Knijos istòrija
Ikiistoriniai laikai
Daugumos tyrinėtojų nuomone, dabartinės Kinijos teritorijoje (Džoukoudiane, prie Pekino) prieš keturis šimtus šešiasdešimt–du šimtus trisdešimt tūkstantmečių gyvenęs Homo erectus (vadintas sinantropu) nebuvo žmogaus protėvis. Kinijos teritorijoje šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) pasirodė maždaug prieš du šimtus–šimtą tūkstantmečių. Mezolito laikotarpio gyventojams jau būdingi mongolidų bruožai. Prieš dešimt–šešis tūkstantmečius prieš Kristų įvairiuose regionuose vyko neolitinė revoliucija (žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžia). Gyventojai ėmė auginti soras, ryžius, sojas, daržoves, arbatmedžius, laikyti kiaules, galvijus, avis, ožkas. Neolitinei Davenkou kultūrai (4500–2700 pr. Kr.) būdinga spalvota keramika, sienomis apjuostos gyvenvietės. Neolito laikotarpiu plito įvairios kultūros: Erlitou kultūra – šiaurės lygumose, Jangšao kultūra ir Lungšano kultūra Huanghės upės baseine ir kitos. Tečiame tūkstantmetyje prieš Kristų paplito sienomis apjuostos gyvenvietės, prasidėjo socialinė diferenciacija.
Senovės laikai
Kinų kronikos Kinijos valstybės atsiradimą sieja su legendiniais valdovais, pirmiausia Huangdi (daugelio išradimų autorius) ir Ju Didžiuoju, kuris laikomas Sia dinastijos (pasak tradicijos, valdė apie 2205–apie 1767 pr. Kr.; lentelė) pradininku. Kitų patikimesnių istorijos šaltinių apie šią dinastiją neišliko, tad daugelis mokslininkų abejoja, ar ji buvo. Pirmieji epigrafiniai duomenys yra iš Šangų dinastijos (valdė apie 1600–apie 1045 pr. Kr.), kuri dabartinės Kinijos teritorijos centrinėje dalyje, Huanghės upės slėnyje, įkūrė didelę centralizuotą bronzos amžiaus kultūros valstybę. Statyti miestai‑tvirtovės (Erlikangas – 3,2 km2 ploto, rūmų, bronzos liejyklų liekanos), klostėsi bendra kinų kultūra – atsirado hieroglifai, kalendorius, protėvių garbinimas, pranašavimas naudojant apdegusius kaulus su užrašais, būdingi muzikos instrumentai. Valdovas atlikdavo svarbiausias religines protėvių ir aukščiausiojo dievo Di garbinimo apeigas. Manoma, Šangų laikais Kinijos raidai įtaką turėjo Centrinės Azijos indoeuropietiškos gentys (tai rodo paplitusi arklininkystė, kovos vežimai).
Didžioji kinų siena
1
11 a. pr. Kr. džou gentys nukariavo Šangus ir įkūrė Džou dinastijos valdomą valstybę, kuri apėmė teritoriją nuo dabartinės Didžiosios kinų sienos iki Jangdzės upės baseino pietinės dalies. Ši valstybė skirstoma į Vakarų Džou (1027–771) su sostine prie dabartinio Siano miesto ir Rytų Džou (770–apie 250 pr. Kr.) su sostine Loi (dabar Luojangas). Džou buvo feodalinė valstybė, kuri kūrė įtvirtintus miestus strateginėse vietose, dažnai ir priešiškai nusiteikusių genčių teritorijoje. Vėliau sustiprėjo vietiniai feodaliniai administratoriai. Įsigalėjo Dangaus garbinimas, valdovai (vangai) ėmė skelbtis esą jo sūnūs. Tuo laikotarpiu sukurtos seniausios kinų knygos Šudzing (Istorijos knyga) ir Šidzing (Poezijos knyga) vėliau tapo konfucianistinio kanono pagrindu. 771–770 pr. Kr. dinastinis skilimas susilpnino valstybę. 722–481 pr. Kr. Kinijos istorijos laikotarpis kinų istoriografijoje vadinamas Čunčiu (Pavasaris ir ruduo). Jo metu prasidėjo smulkių valstybių ir kunigaikštysčių, kurių valdovai tik nominaliai pripažino Džou valdžią, tarpusavio karai. Džango (Priešiškų karalysčių) laikotarpiu (5 a.–221 pr. Kr.) Džou valstybė visiškai suiro ir susikūrė daug savarankiškų valstybių. Per karus smulkias valstybes pajungė stambesnės. Pamažu Jangdzės upės baseine iškilo Ču, Kinijos teritorijos vakaruose – Čino (Cino) valstybės.
Politinio susiskaldymo ir nuolatinių neramumų sąlygomis teritorijoje nuo stepių šiaurėje iki Jangdzės upės pietuose plito bendra kultūra, socialinės normos, rašytinė kalba; regione beveik nelikus nekinų genčių susiklostė gana vientisas etnosas. Šalyje buvo sparčiai plėtojama drėkinamoji žemdirbystė (pagrindinė žemės ūkio kultūra – ryžiai), prekyba, metalurgija, plėtėsi miestai. Valstybė iš esmės kontroliavo svarbiausias gyvenimo sritis: ūkį (valstybė buvo laikoma aukščiausia visos žemės savininke), religiją, kultūrą, socialinę sferą. Šalia diduomenės susiformavo išsilavinęs ši sluoksnis, iš kurio kilo žymiausi kinų kultūros veikėjai, filosofai (Konfucijus, 551–479 pr. Kr.; Mengdzi, apie 371–289 pr. Kr.); susiformavo konfucianizmas, daoizmas, legizmas ir kitos filosofijos srovės.
Džao Džengas – pirmasis Činų dinastijos imperatorius (18 a. piešinys)
terakotiniai kariai Džao Džengo kapavietėje (Šaansi provincija)
Čino valstybė įveikė kitas valstybes, 221 pr. Kr. ji suvienijo didelę dalį Kinijos ir sukūrė imperiją, kuri su pertraukomis gyvavo iki 1912 (valstybės įkūrėjas Džao Džengas pasiskelbė imperatoriumi Čin Ši Huangdi; valdė 221–210 prieš Kristų). Čino valstybė (sostinė Sianjangas, prie dabartinio Siano) buvo centralizuota, turėjo kodifikuotą įstatymų sistemą, vienodas pinigų ir matų sistemas, raštą, išplėtotas komunikacijas. Šalis buvo suskirstyta į 36 provincijas, provincijos – į apskritis. Didelėje Čino valstybės teritorijoje reformos įvykdytos per labai trumpą laiką (10–11 m.), pasitelkiant labai griežtas priemones: režimo priešininkai ir kritikai buvo žudomi, senoji vietos aristokratija perkeliama į sostinę, ginklai konfiskuojami, uždraustos ir sunaikintos visos knygos, išskyrus knygas apie žemdirbystę ir homeopatiją. Siekiant apsiginti nuo klajoklių genčių antpuolių, šiaurėje pradėta statyti Didžiąją kinų sieną. 210 pr. Kr. miręs Čin Ši Huangdi buvo palaidotas įspūdingame kape (iki šiol išlikusiame) netoli dabartinio Siano. Valstybę, netekusią stipraus valdovo ir išsekintą milžiniško masto darbų, visiškai sužlugdė valstiečių sukilimas. Nors Čino valstybė gyvavo tik 15 m., vadinamosios vieningos Padangės imperijos idealas tapo visų vėlesnių dinastijų tikslu. Nuo Čino kilo ir dabartinis Kinijos pavadinimas Europos kalbomis (China, Chine, Chiny, Kinija), išskyrus rusų (Kitaj; nuo šiauriau Kinijos gyvenusių klajoklių kidanių genties vardo).
