tėvui, įpėdinis nebuvo paskelbtas. 1960 06 įsteigtas valstybės vadovo postas, kurį užėmė Sihanukas Norodomas.
Suramarito Norodomo karūnacija (1956 03 10)
Opozicinė veikla buvo uždrausta. Prie sienos su Vietnamu, džiunglėse, komunistų partijos sekretorius Saloth Saras (vėliau žinomas Pol Poto vardu) įkūrė militarizuotą komunistinę organizaciją. Khmerai apie 10 m. sugebėjo išsaugoti šalies neutralitetą, bet ši politika nebuvo nuosekli. Paskatintas Prancūzijos prezidento Ch. de Gaulle’io pavyzdžio, Sihanukas Norodomas 1965 nutraukė santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir leido Šiaurės Vietnamo kariniams daliniams bei Vietkongo partizanams, vykdantiems karines operacijas Pietų Vietname, naudotis Kambodžos teritorija. 1969–70 Jungtinių Amerikos Valstijų aviacija bombardavo Kambodžos pasienio ruožą, per kurį ėjo vadinamasis Ho Chi Minho kelias (skirtas Pietų Vietnamo partizanams aprūpinti). Tai sustiprino Kambodžos vidurinių sluoksnių antivakarietiškas nuostatas ir paskatino Pol Poto komunistus, kuriuos Sihanukas Norodomas vadino Raudonaisiais khmerais, pradėti sukilimą.
1966 rinkimus į Nacionalinę Asamblėją, remiami Jungtinių Amerikos Valstijų, laimėjo dešinieji. Provincijose plečiantis kairiųjų maištui, režimas atkūrė diplomatinius santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (1969 07), stiprino represijas. Sihanuko Norodomo autoritetas smuko: 1969 08 ministru pirmininku buvo paskirtas proamerikietiškos orientacijos gynybos ministras generolas Lon Nolas. 1970 03 Lon Nolas, Sihanukui Norodomui išvykus į Maskvą, įvykdė karinį perversmą ir užgrobė valdžią. Sihanukas Norodomas Pekine sudarė Jungtinį Kambodžos liaudies frontą ir vyriausybę. Kovai su Vietnamo komunistų pajėgomis (apie 50 000 kariškių) 1970 04 į Kambodžos teritoriją buvo įvestos Jungtinių Amerikos Valstijų ir Pietų Vietnamo pajėgos. Užsienio intervencijos sąlygomis labai sustiprėjo Raudonųjų khmerų įtaka.
1970 10 09 Kambodža paskelbta Khmerų respublika. Naujojo režimo padėtis buvo sunki: šalyje šeimininkavo vietnamiečiai, Raudonieji khmerai, Jungtinių Amerikos Valstijų aviacijos remiami Pietų Vietnamo daliniai. Lon Nolas, pagal 1972 priimtą konstituciją tapęs prezidentu, siekė normalizuoti padėtį karinėmis priemonėmis, nuo 30 000 iki 300 000 padidino kariuomenę. 1973, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis pasirašius paliaubas, jų kariuomenė pasitraukė, bet pilietinis karas tęsėsi. Pol Poto ir Jeng Sari Raudonieji khmerai, nepaisydami Jungtinių Amerikos Valstijų aviacijos antskrydžių, 1973 užėmė daugiau kaip pusę Kambodžos teritorijos. Dėl karo veiksmų labai padaugėjo pabėgėlių miestuose, ypač sostinėje, kur dar laikėsi Jungtinių Amerikos Valstijų remiama Lon Nolo valdžia. Jungtinėms Valstijoms pasitraukus iš Pietų Vietnamo, 1975 01 01 Raudonieji khmerai pradėjo plataus masto puolimą ir po kelių mėnesių sunkių kautynių 04 17 privertė Lon Nolo vyriausybę kapituliuoti.
