kolaborãvimas (lot. collaboro – bendradarbiauju), bendradarbiavimas su priešiškos, šalį okupavusios (ar aneksavusios) valstybės institucijomis, kai kenkiama savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams. Kolaboravimas dažnai susijęs su valstybės išdavimu. Terminą pirmąkart pavartojo Prancūzijos Vichy režimo vadovas Ph. Pétainas 1940 10 30 kalboje per radiją, ragindamas tautiečius bendradarbiauti su nugalėtoja – Vokietija. Vėliau kolaboravimo terminu pradėta vadinti 1939–45 Ašies valstybių (pirmiausia Vokietijos) okupuotų šalių vyriausybių, savivaldos institucijų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų ir paskirų asmenų politiškai ar ideologiškai motyvuotą bendradarbiavimą su okupantais. Faktiškai kolaboravimas kaip reiškinys atsirado dar 1938 03 prie III Reicho prijungtoje Čekijoje (Bohemijos-Moravijos protektoratas) ir naujai sukurtoje satelitinėje Slovakijos valstybėje. Kolaboravimo priežastys ir tikslai įvairiose šalyse skyrėsi. Prancūzijoje po 1940 pralaimėjimo mėginta išsaugoti jos valstybingumą ir Afrikos kolonijas, garantuoti deramą vietą būsimoje III Reicho vadovaujamoje naujojoje Europoje. Čekijoje ir Danijoje kolaboravimas buvo nuosaikus, pragmatiškas ir tiesiog neišvengiamas. Aktyvūs kolaboravimo šalininkai buvo dauguma okupuotose šalyse veikusių fašistinių organizacijų (Norvegijoje premjeru okupantų paskirto vietos fašistų lyderio V. Quislingo pavardė vėliau tapo kolaboravimo simboliu), bet pasitaikė ir išimčių – Prancūzijos, Graikijos, Lenkijos kai kurios profašistinės grupuotės dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. Iš dalies kolaboravimo mastai priklausė nuo nacių planų, kurie įvairioms tautoms ir valstybėms buvo kitokie. Belgijos ir Olandijos nepriklausomybę jie buvo numatę panaikinti visiškai, čia buvo mažiau kolaboravimo šalininkų nei Prancūzijoje. Lenkijoje politiškai motyvuoto bendradarbiavimo su okupantais iš viso nebuvo, nors Vokietijos saugumo institucijos turėjo agentų tarp lenkų. Ypač nusikalstamas kolaboravimas buvo 1941 04 nukariautos ir suskaldytos Jugoslavijos teritorijoje sukurtoje Kroatijos satelitinėje valstybėje. Kroatų naciai – ustašiai ir musulmonai bosniai išžudė apie 750 000 serbų. Kroatijos ir Slovakijos kariuomenių junginiai buvo pasiųsti į Rytų frontą kovoti nacistinės Vokietijos pusėje. Kolaboravimo apraiška tapo savanoriškų tautinių Waffen–SS legionų ir divizijų kūrimas iš okupuotų šalių gyventojų. Dėl kolaboravimo tapo beveik privaloma parama nacistiniam holokaustui, dalyvavimas persekiojant vietos žydus, juos tremiant į koncentracijos stovyklas (išimtis – tik Danija). Nacių Vokietijai pralaimint Europoje nacistinis kolaboravimas žlugo.
Kitokio pobūdžio kolaboravimas buvo Japonijos okupuotose Pietryčių Azijos šalyse. Birmoje, Indonezijoje, Filipinuose su japonais bendradarbiavo politinės grupės, siekiančios savo šalių išvadavimo iš Vakarų šalių kolonijinės priklausomybės. Dėl Japonijos nenoro tą nepriklausomybę suteikti ir brutalaus okupacijos pobūdžio minėtos politinės grupės 1944–45 pradėjo pasipriešinimo Japonijai kovą.
2803
LIETUVOJE kolaborantai – žmonės, dėl politinių, ideologinių įsitikinimų ar materialinės naudos savanoriškai bendradarbiavę su Lietuvą okupavusia ir aneksavusia valstybe.
Per II pasaulinį karą Lietuva buvo 2 kartus užimta: 1940 ją okupavo (ir aneksavo) SSRS, 1941 – nacių Vokietija, 1944–90 – vėl SSRS. Tokia valdžios, ideologijų kaita, okupacijų ir karo padariniai vertė Lietuvos gyventojus apsispręsti; kolaboravimą lėmė politiniai, ekonominiai, ideologiniai, tautiniai, psichologiniai ir kiti veiksniai. 1940–41 sovietinė okupacinė valdžia Lietuvoje steigė kolaborantines valdžios institucijas, kurios turėjo būti tarpininkės tarp centrinės (sąjunginės) valdžios ir okupuotos Lietuvos gyventojų. Iš tiesų kolaborantų valdžia negalėjo vykdyti jokios savarankiškos politikos, ji tik dubliavo SSRS valdžios nurodymus, prižiūrėjo, kaip jie vykdomi. Maskvos nurodymu LSSR administracijos ir Lietuvos komunistų partijos vadovai A. Sniečkus, M. Gedvilas, K. Preikšas bei kiti 1940–41 ir vėliau pasirašė dokumentus dėl Lietuvos Respublikos valstybinių ir visuomeninių institucijų, organizacijų uždarymo, gyventojų suėmimų, trėmimų, prievartinės kolektyvizacijos (planai dažniausiai būdavo viršijami).
