konstitucionalzmas (pranc. constitutionnalisme), visuomenės, valstybės santvarka, grindžiama konstitucija.
Esminiai bruožai
Esminiai tokios santvarkos bruožai yra viešosios valdžios galių konstitucinis įtvirtinimas ir apribojimas, reali konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, konstitucinio teisingumo įgyvendinimas, veiksminga konstitucijos apsauga, kai valstybės politika, visuomenės, valstybės institucijų, pareigūnų veikla ir priimti teisės aktai grindžiami konstituciniais principais, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, kitomis konstitucinėmis vertybėmis (politinės bendruomenės suverenitetu, demokratija, teisės viršenybe, valstybės valdžių padalijimu, teismų nepriklausomumu ir kita). Konstitucionalizmo pagrindiniai principai atitinka konstitucinės teisės teoretiko A. V. Dicey (Didžioji Britanija) pateiktą teisės viršenybės (rule of law) sampratą, kuria buvo grindžiamas Didžiosios Britanijos konstitucinės monarchijos apibūdinimas Konstitucinės teisės studijų įvade (Lectures Introductory to the Study of the Law of the Constitution 1885, lietuvių kalba 1998). Jis teigė, kad politinės valdžios galias valstybėje riboja aukščiausioji teisė, ji užkerta kelią valdžios savivalei, gina visų žmonių, valstybės pareigūnų teises, lygybę prieš įstatymą ir teismą. Vadovaujantis konstitucija valstybėje teisiškai saugomos ir ginamos individo teisės ir laisvės. Konstitucionalizmas reiškia absoliutizmo priešybę – konstituciškai apribotas viešosios valdžios (ypač monarcho) galias. Didžiojoje Britanijoje monarcho galios buvo apribotos ne revoliuciniu keliu kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje, bet laipsniškai. Didžiosios Britanijos Parlamentas įgijo suverenias galias, kurias varžo atsakingumas rinkėjams, konstituciniai papročiai, konvencijos.
Konstitucionalizmo ištakos
Konstitucionalizmo idėjų ištakos yra suvereniteto, asmens prigimtinių teisių, visuomenės sutartimi grindžiamos valstybės kilmės teorijose – T. Hobbeso Leviatanas (1651, lietuvių kalba 1999), J. Locke’o Du traktatai apie valdymą (Two Treatises of Government 1689), Ch. L. de Montesquieu Apie įstatymų dvasią (De l’esprit des lois 1748), J.-J. Rousseau Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai (Du contrat social ou principes du droit politique 1762) ir kita, bet konstitucionalizmas, kaip teisinės realybės pradžia, siejamas su 18 a. Jungtinių Amerikos Valstijų kova dėl nepriklausomybės ir pirmosiomis rašytinėmis konstitucijomis. 1776 07 04 Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracijoje įtvirtinta, kad visi žmonės lygūs, turi neatimamas teises, kurias valdžia privalo saugoti ir ginti. Priešingu atveju tauta turi teisę įsteigti naują valdžią. 1787 Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje buvo įgyvendinta lygių ir neatimamų asmens teisių bei joms užtikrinti steigiamos valstybės idėja. Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos rengėjų (T. Jeffersono, T. Paine’o, A. Hamiltono ir kitų) pastangomis pirmą kartą aukščiausios teisinės galios akte buvo įtvirtinti tautos suvereniteto, parlamentinio valdymo, griežto valstybės valdžių padalijimo, valdžios galių konstitucinio apribojimo, teismų nepriklausomumo ir kiti konstituciniai principai, kuriais grindžiama visuomenės ir valstybės santvarka.