Kinija Hanų laikais (206 pr. Kr.–220 po Kr.)
Hanų dinastijos imperatorius su mokslininkais verčia senovės tekstus (18 a. šilko piešinys)
207 pr. Kr. valstiečių sukilimo vadas Liu Bangas nuvertė Činus ir 206 pr. Kr., pasivadinęs Gao Dzu, pasiskelbė Hanų valstybės imperatoriumi. Hanų istorija skirstoma į Vakarų Hanų (206 pr. Kr.–25 po Kr.) su sostine Čangane (prie dabartinio Siano) ir Rytų Hanų (25–220) su sostine Luojangu. Jau Vakarų Hanų laikais vasalinės karalystės neteko autonomijos, joms kontroliuoti buvo paskirti specialūs valdininkai. Hanai sušvelnino despotinę Činų valdymo sistemą ir suderino ją su konfucianistiniais principais bei normomis. Mokesčiai natūra buvo sumažinti ir sudarė tik 1/15, vėliau – 1/30 derliaus. Privati nuosavybė buvo labai ribojama: žemė paskelbta valstybės nuosavybe, ją uždrausta parduoti ir pirkti, pirkliai turėjo mokėti didelius mokesčius. Ypač padidėjo valstybės pareigūnų įtaka. Buvo oficialiai reikalaujama, kad jie atitiktų konfucianistinio – doro, pareigingo, lojalaus ir ceremonialo prisilaikančio – žmogaus idealą.
Įsigalėjo 12 pakopų – nuo žemiausio tarnautojo iki vyriausiojo ministro – biurokratinė sistema, svarbios valdymo funkcijos, siekiant išvengti pernelyg didelio valdžios sutelkimo, būdavo dubliuojamos (pvz., finansus tvarkė dvi ministerijos – Žemdirbystės bei Mokesčių ir iždo), veikė inspektorių institucija. 165 pr. Kr. įvesta egzaminų sistema kandidatams į viešojo administravimo pareigas išliko iki 1911. Sostinėje ir provincijų centruose buvo atidarytos specialios mokyklos, rengiančios valstybės tarnautojus; tai buvo kultūrinio pakilimo laikotarpis. Hanų sukurtos konfucianistinės imperijos ir biurokratinio feodalizmo sistemos pagrindai išliko iki naujųjų laikų. Kai kurių istorikų nuomone, Hanų laikai yra Kinijos ankstyvieji viduriniai amžiai.
Žymiausio Hanų imperatoriaus U Di laikais (141–87 pr. Kr.) buvo nukariauta Korėjos pusiasalio šiaurinė ir centrinės dalys, dabartinis Sindziangas, Šiaurės Vietnamas, dažnai kariauta su Centrinės Azijos šiongnu gentimis (manoma, jos galėjo būti giminingos hunams); siekiant nuo jų apsiginti, buvo stiprinama Didžioji kinų siena, statomi nauji jos ruožai. Plėtojosi prekyba su tolimomis šalimis, susiformavo Didysis šilko kelias iš Vakarų Kinijos per Centrinę Aziją į Vidurio Rytus ir Romos imperiją (166 pr. Kr. iš Romos atvyko pirmoji misija). Klostėsi intensyvūs ryšiai su Indija, iš kurios kinai perėmė budizmą. Hanų imperijoje reguliariai buvo surašomi ūkiai ir gyventojai. Per 2 po Kr. surašymą Hanų imperijoje buvo 12,2 mln. ūkių ir 59,6 mln. gyventojų. Visi vyrai, be mokesčio natūra, kasmet 1 mėnesį turėjo atidirbti valstybei: tiesti kelius, vežti prekes, kasti kanalus, statyti rūmus. Gyvavo valstybiniai geležies, druskos, vyno monopoliai (nuo 117 pr. Kr. veikė specialios valdybos). Įvesta bendra pinigų sistema (monetos), reguliuojama migracija. Už nusižengimus skirta bausmės: plakimas rykštėmis, tremtis, sunkieji darbai, kastravimas, mirties.
Hanų laikams būdinga naujas kultūros pakilimas: plėtojosi literatūra, menas, mokslas (istorija, matematika, medicina). Apie 145–87 pr. Kr. gyveno žymiausias to meto kinų istorikas Sima Čianas. Klasikiniai tekstai (poezijos, istorijos, permainų ir kitos knygos) suvienodinti, išraižyti akmeninėse lentelėse (175 po Kr.) ir sudarė bendrojo išsilavinimo pagrindą; jų studijos buvo būtina sąlyga siekiančiajam užimti bet kokias valstybines pareigas. Pasirodė matematikos ir medicinos vadovėlių. Apie 100 po Kr. sudarytas pirmasis žodynas, kuriame aiškinama daugiau kaip 9000 hieroglifų. Buvo rašoma ant medžio lentelių ir šilko, nuo 105 po Kr. minimas popierius.
Hanų imperija nebuvo stabili valstybė: nuolat kovota dėl sosto, vyko nukariautų genčių ir valstiečių sukilimai, feodaliniai maištai. 2 a. pabaigoje Geltonraiščių sukilimas, provincijų maištai ir čiangų (prototibetiečių) genčių antpuoliai ją sužlugdė. 220–280 laikotarpis vadinamas Sanguo (Trijų valstybių). Dzinams trumpam (280–316) pavyko suvienyti šalį, bet netrukus ją sunaikino klajokliai hunai iš šiaurės stepių. Per karus apleidus irigacines sistemas smuko žemdirbystė, buvo sugriauti miestai, gyventojų per 100 m. sumažėjo trigubai. Politinio susiskaldymo ir neramumų laikais Kinijoje sparčiai plito mahajanos budizmas: 5 a. pabaigoje buvo daugiau kaip 9000 šventovių, apie 160 000 vienuolių, iš sanskrito į kinų kalbą išverstas budistinis kanonas.
Tangų imperatorius Taidzongas (18 a. piešinys)
Viduriniai amžiai
Po beveik 400 m. didžiąją dalį Kinijos suvienijo iš šiaurės kilusi Sujų dinastija (valdė 581–618). Sujų dinastijos kodeksą ir administracinį statutą naudojo ir vėlesnės imperijos. Buvo plečiama ir rekonstruojama Didžioji kinų siena, baigtas kasti Didysis Kinijos kanalas, kuris sujungė Jangdzės ir Huanghės upes. Valstybine religija tapo budizmas. Dideli darbai ir nesėkmingi karai su Korėja bei Vietnamu išsekino šalies išteklius. Prasidėję sukilimai ir sąmokslai sužlugdė Sujų valstybę.