Tuol Slengo genocido muziejus Pnompenyje (buvęs mokyklos pastatas, kuriame 1976–79 veikė Raudonųjų khmerų saugumo kalėjimas)
Raudonieji khmerai valdė 4 metus. Jie paskelbė Demokratinę Kampučijos respubliką ir pradėjo miesto gyventojus masiškai evakuoti į kaimus, siekdami šitaip panaikinti maisto produktų problemą. Tūkstančiai žmonių mirė badu, dar daugiau buvo sušaudyta dėl ryšių su ankstesniuoju režimu. 1976 priimta nauja konstitucija paskelbė Demokratinę Kampučiją komunistine liaudies respublika. Sihanukas Norodomas buvo priverstas atsistatydinti ir faktiškai atsidūrė namų arešte. Ministru pirmininku tapo Pol Potas. Jo režimas buvo bene radikaliausias 20 a. totalitarinis režimas, siekiantis per trumpą laiką (4 m.) sukurti komunistinę respubliką. Valdžia uždraudė religiją, privačią nuosavybę, sukolektyvino žemės ūkį, nacionalizavo užsilikusias gamyklas, uždarė laikraščius, mokyklas, ligonines, parduotuves, bankus. Žmonės buvo šaudomi dėl menkiausios priežasties ar įtarimo: už tai, kad anksčiau vertėsi verslu arba buvo valstybės tarnautojai, kad nešiojo akinius, kad apverkė mirusius artimuosius. Neretai buvo šaudomi net režimo šalininkai, kurie nesugebėjo demaskuoti pakankamai vadinamųjų kontrrevoliucionierių.
Nužudytųjų bei mirusiųjų skaičius nežinomas, apytikriais vertinimais, 1975–79 žuvo nuo kelių šimtų tūkstančių iki 3 mln. žmonių, dažniausiai nurodoma apie 1–1,5 mln. žuvusių (iš 7 mln.) Kambodžos gyventojų.
Užsienio politikoje Kambodža orientavosi į Kiniją ir tai labai komplikavo santykius su Vietnamu, palaikančiu glaudžius ryšius su Sovietų Sąjunga. Raudonieji khmerai sunaikino partijos narius, kurie anksčiau buvo pasitraukę į Vietnamą. Netrukus tarp abiejų šalių prasidėjo ginkluoti susidūrimai, kurie ypač sustiprėjo Vietnamui paskelbus planą sukurti Indokinijos federaciją. 1977 12 Kombodža nutraukė diplomatinius santykius su Vietnamu. Tai nulėmė Raudonųjų khmerų režimo likimą: provietnamietiškas Khmerų nacionalinio išsigelbėjimo jungtinis nacionalinis frontas (KNIJNF), remiamas Vietnamo kariuomenės (apie 100 000 žm.), 1978 viduryje įsiveržė į Kambodžos teritoriją, o metų pabaigoje pradėjo plataus masto karinę intervenciją. 1979 01 07 vietnamiečiai užėmė Pnompenį ir valdyti paskyrė Heng Samrino vyriausybę, sudarytą iš KNIJNF vadų; buvo įvesta kita vienpartinė sistema (Kampučijos liaudies revoliucinė partija). Šalis buvo pavadinta Kampučijos Liaudies Respublika, bet daugelis pasaulio valstybių bei Jungtinės Tautos nepripažino jos vyriausybės. Apie 0,5 mln. khmerų (komunistų ir jų šalininkų) pasitraukė į Tailandą ir kitas šalis. Beveik visą dešimtmetį vyko karas tarp pasitraukusių į kalnus Raudonųjų khmerų (apie 35 000 karių), vyriausybės kariuomenės ir vietnamiečių. Nepaisant karo, atsidarė mokyklų, vienuolynų, leista privati nuosavybė.
Sihanukui Norodomui vadovaujant 1982 prieš vietnamiečius susivienijo 3 pagrindinės pasipriešinimo grupės, emigracijoje sudaryta vyriausybė, kurią pripažino Jungtinės Tautos. Spaudžiant tarptautinei bendrijai ir sumažėjus SSRS paramai 1987 Paryžiuje prasidėjo daugiašalės derybos, 1989 Vietnamas sutiko išvesti savo kariuomenę. Per derybas atsisakyta komunistinių principų, šalis vėl pavadinta Kambodža, susitarta liberalizuoti ekonomiką. 1991 10 Paryžiuje tarp Vietnamo, KNIJNF ir Sihanuko Norodomo vyriausybės pasirašyta taikos sutartis. Buvo paleisti politiniai kaliniai, paskelbtos politinės laisvės, sudaryta koalicinė Aukščiausioji nacionalinė taryba ir įvestos Jungtinių Tautų ginkluotosios pajėgos, laikinajai administracijai ėmė vadovauti Jungtinių Tautų pareigūnai.