Konstitucionalizmas Europoje
Europoje pirmą kartą konstitucionalizmo idėja (vadinamoji pirmoji konstitucionalizmo banga) lakoniškai suformuluota Prancūzijoje 1789 Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Pirmosiose rašytinėse 1791 05 03 Abiejų Tautų Respublikos ir 1791 09 03 Prancūzijos konstitucijose, t. p. Norvegijos (1814), Belgijos (1831), Vokietijos (1871), Šveicarijos (1874), Olandijos (1887) konstitucijose buvo siekiama įtvirtinti tautos suverenitetą, jos atstovų instituciją, asmens laisvės ir neliečiamumo, lygybės, nuosavybės, tikėjimo ir kitas teises bei laisves, valstybės valdžios galių ribas, valdžių padalijimą, teismų nepriklausomumą, kitus pilietinės visuomenės kūrimuisi būtinus luominės santvarkos pokyčius, kovos prieš absoliutizmą ir feodalizmą laimėjimus. 20 a. pradžioje vadinamosios antrosios bangos konstitucionalizmo idėjos buvo įgyvendintos naujai susikūrusių ar atkurtų Vidurio ir Rytų Europos nacionalinių valstybių (1919 Weimaro, Vokietija, 1920 Austrijos, Čekoslovakijos, 1920 Estijos, 1922 Latvijos, Lietuvos) konstitucijose, bet netrukus daugelyje Europos valstybių konstitucionalizmą pakeitė autoritariniai, fašistiniai režimai. Po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje buvo įtvirtintas totalitarinis komunistinis režimas ir jį atitinkanti visuomenės santvarka, bet valstybėse, kurioms pavyko išvengti SSRS stalinizmo agresijos, įsitvirtino vadinamosios trečiosios bangos konstitucionalizmo idėjos (pvz., 1948 Italijos, 1949 Vokietijos, 1958 Prancūzijos ir kitose konstitucijose įtvirtintos plačios socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės ir laisvės, demokratinio valstybės sutvarkymo, teritorinių bendruomenių savivaldos pagrindai, konstitucijos viršenybę pavesta užtikrinti konstitucinės justicijos institucijoms). 20 a. antroje pusėje griūvant komunistinio totalitarizmo sistemoms Europoje konstitucionalizmas įsitvirtino daugumoje valstybių (Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir kitur). Šis vadinamosios ketvirtosios bangos konstitucionalizmas turi daugelį posttotalitarinėms visuomenėms bendrų bruožų (detalus žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimas, politinio pliuralizmo, valdžių padalijimo, rinkos ekonomikos pagrindų, socialinės ir teisinės valstybės, konstitucingumo kontrolės, žiniasklaidos laisvės, nuosavybės santykių konstitucinio reguliavimo svarbos iškėlimas ir kita).
Konstitucinių valdžios suvaržymų nepripažįstančios šalys
Konstitucionalizmo idėjų sklaida ir veiksminga konstitucinės justicijos institucijų veikla nulėmė tai, kad 20–21 a. sandūroje konstitucija traktuojama ne tik kaip simbolinės reikšmės teisinis dokumentas, bet visų pirma kaip tiesiogiai taikomas, vienintelis ir išskirtinis aukščiausios teisinės galios aktas, kuriuo grindžiama visuomenės, valstybės santvarka, valstybės valdžios, politikos atitiktis aukščiausiajai teisei. Konstituciniai valstybės valdžios suvaržymai, asmens teisių ir laisvių apsaugos prioritetas, visuomenės ir valdžios institucijų demokratinis legitimumas yra nepriimtini vadinamosioms socialistinėms valstybėms (Kinijai, Korėjos Liaudies Demokratinei Respublikai, Kubai), t. p. kai kurioms Artimųjų Rytų, Azijos, Afrikos monarchijoms (Jungtiniams Arabų Emyratams, Katarui, Omanui, Saudo Arabijai, Svazilandui), autoritariniams, kariniams režimams (Nigerijai, Sudanui, Turkmėnijai, Zimbabvei), t. y. valstybėms, kuriose nevyksta laisvi visuotiniai rinkimai, kuriose reali valdžia priklauso ne valstybės bendruomenei ir jos atstovams, o monarchams, prezidentams, revoliucinėms ar karinėms taryboms.