617 karo vadas Li Juanas, remiamas sąjungininkų tiurkų, užėmė šalies sostinę Čanganą, 618 pasiskelbė imperatoriumi Gao Dzu (valdė 618–626) ir pradėjo Tangų dinastiją. Jų laikais Kinija tapo viena galingiausių pasaulio valstybių. Tangų politinė įtaka siekė Korėją, dabartinį Afganistaną, Vietnamą. Sostinėje Čangane lankėsi misijos iš Bizantijos, Persijos ir kitų šalių. Pagal tradiciją vadinamąja gero valdymo epocha laikomi imperatoriaus Taidzongo, artimo konfucianistiniam idealui, laikai (626–649). Sukurta griežta ir efektyvi biurokratinė sistema, labai sumažėjo valdininkų. Rūmuose siekta subalansuoti regioninių klanų ir valstybės institucijų (ministrų kabineto, rūmų tarybos ir valstybės kanceliarijos) įtaką; plačiai taikyta 3 pakopų egzaminų sistema, įsteigta daug mokyklų. 655 faktiška šalies valdove tapo imperatorienė U Hou, pašalinusi kitus pretendentus į sostą ir 690 oficialiai pasiskelbusi imperatore (vienintelė Kinijos istorijoje). Visose provincijose buvo pastatytos šventovės, kuriose ji buvo garbinama kaip Budos inkarnacija. 705 U Hou, sulaukusi 80 m., buvo priversta atsisakyti sosto. Imperatoriaus Siuandzongo laikais (712–756) Tangai pasiekė didžiausią galią. Dėl admininistracinės ir finansų reformų valstybė labai sustiprėjo, turėjo apie 500 000 žmonių kariuomenę ir vykdė ekspansinę politiką. Neišvengta ir karinių nesėkmių: 751 prie Talaso upės kinus (pirmą ir vienintelį kartą istorijoje) sumušė arabai ir perėmė šilko kelio kontrolę. Tangams nuolat teko gintis nuo tibetiečių ir Centrinės Azijos tiurkų. Nesėkmės susilpnino imperatoriaus valdžią ir vėl įsigalėjo aristokratija. 755–756 kilo gubernatoriaus An Lušano vadovaujamas maištas. Jis buvo numalšintas, bet atkurti imperijos galios nepavyko. Jos pakraščiuose įsikūrė naujų valstybių, iš jų stipriausios ir labiausiai civilizuotos buvo tangutų Si Sia vakaruose ir kidanių Liao šiaurės rytuose (sostinė Jenčinas; dabar Pekinas). 874–901 valstiečių karas visiškai sužlugdė Tangus (Kinijos valstiečių karai). Kinijoje prasidėjo suiručių ir tarpusavio karų laikotarpis, kinų istoriografijoje vadinamas Penkių dinastijų ir dešimties karalysčių epocha (907–960), kuris baigėsi įsigalėjus naujai (Sungų) dinastijai. Tangų laikais klestėjo architektūra, menas, poezija, mokslai (istorija, filosofija, astronomija, kartografija, matematika, medicina). Žlungant imperijai pasireiškė ksenofobija (neapykanta svetimiesiems): buvo uždrausta palaikyti ryšius su indais, arabais ir kitomis tautomis, sugriauta apie 4600 budistų vienuolynų.
Vėlyvosios Džou valstybės (gyvavo 951–960) rūmų gvardijos vadas Džao Kuanginas 960 pasiskelbė imperatoriumi Taidzu, per keliolika metų vėl suvienijo Kiniją ir pradėjo Sungų dinastiją. Sungai, palyginti su Hanais ir Tangais, nepasižymėjo kariniais laimėjimais. Atsižvelgdami į Tangų patirtį, jie svarbiausią dėmesį skyrė vidaus problemoms, centralizavo valdymo sistemą. Sungams pavyko pasiekti ūkio pakilimą: padidėjo dirbamų ir drėkinamų žemių, naujos kviečių, ryžių, sojų veislės leido išauginti 2–3 derlius per metus, pradėta auginti vilnamedžius, cukranendres, tobulinti technologiją (vandens malūnai ir presai, medvilnės valymo staklės). Valstybės ūkio branduoliu tapo pietiniai rajonai. Gyventojų padaugėjo iki apie 100 mln. žmonių. 11 a. viduryje valstybė natūra surinkdavo 20 kartų daugiau mokesčių negu Tangai prieš 300 metų. Kai kuriais skaičiavimais, Sungų Kinijos BVP vienam gyventojui buvo 2 kartus didesnis nei to meto Vakarų Europos. Miestuose veikė šimtai amatininkų cechų ir valstybinių dirbtuvių. Manoma, kasmet Sungų Kinijos 1 gyventojas sunaudodavo 2 kg, Vakarų Europos – 0,5 kg geležies. Kasyba ir metalų, druskos, arbatos, vyno, mielių, acto prekyba priklausė valstybei. Prekybą lengvino įvesti popieriniai (greta nuo seno vartojamų metalinių) pinigai ir išrasti skaičiuotuvai (kai kur Europoje naudoti iki 20 a. pabaigos). Plėtojosi intensyvi jūrų prekyba su Pietryčių Azija, pajūrio miestuose lankėsi daug pirklių iš Indijos ir Vidurio Rytų. Sukurta valstybinė socialinės apsaugos sistema: viduriniais amžiais Kinija buvo vienintelė šalis, kurioje veikė valstybės išlaikomi našlaičių ir senelių namai, vaistinės. Kai kuriuose miestuose gyveno 1 mln. žmonių. Susiklostė ir suklestėjo kinų urbanistika. Sungų laikotarpiu klasikinė kinų kultūra pasiekė aukščiausią lygį. Plėtojosi medicina, ji tapo specializuota – šalia tradicinės akupunktūros, atsirado laringologija, stomatologija, oftalmologija, neurologija. Buvo leidžiamos įvairių mokslo šakų knygos, enciklopedijos. Sungų laikais išrasta artilerijos pabūklai, paplito parakas, kompasas, porcelianas, imta spausdinti knygas ksilografijos būdu. Sungų laikotarpio Kinijos kultūra kartais apibrėžiama kaip ankstyvoji modernybė, bet, kitaip nei vėliau Europoje, ekonomikos, technologijų ir kultūros pokyčiai nelėmė socialinių permainų. Biurokratinė valstybė buvo nesuderinama su privačios nuosavybės ir individo laisvių įteisinimu, plėtros tempai pamažu lėtėjo, klestėjimas baigėsi stagnacija. Sungai nesugebėjo organizuoti efektyvios gynybos nuo klajoklių puldinėjimų. Nuo 1044 jie mokėjo didelę duoklę (sidabru, šilku ir arbata) tangutams. 1115 beveik visą šiaurinę Kinijos dalį užėmė džurdžėnai (jiems Sungai t. p. mokėjo duoklę).
