kirgizų kalba

kirgzų kalbà priklauso tiurkų kalbų vakarų grupės kipčiakų pogrupiui.

Paplitimas

Nuo 1989 Kirgizijos valstybinė kalba (kartu su rusų k.), iki 20 a. vartota kaip šnekamoji kalba (nuo 15 a. kirgizų žemėse kaip rašytinė buvo vartojama Vidurinės Azijos rytų tiurkų genčių bendra čiagatajų kalba). Dar vartojama Kazachijoje, Kinijoje, Mongolijoje, Afganistane, Rusijoje, Uzbekijoje, Turkijoje, Tadžikijoje, Pakistane. Kalbančiųjų apie 4 mln. žmonių, iš jų Kirgizijoje – apie 3,5 mln. (2014).

Gramatikos ypatybės

Skiriamos trys pagrindinės kirgizų kalbos tarmės – šiaurės (Biškekas), pietryčių (Ošas) ir pietvakarių (Talasas). Agliutinacinė. Turi 8 balsius ir 28 priebalsius. Fonetinei sandarai būdinga balsių harmonija (sinharmonizmas). Žodžiai ir jų formos padaromi prie nekintamų kamienų pridedant vienareikšmius darybos ir kaitybos afiksus. Yra skolinių iš tungusų, mandžiūrų, uigūrų, persų, arabų, rusų, anglų kalbų. Svarbiausias paminklas – didelės apimties kirgizų sakytinis epas Manasas. Bendrinė kirgizų kalba susiformavo 20 a. pradžioje daugiausia šiaurės tarmės pagrindu. Sakinio struktūra SOV (veiksnys–papildinys–tarinys).

Raštas

1911–14 Ufoje ir Kazanėje išspausdintos pirmosios kirgizų autorių knygos, 1924 laikraštyje Erkin Too paskelbti grožinės literatūros kūriniai kirgizų kalba. Iki 1926 vartotas arabų, 1926–40 – lotyniškasis raštas, nuo 1940 vartojama modifikuota kirilika (Kinijos, Afganistano ir Pakistano kirgizai vartoja arabų raštą). 1992 Kirgizijos vyriausybė priėmė nutarimą grįžti prie lotyniškosios abėcėlės. Biblija išleista 1995.

2366