Konstitucionalizmo ištakos Lietuvoje
Lietuvos valstybingumo rašytiniai šaltiniai ir pirmieji konstitucinės reikšmės dokumentai, t. y. valstybės suverenumą, jos teisinius pagrindus, bajorų luomo teises įtvirtinantys, absoliučią monarcho valdžią varžantys aktai yra Lietuvos Statutai (Lietuvos Statutas), Gegužės trečiosios konstitucija ir ją lydintis Abiejų Tautų tarpusavio įžadas, kurio ypatingą reikšmę liudija šio akto forma, archajiška kalba, o svarbiausia – karaliaus bei jo įpėdinių pareiga laikytis šio akto ir jam prisiekti įžengiant į sostą. Šiuolaikinės valstybės konstitucionalizmo raidai pirmasis konstitucinės reikšmės dokumentas yra 1917 Lietuvių konferencijoje Vilniuje išrinktos Lietuvos Tarybos 1918 paskelbtas Vasario 16 Aktas. Jame Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratine valstybe su sostine Vilniumi, laisva nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, deklaruojamas tikslas sušaukti demokratiniu būdu renkamą Steigiamąjį Seimą, kuris turi nustatyti valstybės pagrindus, santykius su kitomis valstybėmis. 1918 11 02 Valstybės Taryba priėmė pirmąją laikinąją konstituciją – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Ši konstitucija turėjo galioti tol, kol Steigiamasis Seimas nuspręs dėl Lietuvos valdymo formos ir nuolatinės konstitucijos. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavesta Valstybės Tarybai, vykdomoji – Prezidiumui, kurį sudarė Prezidentas ir 2 viceprezidentai, ir Ministrų Kabinetui, kurio nariai kontrasignavo Prezidiumo skelbiamus aktus. Prezidiumas tvirtino Ministrų Kabineto sudėtį ir abi valdžios institucijos buvo solidariai atsakingos Valstybės Tarybai. Iki Pirmojo pasaulinio karo galioję teisės aktai palikti galioti tiek, kiek neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams. Panaikintos luomų privilegijos, paskelbta piliečių lygybė prieš įstatymus, nuosavybės neliečiamybė, žodžio, tikybos laisvė ir kita. 1919 01 24 Konstitucija buvo papildyta straipsniu, nustatančiu, kad įstatymų leidybos teisė suteikiama vykdomajai valdžiai. 1919 04 04 Valstybės Taryba priėmė 1918 Laikinosios Konstitucijos naują redakciją. Karinė grėsmė valstybingumui vertė sustiprinti vykdomąją valdžią – kolegialų Valstybės Tarybos Prezidiumą pakeitė jos renkamas Valstybės Prezidentas, kuris tvirtino Valstybės Tarybos kontroliuojamą Ministrų Kabinetą. 1920 06 02 Steigiamasis Seimas priėmė antrą Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Lietuva paskelbta demokratine respublika, suverenių galių įgyvendinimas pavestas Steigiamajam Seimui, vykdomoji valdžia – Prezidentui ir Ministrų Kabinetui, kuris atsakingas Steigiamajam Seimui. 1922 08 01 Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Preambulėje skelbiama, kad Konstituciją priėmė Lietuvos Tauta per savo įgaliotuosius atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą. Lietuva skelbiama demokratine respublika, kurioje suvereni valstybės valdžia priklauso Lietuvos Tautai. Valstybės valdžios vykdymas pavedamas Seimui, Vyriausybei ir Teismui. Skelbiamas teismų savarankiškumo principas, Konstitucijos viršenybė, kurios įgyvendinimas pavedamas įstatymų leidėjui. Konstitucijoje įtvirtinta parlamentinė valstybės santvarka. Atstovaujamoji valdžia priklausė Seimui, renkamam 3 metams pagal proporcinę rinkimų sistemą. Vykdomoji valdžia pavesta Vyriausybei, t. y. Seimo išrinktam Prezidentui ir Ministrų Kabinetui, kuris privalo turėti Seimo pasitikėjimą. Seimui suteikta teisė 2/3 balsų dauguma nušalinti Prezidentą nuo pareigų. Prezidentui pavesta skelbti įstatymus, suteikta teisė grąžinti įstatymus pakartotiniam svarstymui Seime, išskyrus Seimo pripažintus skubotais. Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės žmogaus teisės, skelbiama valstybės garantuojama apsauga senatvėje, ligos, nedarbo atvejais. 1928 05 25 buvo oficialiai paskelbta ir įsigaliojo Prezidento pasirašyta antroji (oktrojuotoji) nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurioje nustatyta, kad ne vėliau kaip per 10 metų Konstitucija turės būti tikrinama referendumu. Konstitucijoje įtvirtinti autoritarinio valstybės valdymo pagrindai, valdžios sutelkimas Prezidento, kurį 7 metams renka speciali rinkikų kolegija – ypatingieji Tautos atstovai (išrinkti savivaldybių tarybų narių apskrityse) – rankose. Prezidentui (nesant Seimo ar tarp Seimo sesijų) suteikti įgaliojimai vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, kelti ministrams baudžiamąsias bylas. Numatyta, kad Seimas bus renkamas proporcine sistema 5 metų kadencijai, bet nenustatytas pirmųjų rinkimų terminas. Valstybės valdymas grindžiamas Tautos solidarumo, ypatingo valstybės vaidmens, visuomenės ir jos vado vienybės principais. 1938 02 11 Prezidentui lojalus Seimas priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1938 05 12, t. y. po 3 mėn. (pagal 1928 Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką, po preliminaraus Konstitucijos projekto paskelbimo nesulaukus Prezidento arba 50 000 piliečių reikalavimo teikti ją referendumui, ji buvo pasirašyta Prezidento, kontrasignuota Ministro Pirmininko ir oficialiai paskelbta). Lietuvos Respublikos pavadinime neliko žodžio demokratinė. Valstybės valdžia skelbiama nedaloma, ją vykdo Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Prezidentą 7 metams renka Tautos atstovai. Prezidentui suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus, šaukti ir uždaryti Seimo sesijas, jis gali šaukti Ministrų Tarybos posėdžius, skirti ir atleisti ministrus, Seimui nesant ar tarp jo sesijų leisti įstatymus. Seimui nesuteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo, Seimas tik svarstydavo ir priimdavo įstatymų projektus, kuriuos tvirtindavo ir skelbdavo Prezidentas. Prezidentui suteikta teisė vetuoti Seimo siūlomus įstatymus, šį veto (Prezidentui nepritarus Seimo nutarimui atmesti veto) galėjo įveikti tik naujai išrinktas Seimas.
Konstitucionalizmo raida 20 amžiuje
1940 okupacinis SSRS režimas apgaulingai, valstybės vadovui esant užsienyje, pasinaudojo jo asmenine, autoritarine galia paleisti Seimą, išleido naują rinkimų įstatymą ir inkorporavo Lietuvą į SSRS sudėtį. Lietuvos konstitucionalizmo raidą nutraukė 1940–90 SSRS okupacija. 1940 ir 1978 okupacinės valdžios primestose konstitucijose buvo įformintas Lietuvos valstybės teritorijos užgrobimas (aneksija) ir neteisėtas prievartinis įtraukimas į svetimos valstybės sudėtį. 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje pasinaudojus SSRS skelbiama kova su biurokratizmu, viešumo, pertvarkos idėjomis buvo priimti politiniam Tautos suvereniteto įtvirtinimui ir valstybingumo atkūrimui svarbūs pereinamojo laikotarpio teisės aktai. 1988 10 22–23 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime buvo priimta rezoliucija Dėl LTSR suvereniteto sampratos, suformuluotas tikslas – laisvai veikti tarptautiniuose santykiuose, pasirinkti visuomeninę, politinę sistemą. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio politinis spaudimas paskatino oficialią valdžią priimti LSSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 05 18 deklaraciją Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą, kurioje paskelbtas Lietuvos prievartinio prijungimo prie SSRS neteisėtumas, Lietuvos įstatymų viršenybė prieš SSRS teisės aktus, siekis tarpvalstybinėmis sutartimis nustatyti Lietuvos santykius su SSRS. Padaryti esminiai LSSR politinės teisinės santvarkos pakeitimai – panaikintas komunistų partijos išskirtinis statusas, nustatyti vienodi teisiniai pagrindai visų politinių partijų veiklai, šalies turtas paskelbtas išimtine Lietuvos nuosavybe, įtvirtinta Lietuvos pilietybė, deklaruotas žmogaus teisių teisminės gynybos principas. 1990 02 07 priimtas LSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Dėl 1939 m. Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių likvidavimo, nustatyta, kad Liaudies Seimo 1940 06 21 Lietuvos stojimo į SSRS deklaracija yra neteisėta ir negaliojanti, todėl SSRS 1940 08 03 įstatymas Dėl LTSR priėmimo į TSR Sąjungą yra neteisėtas ir Lietuvos su SSRS nesaisto. SSRS primestas režimas buvo nutrauktas naujai Aukščiausiajai Tarybai 1990 03 11 priėmus aktą Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (Kovo 11 Aktas), įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo, Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Laikinasis Pagrindinis Įstatymas). Juos priėmė 1990 02 24–03 10 Lietuvos žmonių laisva valia išrinktoji LSSR Aukščiausioji Taryba, todėl teisiškai ir kokybiškai tikra atstovaujamosios valdžios institucija, kuri pagal 1990 03 11 deklaraciją Dėl LTSR AT deputatų įgaliojimų buvo laikinai pavadinta Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Pagal 1990 03 11 įstatymą Dėl valstybės pavadinimo ir herbo Lietuvos Aukščiausioji Taryba pavadinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba (vėliau Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas). Vadovaudamasi 1991 02 09 plebiscito rezultatais, kai daugiau kaip 3/4 rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų pasisakė už Lietuvą, kaip nepriklausomą demokratinę valstybę, Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas 1991 02 11 priėmė konstitucinį įstatymą Dėl Lietuvos valstybės, jame teiginys Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika įtvirtintas kaip konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas, kurie gali būti pakeisti tik plebiscito būdu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyvią rinkimų teisę. Aukščiausioji Taryba‑Atkuriamasis Seimas 1992 06 08 priėmė konstitucinį aktą Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas, pagal kurį bet kokie mėginimai įtraukti Lietuvos Respubliką į buvusios SSRS pagrindu kuriamas valstybių sąjungas ar sandraugas laikomi priešiška Lietuvos nepriklausomybei veikla, t. p. uždraustas Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar jai priklausančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių buvimas Lietuvos teritorijoje. Šie du konstituciniai aktai tapo Lietuvos piliečių 1992 10 25 referendume priimtos nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje steigiamoji valdžia – Tauta – referendume priėmė didžiausios teisinės galios pirminį ir tiesiogiai taikomą aktą, kuriuo grindžiami visi kitų valstybės institucijų išleisti teisės aktai. 1992 Konstitucijoje įtvirtintas teisės tradicijų perimamumas (preambulėje skelbiama, kad Lietuvių Tauta savo valstybės teisinius pamatus grindė Lietuvos Statutais ir Konstitucijomis), žmogaus teisės paskelbtos prigimtinėmis, įtvirtinta teisės viršenybė, nustatyti nepriklausomos demokratinės valstybės politinės, ekonominės, socialinės santvarkos pagrindai ir siekiai, įtvirtintos esminės įvairių socialinio gyvenimo sričių teisinio reguliavimo kryptys ir gairės įstatymų leidėjui, konstitucinių institutų apsaugos garantijos, nubrėžtos politinės valdžios įgyvendinimo ribos.
1888