kãtilbūgniai, muzikos instrumentai – mušamieji membranofonai. Būgnai.
Sandara
Katilo pavidalo pusrutulis iš vario, žalvario, aliuminio, molio, medžio, viršuje aptrauktas oda arba plastiku. Garsas reguliuojamas įtempiant ar atleidžiant membraną. Katilbūgniai mušami medinėmis kuokelėmis.
Istorija
katilbūgniai (Kartena, 1990)
Šiuolaikinių katilbūgnių prototipai Europoje atsirado 6 a. pradžioje. Jie buvo naudojami kryžiaus žygiuose. Du nedidelius skirtingo skersmens vario katilbūgnius, aptrauktus oda, tvirtindavo prie juosmens. Būdami skirtingo skersmens ir tūrio jie skyrėsi ir garso aukščiu. Vėliau karo žygiuose didelius katilbūgnius kabindavo žirgo balno abiejose pusėse po vieną. Viduramžiais Europoje buvo labai populiarūs maži katilbūgniai, vadinami nagara (pranc. nacaire, isp. nácara), paplitę iš Arabijos. Katilbūgnių tipo muzikos instrumentus naudojo daugelis tautų. Senojoje literatūroje minimas dabartinėje Azerbaidžano teritorijoje naudotas karinis katilbūgnis kusas, kurio garsas buvo panašus į griaustinį. Rusų kariai prieš kautynes priešui įvarydavo baimės nabatu (jį mušdavo 8 žmonės).
Būgnai Lietuvoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerijos naudoti variniai katilbūgniai su 1–3 garsaskylėmis dugne, iš viršaus aptraukti oda, kurią prispausdavo metalinis lankas ir įtempdavo varžtai. Jie buvo statomi ant geležinių stovų arba kabinami prie žirgo šonų. Mušami medinėmis kuokelėmis. Pirmą kartą minimi (arganai, varganai) Nikono metraštyje. Lietuvoje ir 21 a. pradžioje Velykų rytą šventoriuose mušami metaliniai arba mediniai katilbūgniai (saugomi bažnyčiose).
Iš katilbūgnių kilo timpanai, nuo 17 a. vidurio naudojami simfoniniuose orkestruose.
nagara
2052