kraštóvaizdžio ekològija, landšăfto ekològija, mokslas, tiriantis ekosisteminę kraštovaizdžio sandarą ir ją formuojančius bioekologinius ryšius. Kraštovaizdis traktuojamas kaip gyvenamoji aplinka biologijos individams ar jų bendrijoms; bandoma modeliuoti kraštovaizdžio struktūrą pagal tam tikras biologines rūšis, nustatyti kraštovaizdžio bioekologinius visavertiškumo rodiklius (P. Dansereau, O. Bastianas Jungtinėse Amerikos Valstijose, A. Farina Italijoje).
Lietuvoje kraštovaizdžio ekologijos pradžia siejama su 20 a. 7–8 dešimtmetyje pradėtais kraštovaizdžio tyrimais. G. Pauliukevičius, I. Grabauskienė, M. Jankauskaitė ir kiti geografai sukūrė kraštovaizdžio geoekologinį pažinimą atspindinčią lietuviškąją kraštovaizdžio geochemijos mokyklą, K. Ėringis, R. Pakalnis, P. Kurlavičius ir kiti biologai pagrindė ekosisteminę kraštovaizdžio struktūros koncepciją. Abiejų šių krypčių kraštovaizdžio ekologijos darbai naudojami rengiant pasiūlymus Lietuvos kraštotvarkai tobulinti.
L: M. Jankauskaitė Kraštovaizdžio ekologinių (geoekologinių) tyrimų pagrindai Vilnius 2004; C. Troll Landscape Ecology (geoecology) and Biogeocenology- a terminological study / Geoforum (8) 1971; R. T. T. Forman, M. Godron Landscape ecology New York 1986; Z. Naveh, A. S. Liebermann Landscape ecology. Theory and Application New York 1990; A. Farina Principles and Methods in Landscape Ecology London 2000.
321