Per 1993 rinkimus į Nacionalinę Asamblėją 58 vietas iš 123 laimėjo monarchistinė FUNCINPEC partija ir buvo sudaryta koalicinė vyriausybė. 1993 09 ji priėmė naują konstituciją ir atkūrė konstitucinę monarchiją (Kambodžos Karalystę), sostą vėl užėmė Sihanukas Norodomas. Raudonųjų khmerų ginkluoto pasipriešinimo judėjimas pamažu susilpnėjo, suskilo, viena grupių nuvertė ir 1997 suėmė Pol Potą, 1998 jis mirė. 1999 Raudonųjų khmerų likučiai pasidavė. Iš beveik 40 partijų įtakingiausios tapo ministro pirmininko Hun Seno vadovaujama Kambodžos liaudies partija ir FUNCINPEC partija. Per 1998 rinkimus į Nacionalinę Asamblėją jos gavo atitinkamai 64 ir 43, 2003 – 73 ir 26 vietas (iš 123).
Po II pasaulinio karo Kambodža išgyveno bene dramatiškiausią istorijos laikotarpį Azijoje. 20 a. 10 dešimtmetyje–21 a. pradžioje šalis pamažu atsigavo ir, likdama agrarine bei viena skurdžiausių, pagal gyvenimo lygį lenkia Uzbekiją, Birmą, Nepalą, Tadžikiją, daugelį Afrikos šalių. Kambodža palaiko diplomatinius santykius su visomis gretimomis šalimis, dėl Angkor Vato tapo turistų traukos objektu.
2870
Kambodža 21 amžiuje
Sergantis karalius Sihanukas Norodomas 2004 10 07 atsistatydino, pasilikęs sau titulą Didysis Herojiškasis Karalius, o sostą užėmė jo sūnus Sihamonis Norodomas. Kambodžos liaudies partija laimėjo t. p. ir 2008 bei 2013 parlamento rinkimus (atatinkamai 90 ir 68 vietos), bet per 2013 rinkimus nemenką sėkmę (55 vietos) pasiekė opozicinė Kambodžos nacionalinio gelbėjimo partija (įkurta 2012). 2013 07–2014 08 ji Pnompenyje rengė masinius antivyriausybinius mitingus ir demonstracijas, įvyko susirėmimų su policija. 2017 11 Kambodžos nacionalinio gelbėjimo partija buvo uždrausta, jai atstovaujantys parlamento nariai neteko mandatų, jiems neleista dalyvauti politinėje veikloje. Per 2018 parlamento rinkimus Kambodžos liaudies partija vienintelė iš partijų tapo parlamentine: nors formaliai rinkimuose dalyvavo ir kitos partijos, ji gavo visus 125 mandatus (tarptautinė visuomenė laiko šiuos rinkimus nedemokratiškais). Ministro pirmininko pareigas nuo 1998 tebeeina valdančiosios partijos pirmininkas Hun Senas.
21 a. pradžioje atgijo teritorinis Kambodžos konfliktas su Tailandu (2008 ir 2011 kilo susirėmimų). 2014 08 du buvę Raudonųjų khmerų vadovai Nuon Čea (Pol Poto pavaduotojas) ir Khieu Samphanas (formalus valstybės vadovas) Jungtinių Tautų remiamo Kambodžos teismo už nusikaltimus žmogiškumui nuteisti kalėti iki gyvos galvos.
Nuo 1955 Kambodža yra Jungtinių Tautų, nuo 1993 – Tarptautinės frankofonijos organizacijos, nuo 1998 – ASEAN, nuo 2004 – Pasaulio prekybos organizacijos narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2005.
L: D. P. Chandler A History of Cambodia Boulder 2000; B. Kiernan How Pol Pot Came to Power: Colonialism, Nationalism, and Communism in Cambodia, 1930–1975 New Haven 2004.
Kambodžos konstitucinė santvarka
Kambodžos partijos ir profsąjungos
Kambodžos ginkluotosios pajėgos