Knijos knas. Pirmuoju Kinijos kino filmu laikomas nufilmuotas Pekino operos spektaklis Dingdziunšano mūšis (1905, operatorius Liu Džonglunas). Filmus kūrė kitų šalių kino bendrovės; apie 1916 daugiausia Šanchajuje pradėtos steigti vietinės kino bendrovės (Lianhua 1929). 4 dešimtmečio pradžioje sukurti pirmieji Kinijos režisierių filmai. Vyravo klasikinės literatūros ekranizacijos, moralizuojantys pasakojimai šeimos tema. Filmai (Pavasario šilkverpiai 1933, režisierius Čeng Bugao, 1894–1966, Deivė 1934, režisierius U Jonggangas, 1907–82, Didelis kelias 1935, režisierius Sun Ju, 1900–90) buvo paveikti to meto ideologijos, vaizdavo pagražintą gyvenimą. 4 dešimtmečio antros pusės–5 dešimtmečio pradžios Kinijos kino pakilimą žymi daugiausia kairiųjų pažiūrų režisierių Cai Čušengo (1906–68, Žvejų daina 1934), Šeng Silingo (1904–40, Kryžkelė 1937), Juan Mudži (1909–78, Gatvės angelai 1937) socialinės tematikos realistiniai filmai. Iškilo aktoriai Dzin Janas (1910–83), Žuan Lingju (1910–35), Džou Siuan (1918–57), Hu Die. 1937 japonams užėmus Kinijos kino pramonės centrą Šanchajų, daugelis Kinijos kinematografininkų emigravo į Honkongą. Po 1945 Šanchajuje įsteigtos didžiausios Kinijos kino bendrovės (Wenhua). Viename populiariausių to meto filmų Pavasario upė teka į rytus (1947, režisierius Cai Čušengas) vaizduojamas paprastų žmonių priešinimasis japonų užkariautojams. Filmo Pavasaris mažame miestelyje (1948, režisierius Fei Mu, 1906–51) pasakojimas grindžiamas sąmonės srauto technika; būdinga lėtas ritmas; filmas laikomas Kinijos modernistinio kino etalonu, vienu geriausių visų laikų Kinijos kino filmų. Kiti svarbiausi filmai: Miesto šviesos (1948, režisierius Šen Fu, 1905–94), Varnos ir žvirbliai (1949, režisierius Dženg Dzunli, 1911–69), San Mao (1949, režisierius Džao Mingas, g. 1915), juose vyrauja karo ir jo padarinių apmąstymai.
1949 įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką daug kinematografininkų emigravo į Honkongą, Taivaną ir kitur. Kinas paskelbtas svarbia propagandos forma. Iki 1949 sukurtus filmus uždrausta rodyti. Skatintas kino kronikų, dokumentinių filmų kūrimas, atsirado naujas vadinamasis dokumentinio meninio filmo žanras. 1956 menininkams iškeltas uždavinys derinti revoliucinį realizmą ir revoliucinį romantizmą. 1958 paskelbiamas vadinamasis didysis šuolis – skatinama kurti vis daugiau filmų (1949 sukurta apie 5 vaidybiniai filmai, 1957 – apie 40, 1958 – apie 100. 1960 Kinijoje veikė 33 kino studijos). Kinijos kinematografininkai buvo siunčiami studijuoti į Kinematografijos institutą Maskvoje. 7 dešimtmečio pradžioje sukurta tikrovę autentiškiau vaizduojančių vaidybinių filmų; žymiausias režisierius – Sie Dzinas (1923–2008). Jis kūrė Kinijos vyriausybės toleruojamų žanrų filmus – socialines komedijas, klasikinių operų ekranizacijas, nuotykių filmus (Raudonasis moterų padalinys 1961, Dvi scenos seserys 1965). Suklestėjo animacinis kinas, jo kūrėjai filmuose naudojo liaudies meno formas ir motyvus (karpinius, lėles, šešėlių teatrą, tradicinę tapybą). Kultūrinės revoliucijos laikotarpiu filmų kūrimas buvo griežtai kontroliuojamas, uždrausta rodyti beveik visus anksčiau sukurtus filmus, daug kinematografininkų įkalinta, išsiųsta į provincijas. 1966–72 vaidybinio kino raida beveik nutrūko, filmuota revoliucinės tematikos spektakliai, kino kronika. 1976 pradėti rodyti Kultūrinės revoliucijos laikotarpiu drausti filmai, reabilituoti kino kūrėjai. 8 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmečio viduryje daugiausia pagal vadinamosios randuotosios literatūros kūrinius sukurta filmų (Kinrožės miestas 1986, režisierius Sie Dzinas, t. p. režisierių U Igongo, g. 1938, U Tianmingo, 1939–2014, Džang Nuansin, 1941–1995, filmai), kuriuose apmąstomas Kultūrinės revoliucijos laikotarpis, vaizduojami išblaškytų žmonių likimai. 