kredito politika

kredto poltika, visuma priemonių ir veiksmų, kuriais reguliuojama kredito mastas ir palūkanų normų lygis, paskolinio kapitalo rinka; sudėtinė valstybės ekonominės politikos dalis. Makrolygiu kredito politika nukreipta skatinti kreditą (vadinamoji kredito ekspansija) arba stabdyti jo masto didėjimą (kredito restrikcija). Valstybės vardu kredito politiką vykdo šalies centrinis bankas. Ekonominio nuosmukio sąlygomis centrinis bankas siekia pagyvinti konjunktūrą plėsdamas kreditavimo galimybes ir mažindamas palūkanų normą, per ekonominį pakilimą ar vadinamąjį ekonomikos perkaitimą riboja kreditą, didina palūkanų normą. Kredito politikos priemonės: palūkanų normos dydžio keitimas (jos didinimas riboja komercinių bankų galimybę skolintis iš centrinio banko ir plėsti banko operacijas), centrinio banko operacijos atvirojoje rinkoje perkant ir parduodant vertybinius popierius (leidžia daryti įtaką bankų laisvų išteklių dydžiui). Mikrolygiu kredito politika yra komercinių bankų ar kitų kredito įstaigų veiklos politikos sudedamoji dalis, už ją atsako banko valdyba, tvirtina banko taryba. Kredito politika apima taisykles ir procedūras, kurios taikomos bankų kreditavimo veiklai, reguliuoja kreditavimo proceso strateginius ir taktinius tikslus, naujos rizikos priimtinumą, rizikos priežiūros priemones, kreditoriaus ir skolintojo santykius, nustato banko rizikos lygį, kurį jis gali prisiimti. Šia kredito politika siekiama garantuoti kredito operacijų patikimumą, pelningumą. Kiekvienas bankas turi aiškiai suformuluotą kredito teikimo politiką, kuri leidžia nustatyti banko akcininkų ir indėlininkų lėšų panaudojimą, reguliuoti paskolų portfelio sudėtį ir dydį, išsiaiškinti aplinkybes, kurioms esant tikslinga teikti paskolas. Banko kredito politika išdėstoma specialiame dokumente – kredito politikos nuostatuose. Apibrėžiami bendrieji tikslai (nustatoma maksimali kredito suma, t. p. apibūdinamos paskolos, kurių rekomenduojama neišduoti), nustatomi šalies geografiniai rajonai, kuriuose pageidaujama kredito ekspansija, kredito teikimo tvarka, kontrolė, įsiskolinimų išieškojimo procedūros. Formuodamas kredito politiką bankas privalo išanalizuoti nuosavo kapitalo struktūrą (kuo didesnis kapitalas, tuo ilgesniam laikotarpiui ir rizikingesnį kreditą bankas gali išduoti), skirtingų kredito rūšių rizikingumo ir pelningumo laipsnį, šalies centrinio banko nustatytus bankų veiklos riziką ribojančius normatyvus (atitinkamai nustatyti leistinas rizikos ribas banke), šalies ekonominę padėtį (ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai veikia bendrą kredito išteklių masę ir palūkanų normą, o stabili šalies ekonominė padėtis lemia liberalesnį kreditavimą), vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką, finansų politiką ir kredito politiką (ji gali išplėsti ar susiaurinti banko kreditavimo galimybes), indėlių stabilumą, kredito poreikio tenkinimą banko aptarnaujamame regione, skolinimo veiklos pelningumą, banko personalo patirtį ir kvalifikaciją.

1657