13 a. pradžioje Kinijai didžiausią pavojų ėmė kelti mongolai. 1211–15 Mongolijos didžiojo chano Čingischano kariuomenė užėmė Pekiną, bet greitai pasitraukė į vakarus. 1227 mongolai sunaikino tangutų, 1234 – džurdžėnų valstybes ir priartėjo prie Kinijos. Įveikę atkaklų kinų pasipriešinimą, per 40 m. karus Čingischano vaikaičio Chu Bilajaus (Chubilajaus) vadovaujami mongolai nuniokojo ir iki 1279 užėmė visas Sungų žemes iki Vietnamo. 1271 mongolai paskelbė įkurią naują Juanų dinastiją. Pirmą kartą buvo nukariauta visa Kinija. Prie imperijos buvo prijungtas Tibetas, kurį mongolai užvaldė dar 1251. Juanų valstybės sostine tapo Džundu (buvęs Jenčinas, dabar Pekinas). Užkariautojai įvedė kolonijinio pobūdžio režimą: valstybėje privilegijuotą padėtį užėmė mongolai ir jų sąjungininkai, kinai paniekinamai buvo vadinami pietų barbarais. Valstybės dokumentai rašyti mongolų ir kinų kalbomis. Mongolai, sudarę labai nedidelę gyventojų dalį, nesiekė pakeisti kinų religijos, kultūros ir valdymo sistemos, jie perėmė Tibeto budizmą (lamaizmą) ir pamažu asimiliavosi. Mongolai pagerino kelius, perstatė ir sumodernino Pekiną. 13–14 a. Kinijoje lankėsi Marco Polo, pranciškonai G. di Monte Corvino, Odorico da Pordenone, įsikūrė krikščioniškų misijų ir bendruomenių, plito islamas. Per mongolus Vidurinės Azijos šalys ir Rusija perėmė kai kuriuos kinų administracijos elementus, Europoje paplito kinų išradimai: kortos, parakas, porcelianas. Mongolai, vertęsi klajokline gyvulininkyste, nesirūpino irigacine žemdirbyste. Suirus irigacinėms sistemoms sumažėjo ryžių derlius, prasidėjo neregėti potvyniai, Huanghės upė kelis kartus keitė savo vagą, nušluodama ištisus kaimus ir miestus. Per šimtmetį (iki 1290) gyventojų sumažėjo iki 58 milijonų. Nepasitenkinimas, iš pradžių reiškęsis naujų budistinių sektų kūrimu, vėliau peraugo į valstiečių sukilimus. Didžiausią mastą įgijo budistų vienuolio Džu Juandžango vadovaujamas Raudonųjų kariuomenės sukilimas (1351–68).
1368 Džu Juandžangas užėmė Pekiną, pasiskelbė imperatoriumi ir pradėjo Mingų dinastiją. Kinų kariuomenė, persekiodama mongolus, pasiekė Karakorumą ir priartėjo prie Baikalo ežero (1387–88). Iki 1398 buvo suvienyta visa dabartinė etninė Kinijos teritorija, mongolai išstumti į šiaurę. Mingai daug žemės išdalijo valstiečiams, sumažino mokesčius. Stabilizavus padėtį buvo atkurta centralizuota biurokratinė valdymo sistema. Valstietiškos kilmės Mingai nepasitikėjo biurokratija ir rūmuose labai padidėjo eunuchų (per pirmąjį Mingų valdymo šimtmetį jų padaugėjo nuo 10 000 iki 100 000) bei imperatoriaus favoritų įtaka. Mingų laikai buvo Kinijos stabilumo ir santykinio klestėjimo laikotarpis. Kinija vėl tapo galinga valstybe – net Timūrui buvo pasiūlyta atvykti su duokle (tik mirtis sukliudė jam atkeršyti Kinijai už tokį įžeidimą). 1405–33 Dženg He vadovaujama jūrų ekspedicija lankėsi Pietryčių Azijoje, Indijoje, Rytų Afrikoje. Gyventojų vėl buvo daugiau kaip 100 mln., didžiausiuose miestuose – Pekine ir Nankine (Nandzinge) – gyveno po 1 mln. žmonių. 16 a. – 17 a. pradžioje Kinija pagal mokslo ir technologijų lygį pradėjo atsilikti nuo pirmaujančių Vakarų Europos valstybių. 1557 portugalai įsikūrė Makao, 1624 olandai – Taivane.
Naujieji laikai
Mandžiūrai, tolimi džurdžėnų palikuoniai, nuo 12 a. dabartinės Kinijos šiaurinėje dalyje turėjo savo valstybę, 15–16 a. mokėjo Mingams duoklę. Pamažu mandžiūrai užėmė teritoriją iki Didžiosios kinų sienos, užkariavo Korėją. 1625 Mukdene (dabar Šenjangas) jie įkūrė savo valstybės sostinę ir netrukus pasiskelbė Juanų dinastijos paveldėtojais. 1626–40 nederlius ir ekonominės krizė susilpnino Kiniją. 1628 prasidėję valstiečių sukilimai lėmė šios dinastijos pabaigą. 1644 sukilėliai užėmė Pekiną, jų vadas pasiskelbė imperatoriumi. Mingų imperatorius nusižudė.
Vienas Mingų karo vadas paprašė mandžiūrų karinės pagalbos. Mandžiūrai išstūmė sukilėlius iš sostinės. Kiniją pradėjo valdyti mandžiūrų Čingų dinastija. Per keletą dešimtmečių mandžiūrai užėmė visą Kiniją, Vidurinę Mongoliją, Sindziangą (Rytų Turkestaną), Taivaną (1683), įkūrė įgulas Tibete. Imperatoriaus Čianlongo laikais (valdė 1735–96) Čingų galia buvo didžiausia. Kinijos teritorija padidėjo dvigubai, 1774 joje gyveno 300 mln. žmonių. Mandžiūrai, nors išsaugojo privilegijas, greitai asimiliavosi: perėmė kinų kalbą, kultūrą, konfucianizmą. Kaip paklusnumo ženklą kinai buvo priversti perimti nukariautojų šukuoseną (skusti galvos priekį, o likusius plaukus supinti į kaselę) ir aprangą. Mandžiūrai patobulino valdymo sistemą – įkūrė Imperijos ūkio valdybą, tiesiogiai pavaldžią imperatoriui. Valdyba tvarkė valstybines žemes, tekstilės ir porceliano gamybą, muitines. 1729 įkurta Didžioji taryba kontroliavo biurokratiją. Užsienio reikalus tvarkė Ritualų valdyba (iš gretimų šalių priiminėjo duoklę) ir Kolonijinių reikalų rūmai (tvarkė santykius su vadinamaisiais šiaurės barbarais, tarp jų ir su Rusija).
Čingų valdoma Kinija 18 a.