1941–44 nacių Vokietijos okupacinė valdžia (Ostlando reichskomisariatas) Lietuvoje steigė vietinės valdžios (lietuvių savivalda) institucijas, kuriose dirbo vokiečių diktatui iš dalies paklusnūs asmenys (generaliniai tarėjai), turintys bent minimalų gyventojų pasitikėjimą. Jų kolaboravimas padėjo naciams išnaudoti Lietuvos gyventojus, jos ekonominius išteklius. Dalis lietuvių kolaborantų dalyvavo Lietuvos piliečių egzekucijose, prisidėjo prie nacių organizuoto žydų genocido (holokaustas. LIETUVOJE). 1942 03 nacių okupacinė valdžia įteisino lietuvių savivaldos įstaigas. Jose 1943 pradžioje dirbo >33 000 tarnautojų. Lietuvių administracija atvirai nerodė priešiškumo ar nepalankumo naciams, pagal išgales stengėsi išsaugoti Lietuvos kultūros, mokslo įstaigas, lėtinti germanizavimą, padėti lietuviams išvengti represijų, švelninti okupacinį režimą. Nuo 1941 pabaigos nemažai savivaldos tarnautojų stojo į lietuvių antinacinio pasipriešinimo nelegalias organizacijas arba jas rėmė.
Sovietinė okupacija Lietuvoje, tarptautinės teisės požiūriu, truko iki nepriklausomybės atkūrimo 1990. Išskirtini vadinamosios klasikinės okupacijos 1940–41, 1944–53 ir 1990–91 laikotarpiai, kai Lietuva buvo kontroliuojama tiesiogiai taikant karinę jėgą ir esant atvirai gyventojų bei valdančiųjų priešpriešai. 1944–53 lietuvių tautos pasipriešinimo slopinimą tiesiogiai organizavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Lietuvos biuras (VKP(b) Centro komiteto Lietuvos biuras), NKVD, saugumas bei jų kariniai daliniai ir kitos okupacinės institucijos. Joms talkino kolaborantai – LSSR pareigūnai.
Po J. Stalino mirties 1953 Lietuvos sovietinei administracijai suteikus daugiau teisių, kolaborantai naudojosi visais visuomenės kontrolės svertais: cenzūra, politinėmis represijomis, varžė informaciją ir gyventojų judėjimą, ribojo pagrindines žmogaus laisves. Sovietiniai kolaborantai (nomenklatūra) 1940–90 laikotarpiu buvo prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, už vientisą ir nedalomą SSRS. Jie nesidomėjo Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių padėtimi, pasirūpino, kad daliai jų nebūtų leista grįžti į Lietuvą. Dalis kolaborantų neoficialiomis priemonėmis siekė didesnio Lietuvos kultūrinio ir ūkinio savarankiškumo, neviešai priešinosi rusifikavimui.
M. Gorbačiovui 1985 pradėjus SSRS politines ir ekonomines reformas, 1988 vasarą Lietuvoje prasidėjo lietuvių tautos Atgimimas ir susikūrė Sąjūdis, kurie silpnino okupacinį režimą, kėlė demokratines ir patriotines jėgas.
1990–91 atkuriant Lietuvos valstybę į politinę areną buvo išėjusios SSRS represinės ir karinės institucijos (KGB, sovietinė kariuomenė). Kai 1989 Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo SSKP, kuri ideologiniais, politiniais ir kitais saitais buvo susaisčiusi visą vietinį politiškai kolaboruojantį sluoksnį, šiuos saitus stengėsi išlaikyti vadinamoji ortodoksinė Lietuvos komunistų partijos dalis – SSKP platforma. Ji, kolaboruodama su represinėmis struktūromis (KGB) ir SSRS kariuomene, stengėsi išlaikyti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Separatizmo, kartais valstybinio terorizmo (SSRS specialiosios paskirties milicijos būrio OMON veiksmų, Sausio tryliktosios perversmo) skatinimas tapo pagrindiniais jų poveikio svertais.
Dėl antivalstybinių nusikaltimų kai kurie kolaborantai (M. Burokevičius, J. Jermalavičius, J. Kuolelis bei kiti) 1994 ir vėliau Lietuvos teismų buvo nuteisti kalėti. Kolaborantų teisinė atsakomybė dėl dalyvavimo vykdant centrinės SSRS okupacinės valdžios nurodymus, kuriais buvo pažeidžiamos žmogaus teisės, nustatoma remiantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais; jais persekiojami genocido, karo ar kitus nusikaltimus padarę asmenys. Politinį persekiojimą vykdžiusių asmenų galimybės dirbti Lietuvos Respublikos strateginiuose objektuose, svarbiausiose valstybinėse įstaigose apribotos iki 2009 metų.
Nepriklausomoje Lietuvoje atkuriant valstybės teisės sistemą neįmanoma ignoruoti tų permainų, kurios įvyko ilgametės aneksijos laikotarpiu (pvz., masinės Lietuvos komunistų partijos nariai nebuvo vienodai atsakingi už partijos vykdytą politiką, diktuotą SSKP). Politinis kolaboravimas visada linkęs susitapatinti su konformizmu arba prisitaikymu, su vadovaujančia veikla kultūros, ūkio ar socialinėje srityse. Asmenys, kurie nebuvo tiesiogiai pavaldūs Lietuvos komunistų partijai ar represinėms institucijoms, nėra tiesiogiai atsakingi (išskyrus asmeninę moralinę atsakomybę) už okupantų vykdytą politiką.
2640
2769