9 dešimtmečio pabaigoje plito trileriai, koviniai filmai; dažniausiai jie kopijavo Vakarų pramoginį kiną. 9 dešimtmečio viduryje iškilo vadinamoji penktoji karta (daugelis režisierių buvo režisieriaus U Tianmingo mokiniai, 1978 naujai atidaryto Pekino kino instituto pirmieji absolventai). Šios kartos režisieriai atmetė socialistinį realizmą, tradicinius pasakojimo būdus, jų filmų siužetai – aštria socialine kritika persmelkti mitologizuoti istoriniai pasakojimai; būdinga poetiškumas, vaizdo ir garso simbolika. Penktoji karta atnaujino Kinijos kiną ir pelnė tarptautinį pripažinimą (daugelis filmų Kinijoje drausti rodyti). Atsinaujinimo pradžią žymi filmai Vienas ir aštuoni (1983, režisierius Džang Dzundžao, g. 1952) ir Geltonoji žemė (1984, režisierius Čen Kaigė), pasižymintys minimalistiniu siužetu, elipsiniais dialogais, ypatingu vizualumu. Režisierių Čen Kaigė (Didysis paradas 1985), Tian Džuangdžuango (g. 1952, Arkliavagis 1986) filmuose nagrinėjamas ideologijos ir asmenybės santykis, rodomi politinių įvykių nulemti paprastų žmonių likimai. Režisieriaus Džang Imou filmuose (trilogija Raudonasis gaolianas 1987, Dziudou 1990, Uždek raudoną žibintą 1991; Čiu Dzu istorija 1992, Kelias namo 1999) keičiama moters vaizdavimo tradicija, kruopščiai atkuriamas vaizduojamasis laikotarpis. Kiti režisieriai: Peng Siaolian (g. 1953), U Dziniu (g. 1953), Džou Siaovenas (g. 1954), Huang Dziansinas (g. 1954, Nutikimas su juodąja patranka 1985), Li Šaohong (g. 1955), Hu Mei (g. 1957), Ning Jing (g. 1959). Po 1989 kai kurie režisieriai emigravo (Huang Dziansinas, U Tianmingas) arba perėjo dirbti į televiziją. Kinijos kino šeštoji karta susiformavo kaip pogrindžio judėjimas, jų filmai finansuojami privačių asmenų arba bendrovių, daugelis Kinijoje nerodomi. Filmams (Sudžou upė 2000, režisierius Lou Je, g. 1965) būdinga individualistinė, antiromantinė, pesimistinė pasaulėžiūra, realistinis vaizdas, aktoriai neprofesionalai, plėtojamos korupcijos, narkotikų, nedarbo, susvetimėjimo, erotikos temos. Šios kartos režisierių manifestu tapo režisieriaus Dzia Džangkės (g. 1970) filmas Platforma (2000), kuriame ironiškai vaizduojant mažo miestelio socialines ir kultūrines permainas apibendrinamos praeinančio laiko, nenuspėjamos būties temos. 20 a. pabaigoje paplito nepriklausomų režisierių cinéma- vérité principais grindžiami dokumentiniai filmai, juose vaizduojamas Kinijos nuošalių provincijų gyvenimas, keliamos antiglobalistinės idėjos. Problemiškų šiuolaikinės tematikos ir istorinių vaidybinių filmų sukūrė režisieriai Džang Juanas (g. 1963, Pekino šunsnukiai 1992), Čen Kaigė (Sudie, mano sugulove 1993), Tian Džuangdžuangas (Mėlynasis aitvaras 1993), Vang Siaošuai (g. 1966, Dienos 1993, Taip arti rojaus 1998, Pekino dviratis 2001), He Dziandzunas (g. 1960, Paštininkas 1995), Lu Jue (g. 1957, Ponas Džao 1998), Huo Dzianči (g. 1958, Kalnų laiškanešys 1998), Dzia Džangke (g. 1970, Pasaulis 2004), Gu Čangvei (g. 1957, Povas 2005), Lu Čuan (g. 1970, Kekeksilis: Kalnų patrulis 2005); filmai metaforiški, plastiško vaizdo. Kinijos vyriausybė skatina brangių, vadinamųjų filmų gigantų (Imperatorius ir žudikas 1999, Pažadas 2006, abiejų režisierius Čen Kaigė, Bevardis 2003, režisierius Džang Imou) kūrimą. Žymesni aktoriai: Džao Danas (1915–80), Han Fei (1919–84), Šangguan Jundžu (1920–68), Sun Daolinas (1921–2007), Li Lihua (1924–2017), Džang Fengji (g. 1956), Gong Li. Nuo 1993 Šanchajuje kasmet (iki 2004 kas antri metai) rengiamas tarptautinis kino festivalis. Kinematografininkai rengiami Pekino kino institute (įsteigtas 1950, 1966–77 neveikė).
