vidaus apdailos plytelių klijavimas nekonstrukciniais klijais
klijãvimas, kietųjų kūnų sujungimas klijais. Jungiamieji paviršiai patepami, apipurškiami klijais ir tuoj pat arba po kurio laiko suspaudžiami. Kūnai suklijuojami dėl adhezijos (priekibos) jėgų tarp klijų ir klijuojamų kūnų paviršiaus. Klijavimo kokybę, be adhezijos, lemia sukietėjusių klijų sluoksnio tvirtumas (priklauso nuo klijuojamų medžiagų vilgumo, klijų tirpiklio garavimo spartos), klijuojant vykstančių terminių ir cheminių procesų. Kad jungiamieji paviršiai greičiau sukibtų, jie slegiami, šildomi. Jei suklijuotų kūnų ir klijų sluoksnio šiluminio plėtimosi koeficientai labai skiriasi, dėl klijų siūlėje atsiradusių liekamųjų įtempių sumažėja siūlės tvirtumas. Klijai parenkami pagal jungiamų medžiagų cheminę prigimtį, pvz., sintetiniais klijais, kurių molekulėse yra polinių grupių (–OH, –COOH, –NHCO–), negalima suklijuoti polipropileno, polietileno, bet jie labai tinka metalui, stiklui, keramikai klijuoti.
Prieš klijavimą paviršiai valomi mechaniškai, plaunami nešvarumai, šiurkštinami, kartais chemiškai modifikuojami (oksiduojami, švitinami ultravioletiniais spinduliais). Dažniausiai klijuojamos skirtingos prigimties medžiagos, pvz., mediena ir metalas, oda ir guma, mediena ir plastikas. Klijuojami medienos drožlių plokščių, klijuotųjų konstrukcijų elementai.
2445