1689 su Rusija buvo pasirašyta Nerčinsko sutartis, kuri nustatė abiejų valstybių sieną Argunės upe ir toliau Ochotsko jūros link. Nuo 1684 Kinija pradėjo prekiauti su Vakarų šalimis, eksportavo arbatą, šilką ir porcelianą. Užsienio prekės kinų nedomino (1793 Čingai tai pareiškė oficialiai). Vakarų šalys už kinų prekes mokėdavo auksu ir sidabru. Britai, mėgindami kompensuoti prekybos su Kinija deficitą, Kinijoje ėmė pardavinėti iš Indijos vežamą opijų. 1839 03 Kantone Kinijos valdžia konfiskavo ir sunaikino 20 000 dėžių su narkotikais. 1839–42 kilo karas su Didžiąja Britanija, kurį Kinija pralaimėjo (Opijaus karai 1839–42 ir 1857–60). Nankino sutartimi (1842) ji atidavė Didžiajai Britanijai Honkongą, sutiko atidaryti prekybai 5 uostus (Šanchajų, Ningbo, Fudžou, Siameną, Guangdžou), sumokėti 21 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių kontribuciją, uostamiesčiuose leisti įsigyti eksteritorialių zonų. 1844 panašios sutartys buvo pasirašytos su JAV ir Prancūzija. Nelygiateisės sutartys sukėlė Kinijos visuomenės pasipiktinimą, ypač didelį Kantone ir Kvantune. Kinijos valdžia vengė sutartis vykdyti. 1857 kilo naujas karas. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinės pajėgos užėmė Kantoną, 1860 – Pekiną. Tiandzino sutartimis (1858) Kinija buvo priversta prekybai su Vakarų valstybėms atidaryti naujus uostus, sumokėti Didžiajai Britanijai kontribuciją, įsipareigojo oficialiuose dokumentuose Vakarų atstovų nevadinti barbarais ir susirašinėjime su Vakarų valstybėmis vartoti anglų kalbą. 1860 Pekino sutartimis Kinija perdavė Rusijai žemes abipus Amūro upės ir nuo Usūrio iki Japonijos jūros.
Taipingų sukilimo scena (19 a. pabaigos piešinys)
Nacionalinis pažeminimas ir pablogėjusi ūkio padėtis sukėlė sukilimų bangą. 1851–64 įvyko Taipingų sukilimas, prilyginamas pilietiniam karui. Beveik tuo pat metu vyko ir Niano valstiečių sukilimas. 1855–73 Junnane, 1862–77 Šaansi, Sindziange įvyko musulmonų sukilimai. Manoma, per šiuos sukilimus žuvo daugiau kaip 30 mln. žmonių. Kinija, nusilpninta sukilimų, 1861–69 pasirašė nelygiateises sutartis ir su Prūsija, Danija, Olandija, Ispanija, Belgija. 1884–85 ji pralaimėjo karą su Prancūzija (Kinijos–Prancūzijos karas) ir prarado įtaką Indokinijai (Vietnamas buvo pripažintas Prancūzijos protektoratu). 1894–95 Kinija, pralaimėjusi karą su Japonija (Japonijos–Kinijos karas), neteko įtakos Korėjoje ir atidavė Japonijai Taivaną. 1898 25 m. perdavė Rusijai Daliano uostą ir Port Artūro tvirtovę. Vakarų valstybės iš esmės pasidalijo Kiniją į įtakos sferas.
Pralaimėjimai vertė mandžiūrus modernizuoti šalį. Per modernizacijos I etapą (1861–72) buvo pradėta šalies industrializacija: Šanchajuje pastatytas arsenalas, Tiandzine – mašinų gamykla, Fudžou – laivų statykla. Rezultatai buvo menki. Per modernizacijos II etapą (1872–94) mėginta įvairinti pramonės gamybą. Pažanga vėl buvo lėta, nes vyraujančia ūkio grupe tapo kompradorinė buržuazija, įgijusi kapitalą tarpininkaudama užsienio bendrovėms bei kinų prekybininkams. Didesnių reformų būtinybę suvokė ir imperatorius Guangsiu (valdė 1875–1908). 1898 06–09 jis paskelbė kelis dekretus, vėliau pavadintus Šimto dienų reformomis. Dekretai nieko nepakeitė. 1898 09 per imperatoriaus tetos Cisi surengtą rūmų perversmą Guangsiu faktiškai nuo valdžios buvo nušalintas. Imperatoriaus regente tapo Cisi.
19 a. pabaigoje Kinijoje itin stiprėjo priešiškumas užsieniečiams, ypač misionieriams. Iškėlę šūkį Apginti Čingus, sunaikinti užsieniečius! maištininkai griovė bažnyčias, užsieniečių parduotuves, žudė kinus krikščionis. Maištą, Vakaruose pavadintą Boksininkų sukilimu (1899–1901), parėmė konservatyvi Kinijos vyriausybė – ji oficialiai paskelbė karą Vakarų valstybėms. 1900 08 Pekiną užėmė aštuonių valstybių koalicijos kariuomenė, regentė ir imperatorius pasitraukė į Sianą. JAV vyriausybė paskelbė, kad Kinijos teritorinis vientisumas turi būti išsaugotas. Ši nuostata buvo užfiksuota 1900 10 JAV sutartyje su Didžiąja Britanija ir susitarimuose su Japonija bei Rusija. Kinija netapo kolonija, bet jos nepriklausomybė buvo labai apribota.
Nuslopinusi Boksininkų sukilimą Kinijos valdžia pradėjo reformuoti kariuomenę, teismus, švietimo ir administracinę sistemą. Atsirado daug organizacijų ir grupių, reikalaujančių radikalesnių reformų; aktyviausia jų buvo Sun Jatseno vadovaujama Kinijos atgimimo sąjunga, kuri 1905 tapo Vieningosios sąjungos bloko branduoliu. Po Cisi mirties (1908) blokas pradėjo rengti ginkluotą sukilimą, netrukus prasidėjo kariškių maištai. 1911 10 10 Čingų dinastija (imperatoriui Siuantongui, kitaip Pu I, tuo metu sukako 5 m.) buvo nuversta. 1911 12 29 Sun Jatsenas išrinktas laikinuoju prezidentu, 1912 01 01 Kinija paskelbta respublika. 1911 12, pasinaudoję suirute, Mongolijos vadai ir aukštieji dvasininkai paskelbė savo šalies nepriklausomybę ir kreipėsi pagalbos į Rusiją.
Sun Jatsenas (viduryje) su bendražygiais lanko Mingų dinastijos kapavietę (1920)
Kinijos Respublika
Kinijos ministru pirmininku, 1912 – prezidentu (pasitraukus iš šio posto Sun Jatsenui) tapo generolas Juan Šikai. Sušauktas parlamentas 1912 03 priėmė konstituciją. Juan Šikai rėmė kariškiai. Nenorėdamas, kad įsigalėtų diktatūra, Sun Jatsenas 1912 08 įkūrė Gomindano partiją, kuri per 1913 04 parlamento rinkimus laimėjo daugumą. Prezidentu perrinktas Juan Šikai 1913 11 uždraudė šią partiją, 1914 01 paleido parlamentą, vėliau – ir provincijų demokratinės valdžios organus, sustabdė 1912 konstitucijos galiojimą. 1911–13 revoliucija baigėsi. 1914 paskelbtame naujos konstitucijos projekte prezidentui buvo numatyti beveik imperatoriaus įgaliojimai; tai paskatino kariškius sukilti. Guidžou, Guangsi ir dalis Guangdongo provincijos pasiskelbė nepriklausomomis. 1916 06 06 Juan Šikai mirė. Parlamento likučiai Kantone (Guangdžou) sudarė karinę vyriausybę, Sun Jatseną išrinko vyriausiuoju vadu. Faktiškai šalyje vyravo kariškių grupės.