Honkongo kino raida iki 1949 artimai susijusi su Kinijos kinu. 1909 nufilmuota trumpametražė komedija Pavogta kepta antis (režisierius Liang Šaobo), 1913 – pirmasis vaidybinis filmas Džuangdzė išbando žmoną (režisierius Lai Man Vai, 1892–1956). Pirmųjų filmų scenarijai dažniausiai buvo grindžiami kinų operos siužetais. Plito klasikinės kinų operos spektaklių ekranizacijos, kovos meno fantastiniai filmai (vusia). 2–3 dešimtmetyje Honkongas buvo Kinijos filmų platinimo Azijoje centras. Per Japonijos–Kinijos karą Honkongo kino raidą paspartino iš Šanchajaus persikėlę kinematografininkai; sukurta patriotinių filmų (Gyvenimo linija 1935, režisierius Kvan Man Čingas, Kova petys į petį 1937, režisierius Čiu Šu Sunas, Partizanų maršas 1938, režisierius Situ Huiminas, 1910–88) apie pasipriešinimo kovas. 1949 įkūrus Kinijos Liaudies Respubliką į Honkongą emigravo daug Kinijos kinematografininkų; Honkongas tapo filmų kinų kalba centru. Įsteigtos kino studijos Motion Picture and General Investment (įkurta 1956, nuo 1965 Cathay), Shaw Brothers Films (įkurta 1958). Daugiausia kurta romantinės melodramos (Raudonas žiedas ant sniego 1956, režisierius Li Hansiangas, 1929–96, Nesibaigianti meilė 1961, režisierius Tao Sinas, 1945–69), kinų operos ekranizacijos (Purpurinis smeigtukas 1959, režisierius Li Tie, 1913–96), Holivudo stiliaus (Mambos mergina 1957, režisierius I Venas, 1920–78, Laukinė rožė 1960, režisierius Vong Tin Lamas, 1927–2010) ir iš kinų operos susiklostę (Amžina meilė 1969, režisieriai Li Hansiangas ir King Hu, 1931–97) miuziklai, kostiuminiai istoriniai epai (Karalystė ir gražuolė 1959, režisierius Li Hansiangas), kovos meno (karatė, kung fu) filmai, kurių pagrindinis aktorius buvo Kvan Tak Hingas (1905–96). Didžiosios Britanijos reikalavimu nuo 1963 Honkongo filmai subtitruojami anglų kalbą, tai padėjo jiems paplisti Vakaruose. 7 dešimtmečio antroje pusėje įsivyravo veiksmo (nuotykių, koviniai) filmai. Sukurta naujoviškų, japonų filmų apie samurajus paveiktų, vusia žanro filmų (Raudonojo lotoso šventykla 1965, režisierius Čui Čang Vangas, Drakono vartų smuklė 1967, režisierius King Hu), juose sumažėjo fantastikos elementų, daugiau atsirado sudėtingos akrobatikos ir prievartos epizodų. 8 dešimtmetyje plėtoti arba atnaujinti tradiciniai Honkongo kino žanrai. Įsigalėjo kovos meno filmai, kurių žymiausias aktorius buvo Bruce’as Lee (1940–73). Kung fu filmus komedijiniais, akrobatikos elementais papildė aktorius ir režisierius Jackie Chanas (g. 1954). Aktorių ir režisierių Michaelio (g. 1942, Lošėjų žaidimai 1974) ir Samo (g. 1948) Hui filmuose pašiepiamas besiformuojantis vidurinis visuomenės sluoksnis. Režisieriaus Ann Hui (g. 1947) mistinis trileris Paslaptis ir režisieriaus Cui Harko (g. 1951) veiksmo filmas Drugelių žudikai (abu 1979) davė pradžią Honkongo kino Naujajai bangai. Šios krypties režisierių (daugelis jų studijavo Vakarų kino mokyklose) filmuose vaizduojamas modernaus didmiesčio gyvenimas, būdinga realistinis stilius, asmeniniai išgyvenimai, socialiniai komentarai. Varijuojama trilerio, kovos meno filmų