kántelė (suom. kantele), karelų, suomių, vepsių muzikos instrumentas – gnaibomasis (gnaiboma pirštais arba plektru) chordofonas; kanklių atmaina. Tradicinės kantelės korpusas medinis, trapecijos formos, iškaltas kaltu (dažniausiai iš viršaus arba iš šono), nudažytas juodai. Viršutinėje plokštėje yra apskritimu išdėstytų skylučių, kryžiaus ar kitokio pavidalo išpjova. Išilgai korpuso ištempta 5–12 stygų.
Manoma, kantelė yra baltiškos kilmės. Minimos Kalevaloje. Turėjo maginę, sakralinę, ritualinę paskirtį. Su pirmykšte magiškų skaičių eile sutampa kantelės stygų skaičius, ornamentika turi soliarinių ir kitų magijos simbolių. Kantele griežė tik pagyvenę ir seni vyrai. Karelai, pritardami kantele, giedodavo Kalevalos ciklo runas. Ja skambinama liaudies dainos ir šokiai. Tradicine kantele (rekonstruota) mokoma skambinti mokyklose, taip pat naudojama folkloro ansamblių. Nuo 19 a. vidurio skambinama ir modifikuotomis kantelėmis (turi 27–29 stygas), nuo 20 a. 2 dešimtmečio koncertinėmis kantelėmis (35–37 stygos, P. Salmineno konstrukcija) grojama suomių kompozitorių ir klasikų muzika. Atlikėjai: P. Salminenas, U. Katajavuori, M. Pokela, I. Sopanenas, H. Sürjälahati, M. Kontiö, S. Kontiö, R. Kristinen, S. Heinonen. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio koncertinėmis kantelėmis mokoma groti Helsinkio konservatorijoje, nuo 1975 J. Sibelijaus muzikos akademijoje, nuo 1970 vaikų muzikos mokyklose ir konservatorijose, pedagoginiuose institutuose. Veikia draugija Kantele, leidžiamas žurnalas Kantele, rengiama konferencijos, kursai.
tradicinė kantelė
L: R. Apanavičius ir kt. Senosios kanklės ir kankliavimas Vilnius 1994.
764