Po 1919 05 04 jaunimo protestų Pekine dėl Versalio taikos sąlygų (Japonijai buvo perduotos Vokietijos teisės ir nuosavybė Šandonge) prasidėjo neramumai visoje šalyje. 1921 07 Šanchajuje įvyko Kinijos komunistų partijos I suvažiavimas, kuriame dalyvavo 12 ar 13 delegatų ir Kominterno atstovas iš Maskvos. Sun Jatsenas, padedamas sovietinių patarėjų (M. Borodino, P. Pavlovo, V. Bliucherio), pradėjo pertvarkyti Gomindaną pagal bolševikų partijos modelį, paskelbė vieningo fronto (dalyvaujant ir komunistams) politiką ir pradėjo kurti naują kariuomenę. Gomindano I suvažiavimas Kantone 1924 01 patvirtino M. Borodino parengtą statutą – buvo numatyta Gomindaną pertvarkyti pagal Rusijos komunistų partijos (bolševikų) organizacijos pavyzdį. Padedant sovietiniams instruktoriams įkurta Huanpu karo mokykla, kuriai vadovavo generolas Čiang Kaišekas. 1925 03 12 Sun Jatsenui mirus, Čiang Kaišekas tapo Gomindano vadovu ir kariuomenės vyriausiuoju vadu. Per 1925–27 pilietinį karą jo vadovaujama kariuomenė atkūrė Kinijos vientisumą, 1928 06 užėmė Pekiną. Sostinė perkelta į Nankiną, buvo vykdoma Sun Jatseno nubrėžta vadinamojo politinio auklėjimo, kaip perėjimo į demokratiją, programa.
Ilgojo žygio dalyvių mitingas (1935)
1927 Kinijos komunistų partija sukėlė maištus Nančange ir Hunane (vadovavo Mao Dzedongas) ir Gomindanas nutraukė bendradarbiavimą su ja. 1927 Kinijoje vėl prasidėjo pilietinis karas (truko iki 1937). Gomindano valdymo laikais Kinijoje gana sparčiai plėtojosi ūkis (pirmiausia dėl britų ir japonų investicijų), kultūra, kito gyvensena (pirmiausia miestiečių). Kinija ėmė virsti modernia valstybe, bet jos tarptautinė ir vidaus politinė padėtis blogėjo. Japonija skverbėsi į Mandžiūriją, šalyje sparčiai didėjo komunistų įtaka. Vyriausybės kariuomenei sunaikinus komunistų svarbiausias bazes, Kinijos komunistų partijos kariniai junginiai pasitraukė į Šiaurės Rytų Kiniją, Šaansi provincijos šiaurinę dalį (Ilgasis žygis, 1934–35), kur ėmė telkti naujas jėgas, įkūrė naują sovietinį rajoną (komunistų valdomą kraštą).
1931 09 Japonija pradėjo karo veiksmus Šiaurės Rytų Kinijoje (Mandžiūrijoje) ir įkūrė marionetinę mandžiūrų Mandžuko valstybę. Jos formaliu vadovu buvo paskirtas buvęs imperatorius Siuantongas. 1937 07 07 Japonija, pasinaudojusi incidentu prie Pekino, pradėjo karą su Kinija (Japonijos–Kinijos karas, 1937–45). Gomindanas sudarė paliaubas su Kinijos komunistų partija ir organizavo pasipriešinimą. Japonijos kariuomenė greitai užėmė Pekiną ir Tiandziną, metų pabaigoje – Šanchajų ir Nankiną. Kinija turėjo 1,7 mln. karių ir 0,5 mln. žmonių rezervą, bet jos aviacija, arsenalai ir karinė pramonė buvo greitai sunaikinti, uostai – užimti. Realiai Japonija kontroliavo tik rytinę Kinijos dalį. Per 1937–45 karą su Japonija Kinijos komunistų partija, kurioje dirbo sovietinių instruktorių, labai sustiprėjo. 1937 ji turėjo apie 40 000 narių ir apie 100 000 menkai ginkluotų ir neapmokytų karių, karo pabaigoje jos Liaudies išsivadavimo armija išaugo maždaug iki 1 mln. kariškių. SSRS jai teikė didelę paramą ginklais ir amunicija JAV rėmė Gomindaną.
Po Japonijos kapituliacijos (1945 09) prasidėjo naujas pilietinis karas (Kinijos pilietinis karas, 1946–49). Per jo I etapą persvara buvo Gomindano pusėje. 1947 07 Kinijos komunistų partija pradėjo didelį puolimą. Iki 1949 01 jos kariuomenė užėmė beveik visą Šiaurės Rytų Kiniją iki Jangdzės upės. 1949 04 23 Gomindano vyriausybė iš Pekino pasitraukė į Kantoną. 1949 04 24 komunistai užėmė Nankiną, 05 25 – Šanchajų. Čiang Kaišeko vyriausybė pasitraukė į Taivaną (grąžintas Kinijai 1945), kur įkūrė Kinijos Respubliką. Taivanas faktiškai tapo nepriklausoma valstybe (iki 8 dešimtmečio atstovavo Kinijai ir tarptautinėse organizacijose). 1949 10 01 Pekine Kinijos komunistų partija paskelbė įkurianti Kinijos Liaudies Respubliką.
Čiang Kaišekas pasirašo Jungtinių Tautų Chartiją (1945 09 01)
Kinijos Liaudies Respublika
Kinijos komunistų karas su centrine valdžia buvo dar vienas valstiečių karas, turintis du esminius skirtumus. Kinijos komunistų partija turėjo ideologiją – modifikuotą marksizmo variantą (K. Marxas nenumatė valstiečių socialistinės revoliucijos) ir komunistai gavo SSRS paramą, kuri ypač sustiprėjo per Korėjos karą (1950–53). Komunistai skatino valstiečius grobti stambiųjų žemvaldžių žemę, įvykdė žemės ūkio reformą, nacionalizavo užsienio bendroves. Visa tai ir sėkmingi Liaudies išsivadavimo armijos veiksmai prieš JAV ginkluotąsias pajėgas per Korėjos karą įtvirtino komunistinį režimą, padėjo kinams atgauti tautinę savigarbą. Kinijos Liaudies Respublikos įstatymų leidžiamosios valdžios (Liaudies vyriausybės centro tarybos) vadovu tapo Mao Dzedongas, vyriausybės (Administracinės tarybos) – Džou Enlai.