žanrų schemomis. Režisieriaus Ann Hui filmuose (Valties žmonės 1982, Egzilio daina 1990) keliamos aktualios politinės ir socialinės problemos, eksperimentuojama su specialiaisiais efektais, neįprastais rakursais. Režisieriaus Cui Harko autorinio stiliaus filmams (Dzu: Stebuklingojo kalno kariai 1982) būdinga pramoginio kino elementai. Režisieriaus Patricko Tamo rafinuotos estetikos filmuose (Kardas 1980, Meilės žudymas 1981, Galutinė pergalė 1987) keliamos susvetimėjimo, gimtųjų šaknų praradimo problemos. Kiti režisieriai: Allenas Fongas (g. 1947, Tėvas ir sūnus 1981), Jim Ho (g. 1952, Grįžimas namo 1984). 9 dešimtmečio antros pusės Honkongo kino pakilimas vadinamas Antrąja banga. Filmuose nagrinėjama Vakarų ir Kinijos kultūrų įtaka Honkongo identitetui, būdinga socialinė problematika, nostalgiškos intonacijos, artėjančios krizės nuojauta. Vieno žymiausių Antrosios bangos režisieriaus Vong Kar Vai (g. 1958) filmuose (Pekino ekspresas 1994, Puolę angelai 1995, Meilės laukimas 2000, 2046 2004) siejami asmeninio ir istorinio laiko fragmentai; būdinga nenuoseklus montažas, fragmentiškas vaizdas ir pasakojimas, literatūriškumas (vaizdą papildo vidinis monologas). Režisieriaus Lawrence’o Ah Mono (g. 1949) filmams (Gaujos 1987) būdinga humanistinis realizmas. Režisieriaus Stanley Kwano (g. 1957) filmuose (Moterys 1985, Raudonis 1987, Pilnatis Niujorke 1989) plėtojamos seksualumo, identiteto temos. Režisierės Claros Law (g. 1957) filmuose (Sudie, Kinija 1990, Rudeninis mėnulis 1992, 1967-ųjų deivė 2000) atsispindi skirtingų kultūrų ir tradicijų susidūrimas. Kiti režisieriai: Johnas Woo (Geresnis rytojus 1986, Kileris 1989, Kietai virti 1992), Mabel Cheung (g. 1950), Čing Siu Tungas (g. 1952), Gordonas Chanas (g. 1960), Alexas Law (g. 1961). Iš pramoginio kino išsiskiria režisieriaus Stepheno Chou (g. 1962) filmai (Šaolinio futbolas 2001, Kung fu kovotojai 2004), pasižymintys humoru, siurrealistiniais elementais, specialiaisiais efektais. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Honkongo kinas suklestėjo (po 1997 emigravus daliai kinematografininkų buvo laikinai nusmukęs), jo filmų savitas, Europos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vietines tradicijas jungiantis stilius daro įtaką pasaulio kino raidai. Pagal per metus sukuriamų filmų skaičių (apie 500) Honkongo kino pramonė yra trečia po Jungtinių Amerikos Valstijų ir Indijos. Daug Honkongo kino režisierių (Jackie Chanas, Clara Law, Johnas Woo) dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Žymesni aktoriai: Chou Yun Fatas (g. 1955), Leslie Cheungas (1956–2003), Michelle Yeoh (g. 1962), Tony Leungas (g. 1962), Donnie Yenas (g. 1963), Jetas Li (g. 1963), Maggie Cheung (g. 1964), Jade Leung (g. 1969), Zhang Ziyi (g. 1979); daugelis jų filmuojasi ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos kino filmuose.
L: Chinese Film: The State of the Art in the People’s Republic New York 1987; Perspectives on Chinese Cinema London 1991; S. Teo Hong Kong Cinema: The Extra Dimensions London 1997.
1863
Kinijos kultūra
Kinijos konstitucinė santvarka