kapituliãcija (lot. capitulo – susitariu tam tikrais punktais), ginkluotos kovos nutraukimas, pasidavimas priešui, sutikimas su jo diktuojamomis sąlygomis. Kapituliacija gali būti besąlygė, kai sąlygas nurodo nugalėtojas (tokia buvo Vokietijos kapituliacija 1945), ir su tam tikromis sąlygomis, su kuriomis priešas sutinka pasiduoti (pvz., pasidavusiųjų saugumo garantavimas). Kapituliuoti gali valstybė (pvz., 1945 kapituliavo Vokietija ir Japonija), ginkluotosios pajėgos (pvz., Varšuvos sukilimo kapituliacija 1944), karinė įgula, dalinys (pvz., Port Artūro tvirtovės įgulos kapituliacija Japonijos–Rusijos kare 1904). Kapituliacija dažniausiai įforminama kapituliacijos aktu (deklaracija), kurį pasirašo įgaliotieji asmenys (pvz., 1945 05 07 Vokietijos kapituliaciją II pasauliniame kare Reimse pasirašė Vokietijos aukščiausios karinės vadovybės vardu generolas pulkininkas A. Jodlis, Sąjungininkų aukščiausios vadovybės ir Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vardu – generolas leitenantas W. B. Smithas, SSRS aukščiausios karinės vadovybės vardu – generolas I. Susloparovas, 05 08 Berlyne besąlyginę kapituliaciją pasirašė feldmaršalas W. Keitelis, o priėmė maršalas G. Žukovas, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos maršalai). Kapituliacijos akte gali būti numatomos įvairios sąlygos, pvz., ugnies nutraukimo laikas, kapituliuojančiųjų statusas (pvz., kapituliuojančios teritorijos okupacija, kapituliuojančios kariuomenės paleidimas ar karo belaisvių statuso suteikimas kapituliuojančios šalies kariams), kapituliuojančiųjų nusiginklavimas ir kita. Kapituliacijos sąlygų pažeidimas laikomas karo nusikaltimu.
73