Mao Dzedongas ir N. Chruščiovas Pekino oro uosto laukiamajame (1957 01)
Pagal 1950 02 14 pasirašytą Draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį SSRS suteikė Kinijai kreditų ir techninę paramą pramonei plėtoti bei kariuomenei modernizuoti. SSRS grąžino Kinijai Port Artūro ir Daliano uostus. Per kelerius metus komunistinis režimas atkūrė šalies ūkį. Kinijos komunistų partija, kaip ir SSKP, pamažu ėmė kontroliuoti visas visuomenės gyvenimo sritis. 1954 buvo priimta sovietinio tipo konstitucija. Kinijos vadovybė vidaus ir užsienio politikoje rėmėsi SSRS nurodymais ir sovietiniais socializmo kūrimo metodais (žemės ūkio kolektyvizacija, įmonių nacionalizacija, sparti sunkiosios pramonės plėtra, penkmečio planai ir kita). Numatyta per 15–18 m. sukurti socialistinę visuomenę. 1956 buvo susilpninta ideologinė kontrolė, ambasadorių lygiu prasidėjo derybos su JAV.
agitacinė brigada Guangdžou (Kantono) geležinkelio stotyje (1957)
Netrukus pragmatišką politiką, kuri siejama su ministru pirmininku Džou Enlai, pakeitė radikali partijos vadovo Mao Dzedongo politinė linija: 1957 paskelbtas kursas Rytų vėjas nugali Vakarų vėją, 1958 – Trijų raudonųjų vėliavų politika (socializmo kūrimas, Didysis šuolis, liaudies komunos). Šios politikos svarbiausias tikslas buvo per kelerius metus įveikti ūkio atsilikimą ir paversti Kiniją ekonomiškai stipria socialistine valstybe. Ūkinė avantiūra (komunos, primityvi plieno gamyba kaimuose ir kita) buvo nesėkminga. 1959 daugelyje regionų prasidėjo badas. Siekdamas išsaugoti silpnėjantį autoritetą Mao Dzedongas paskelbė vadinamąją reguliavimo politiką ir kovą su vadinamaisiais dešiniaisiais oportunistais bei išorės priešais. SSRS valdžiai iš dalies atskleidus neigiamus stalinizmo padarinius bei paskelbus taikaus sambūvio su kapitalistinėmis šalimis politiką, Kinijos vadovai ir toliau laikėsi dogmatiškų pozicijų, apkaltino Maskvą revizionistine vidaus bei užsienio politika, pasmerkė destalinizaciją.
Abiejų valstybių santykiams pablogėjus, SSRS nutraukė techinę ir ekonominę paramą, 1960 08 atšaukė dešimtis tūkstančių specialistų, išsivežė statomų įmonių (ir branduolinių reaktorių) projektus. Dėl planavimo klaidų ir nederliaus 1960–61 kilo badas, mirė dešimtys milijonų žmonių. Kinijos komunistų partijos vadovybė ėmėsi totalitariniam režimui būdingų metodų: demaskavo vidaus priešus (ypač partijoje), stiprino revoliucinę ideologiją, skelbė kovą tarptautiniam revizionizmui ir pasauliniam imperializmui. 1962 įvyko ginkluotas pasienio konfliktas su Indija, per jį buvo pademonstruotas Kinijos (ir komunistinio režimo) karinis pranašumas. Branduolinio ginklo išbandymas (1964 10 16) turėjo padidinti komunistinio režimo autoritetą, sustiprinti Kinijos kaip pasaulinės revoliucijos centro įvaizdį.
Dalis šalies vadovų (valstybės vadovas Liu Šaoči, Kinijos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Deng Siaopingas) siekė pereiti prie pragmatiškos ekonominės politikos, priešingos dogmatiškai Mao Dzedongo ir kitų linijai. Mao Dzedongas apkaltino savo oponentus siekiu atkurti Kinijoje kapitalizmą ir 1966 10 paskelbė Kultūrinę revoliuciją, kurios formalus tikslas buvo vienodo auklėjimo būdu panaikinti skirtumus tarp miesto ir kaimo, fizinio ir protinio darbo bei išauklėti naujo tipo žmogų. Kovai su vadinamaisiais buržuaziniais elementais partijoje į chungveibinų būrius buvo mobilizuoti moksleiviai ir studentai. Per Kultūrinę revoliuciją daug aukštų partijos ir valstybės vadovų (Deng Siaopingas, Liu Šaoči ir kiti) neteko postų. Įsigalint chaosui vadovauti įstaigoms 1968 ėmė kariškiai, t. y. faktiškai įvyko karinis perversmas. Režimo militarizacijai darė įtaką ir baiminimasis dėl galimo karo su SSRS, ypač po jos intervencijos į Čekoslovakiją (1968 08) ir pasienio konflikto su Kinija prie Amūro upės (1969 03). Naujajame Kinijos komunistų partijos statute gynybos ministras Lin Biao buvo įvardytas kaip Mao Dzedongo paveldėtojas.
Šaltojo karo su SSRS sąlygomis plėtėsi Kinijos santykiai su Vakarų valstybėmis, pamažu buvo įveikiama jos tarptautinė izoliacija. 1971, prasidėjus deryboms su JAV, Kinijos Liaudies Respublika pakeitė Taivaną Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. 1972 02 Kinijoje su oficialiu vizitu lankėsi JAV prezidentas R. Nixonas (formaliai diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1979). 1971 09 neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Lin Biao, 1972 Mao Dzedongą ištiko širdies smūgis, o Džou Enlai buvo diagnozuotas vėžys. 1973 pradžioje buvo reabilituotas Deng Siaopingas ir (kaip galimas valdžios paveldėtojas) vėliau paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir Liaudies išsivadavimo armijos vyriausiojo štabo vadu. Prieš Džou Enlai ir Deng Siaopingą, pritarusius pragmatiškai vidaus ir užsienio politikai, sukilo radikali grupė (vėliau pavadinta Keturių grupe), kuriai vadovavo Mao Dzedongo žmona Dziang Čing. Remiamas Džou Enlai, Deng Siaopingas paskelbė Keturių modernizacijų (žemės ūkio, pramonės, mokslo ir technologijų, gynybos) programą. 1976 01, mirus Džou Enlai, Deng Siaopingas vėl buvo pašalintas iš visų postų. 1976 09, mirus Mao Dzedongui ir iš valdžios pašalinus Keturių grupės vadovus, Kinijos komunistų partijos Centro komiteto pirmininkas Hua Guofengas ir kariškiai vėl sugrąžino Deng Siaopingą į buvusius postus.
1978 12 partijos Centro komiteto plenumas patvirtino Deng Siaopingo pasiūlytas ekonomikos reformas. Vykdydamas Keturių modernizacijų programą Deng Siaopingas panaikino kolektyvinę žemės ūkio sistemą (žemė buvo išdalyta valstiečiams, leista laisvai disponuoti žemės ūkio produkcijos dalimi, didesne nei nustatyta minimali norma); tai skatino valstiečius imtis papildomos ūkinės veiklos. Guangdongo provincijoje, kuri ribojasi su Honkongu, vėliau ir kitose pajūrio provincijose, buvo steigiamos laisvosios ekonominės zonos. 1977 vėl įvesti stojamieji egzaminai į universitetus, pradėta siųsti studentus į Vakarų aukštąsias mokyklas. Per 15 reformų metų Kinijos gyventojų vidutinės pajamos padidėjo 3 kartus. Kultūrinė revoliucija buvo paskelbta nelaime. Leista ribota kritika (išskyrus Kinijos komunistų partijos vaidmens). Deng Siaopingo šalininkai užėmė svarbiausius valstybės postus. 1982 12 priimta nauja Kinijos Liaudies Respublikos konstitucija.
