kiekýbinė pinig teòrija, káinų lýgio teòrija teigia, kad prekių ir paslaugų kainas lemia apyvartoje esantis pinigų kiekis, o pinigų perkamąją galią – kainų lygis. Pinigų masei didėjant kainos didėja, pinigų masei mažėjant mažėja ir kainos (kai kitos sąlygos nekinta). Šį ryšį klasikinė ekonomikos teorija apibūdino formule: M = PQ; čia M – pinigų kiekis, P – kainų lygis, Q – reali gamybos apimtis (natūrine išraiška). Realią gamybos apimtį lemia šalies darbo išteklių būklė, gamybiniai pajėgumai, o pinigų apyvartos greitį – veiksniai, susiję su kasmetiniu darbuotojų atlyginimų išmokėjimu. I. Fisheris (knygoje Pinigų perkamoji galia / The Purchasing Power of Money 1911) patobulino formulę įtraukdamas piniginio vieneto apyvartos greičio rodiklį V ir papildydamas M reikšmę negrynaisiais pinigais: MV = PQ. Vadinamoji Fisherio lygtis padeda aiškiau suvokti funkcinius ryšius: jei didėja pinigų masė, kai V nekinta, tai kinta arba gamybos apimtis pinigine išraiška, arba kainos. I. Fisheris teigė, kad didesnę reikšmę turi pokyčiai kairiojoje lygties pusėje. Lygtyje įvertinti tik įvykę sandoriai (prekių ir pinigų srautai), bet neatsižvelgta į prekių atsargas ir pinigų kaupimą.
Kembridžo mokyklos atstovai modifikavo Fisherio lygtį: M = kPY; čia k = 1/V – koeficientas, rodantis nominaliųjų pajamų dalį, kurią ūkio subjektai linkę laikyti grynųjų pinigų forma, Y – visas prekių ir paslaugų mastas, kurį galima įsigyti rinkoje, arba realusis nacionalinis produktas. Ši Kembridžo lygtis taip pat rodo pusiausvyrą ir prekių, ir pinigų rinkoje, bet įvertina tik galutinį produktą sukuriančius sandorius. Pinigų apyvartos greitis laikui bėgant kinta, o prekių ir paslaugų mastą didina bendrąją pasiūlą skatinantys veiksniai.
Šiuolaikiniai monetaristai teigia, kad jei V ir Y nekinta arba kinta lėtai, kainų lygį lemia M. Bet koks pinigų kiekio padidėjimas tiesiogiai susijęs su prekių ir paslaugų bendrosios paklausos padidėjimu. Jei šie kintamieji didėja sparčiau nei bendroji pasiūla, atsiranda infliacija. Anot monetaristų, rinka pati iki pusiausvyros lygio išlygina gamybos mastą ir pinigų apyvartos greitį. Išsilygina ir palūkanų norma (pinigų kaina). Padidėjus pinigų masei pinigų paklausa krinta. Palūkanų norma mažėja, o dėl didėjančių kainų pinigų paklausa vėl didėja, taip pat padidėja ir palūkanų norma. Dėl tokių svyravimų nusistovi pusiausvyros palūkanų norma. Kiekybinės pinigų teorijos lygtys ryšius, kurie realybėje yra daug sudėtingesni ir daugiasluoksniai, vaizduoja supaprastintai, neįvertina, kad kainas veikia ir kiti veiksniai (pavyzdžiui, lūkesčiai, užimtumo pokyčiai, technologiniai šuoliai), be to, prekių apyvarta neapima visų šalyje esančių prekių.
1036