Deng Siaopingas (dešinėje) ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas J. Carteris (Vašingtonas, 1979 01)
Didėjant socialiniams kontrastams ir iškilus naujoms problemoms (migracija, prostitucija) mėginta viešai reikšti nepasitenkinimą. 1986 12 studentai surengė demonstracijas reikalaudami spartesnių reformų. Dėl jų buvo apkaltintas ir nuo pareigų nušalintas Kinijos komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Hu Jaobangas. 1987 Centro komiteto generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Džao Dzijangas, Kinijos ministru pirmininku – Li Pengas. 1989 04 15 mirė Hu Jaobangas. Pekine, Tiananmeno aikštėje, į gedulo mitingą susirinkę studentai, be ekonominių reikalavimų, iškėlė ir politinius – gerbti konstitucijoje deklaruojamas žmogaus teises ir laisves. Protesto demonstracijos, sutapusios su SSRS vadovo M. Gorbačiovo vizitu, prasidėjo ir kituose miestuose. 1989 05 25 buvo paskelbta ypatingoji padėtis, 06 kariuomenė išstūmė demonstrantus iš Tiananmeno aikštės (stebėtojų nuomone, žuvo keli šimtai demonstrantų). Studentams simpatizavęs Džao Dzijangas buvo pašalintas iš generalinio sekretoriaus pareigų. Deng Siaopingo pasiūlymu juo tapo Šanchajaus meras Dziang Dzeminas. Šalyje sustiprėjus konservatorių įtakai reformos sulėtėjo. 1992 įvykęs Kinijos komunistų partijos XIV suvažiavimas patvirtino Deng Siaopingo pasiūlytą rinkos ekonomikos programą. Deng Siaopingo mirtis (1997 02) reformų nenutraukė. 1997 Kinijai buvo grąžintas Honkongas, 1999 – Makao. 2002 Kinijos komunistų partijos XVI suvažiavimas Centro komiteto generaliniu sekretoriumi išrinko Hu Dzintao (1992 XIV suvažiavime Deng Siaopingo pasiūlymu jis buvo išrinktas Centro komiteto politinio biuro nariu). 2003 03 Hu Dzintao tapo ir Kinijos Liaudies Respublikos pirmininku (valstybės vadovu).
Nuo 1978 Kinijos BVP padidėjo 4 kartus (pirmiausia dėl užsienio kapitalo investicijų į pajūrio miestus) ir pagal perkamąją galią užima antrą vietą pasaulyje. Sparti mišrios socialistinės ir rinkos ekonomikos plėtra, Kinijos komunistų partijai išlaikant politinę kontrolę, lėmė sunkiai sprendžiamas ūkio, socialines, politines ir ekologines problemas, bet buvo prognozuojama, kad dar 21 a. pirmoje pusėje Kinija gali tapti galingiausia pasaulio valstybe.
2870
Kinija 21 amžiuje
Hu Dzintao valdymo metai žymėjo augančią Kinijos galią pasaulyje ir didėjančius politinės laisvės suvaržymus šalies viduje. Pagrindiniu Hu Dzintao eros pasiekimu tapo daugiau nei 4 kartus išaugusi Kinijos ekonomika, o 2010 Kinija aplenkė Japoniją ir tapo antra didžiausia pasaulio ekonomika, atsiliekančia tik nuo JAV. Užsienio politikoje Kinija didino įtaką Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir kitose besivystančiose valstybėse. Nemaža dalis šių valstybių palankiau žvelgdavo į Kinijos investicijas todėl, kad Kinija mainais už ekonominę paramą nekėlė politinės liberalizacijos reikalavimų. Kultūros srityje daugiausiai pasaulio dėmesio sulaukė 2008 Pekino vasaros olimpinės žaidynės.
Kita vertus, augančiai Kinijos ekonomikai nepavyko išspręsti pajamų nelygybės bei valdininkų korupcijos problemų, be to, vis labiau mažėjo valdžios tolerancija politinei kritikai. Vienas žymesnių Kinijos politinių kalinių – 2010 Nobelio taikos premija apdovanotas Liu Siaobo (2017 mirė atlikdamas 11 m. kalėjimo bausmę dėl prodemokratinio manifesto organizavimo).
2008–09 Kinijos Tibeto ir Sindziango autonominiuose regionuose kilo etniniai neramumai, kuriuos valdžia nuslopino; jų metu žuvo daugiau kaip 200 žmonių. Žmogaus teisių stebėtojai kaltina Kinijos valdžią varžant vietos tibetiečių bei uigūrų teises bei regionuose vykdant kolonizacijos politiką.
2012–13, tęsiant ankstesnę valdžios perdavimo tradiciją, 10 m. valdęs Hu Dzintao pasitraukė iš aukščiausių valdžios postų ir prezidento, Kinijos komunistų partijos Centro komiteto generalinio sekretoriaus bei kitas svarbiausias pareigas perdavė savo įpėdiniui Si Dzinpingui. Pastarojo valdymo metus žymi didėjanti valdžios koncentracija bei ryškėjantys asmens kulto bruožai. Vidaus politikoje Si Dzinpingas inicijavo plačią antikorupcinę kampaniją, kurios metu tirta ir nubausta daugiau nei 1 mln. vietos ir nacionalinio lygmens komunistų partijos veikėjų, valstybės pareigūnų, kariškių. Ekspertų teigimu, šia kampanija Si Dzinpingas naudojasi ir tam, kad sustiprintų savo politinę įtaką.
Si Dzinpingo valdymo metais sustiprėjo interneto cenzūra bei uigūrų ir kitų etninių bei religinių grupių persekiojimai. 2014–16 Sindziange atidaryti lageriai, kuriuos valdžia vadina politinio perauklėjimo stovyklomis ir kurių būtinybę teisina kova su terorizmu. Organizacijos Freedom House teigimu, 2018 šiose stovyklose galėjo atsidurti apie 1 mln. žmonių.
Užsienio politikoje Si Dzinpingo Kinija ėmėsi agresyvesnės politikos Pietų Kinijos jūroje, pradėjo Juostos ir kelio, arba Naujojo šilko kelio, iniciatyvą, kuria siekiama plėtoti šimtamilijardinės vertės kiniškas investicijas visame pasaulyje taip didinant Kinijos politinę ir ekonominę įtaką jas priimančiose valstybėse. 2017 Džibutyje atidaryta pirma užsienyje Kinijos karinė bazė.
2018 Nacionalinis Liaudies Kongresas patvirtino tiek Si Dzinpingo įgaliojimus eiti prezidento pareigas antrąją kadenciją, tiek Kinijos konstitucijos pakeitimus, kuriais buvo panaikintas draudimas eiti prezidento ir viceprezidento pareigas daugiau nei 2 kadencijas. Tai reiškia, kad Si Dzinpingas galės būti Kinijos vadovu ir po 2023.
215
L: The Cambridge History of China 15 vol. Cambridge 1978–94; R. Grousset Histoire de la Chine: Des origines à la Seconde Guerre mondiale Paris 1994; H. Schmidt-Glintzer Geschichte Chinas bis zur mongolischen Eroberung Oldenburg 1999.
Kinijos konstitucinė santvarka