kritinis racionalizmas

krtinis racionalzmas, filosofijos kryptis. Atsirado 20 amžiaus viduryje, pradininkas K. R. Popperis, svarbiausi atstovai – H. Albertas, W. W. Bartley, I. C. Jarvie, D. Milleris, A. Musgrave’as, G. Radnitzky. Kritinis racionalizmas kilo iš loginio empirizmo mokslo filosofijos kritikos. Ją K. R. Popperis grindė falsifikacionizmo idėja, nukreipta prieš verifikacinį ir konfirmacinį mokslo ir metafizikos demarkacijos kriterijų bei indukcionistinę mokslo metodo sampratą. Kritinio racionalizmo požiūriu, mokslo teiginių skiriamasis bruožas yra falsifikabilumas – principinė jų paneigimo galimybė, o mokslo pažangos varomoji jėga – kuo rizikingesnių (todėl informatyvių) teorinių hipotezių kėlimas ir pastangos jas paneigti (falsifikuoti). K. R. Popperis kritinio racionalizmo idėjas pritaikė ir socialinės filosofijos problemoms spręsti. Kritinį racionalizmą susistemino H. Albertas, jį apibrėžė kaip dogmatinio racionalizmo priešybę (šio skiriamieji bruožai yra teorinis monizmas, nukreipiantis tyrinėtoją, politikos ar kitos viešosios diskusijos dalyvį tarp esamų hipotezių ir sprendimų siūlymų ieškoti vieno teisingo, orientacija į pakankamo pagrindo principą ir epistemologinis fundamentalizmas – prielaida, kad egzistuoja galutiniai, neabejotini žinojimo ar veikimo pagrindai). Kritiniam racionalizmui būdingas teorinis pliuralizmas – pozityvus idėjų įvairovės bei naujų (ir vadinamųjų beprotiškų) idėjų vertinimas: kuo gausesnė idėjų pasiūla, tuo mažesnė tikimybė, kad tarp pateiktų kritikai pasiūlymų (hipotezių) nebus pačių geriausių (teisingų). Pakankamo pagrindo principui kritinio racionalizmo atstovai priešina kritinio patikrinimo principą, nukreipiantį tyrinėtojus ar viešųjų diskusijų dalyvius ieškoti duomenų ir argumentų, kurie ne patvirtintų, bet paneigtų (falsifikuotų) pasiūlytus svarstyti sprendimus ir hipotezes. Epistemologiniam fundamentalizmui kritinis racionalizmas priešina falibilizmą – draudimą sprendimus laikyti neginčytinais, o teiginius – neabejotinais. Kritinis racionalizmas, kaip ir dogmatinis racionalizmas, galutiniu pažinimo tikslu laiko tiesą, bet teigia, kad prie jos sparčiausiai artėjama, kai tiesos pažinimas nėra tiesioginis tyrinėtojo tikslas, o siekiama kitų tikslų (ieškoma kitų padarytų klaidų, siekiama išgarsėti drąsiomis ir rizikingomis idėjomis ir kita). Jų atžvilgiu tiesos pažinimas yra šalutinis padarinys, veikiantis šiuos tikslus toleruojančioje institucinėje aplinkoje, vadinamojoje atviroje visuomenėje. Etikoje ir socialinėje filosofijoje kritinio racionalizmo atstovai pritaria negatyvaus utilitarizmo principui – viešosios gerovės kriterijumi laikytinas ne žmonių laimės didinimas, bet jų kančių mažinimas.

7–8 dešimtmetyje kritinio racionalizmo idėjos buvo Vokietijos Federacinės Respublikos valdančiosios socialdemokratų partijos dešiniojo sparno ideologija. Kritinio racionalizmo išplėtota atviros visuomenės idėja turėjo įtakos G. Soroso filantropinei veiklai.

L: K. R. Popper Atviroji visuomenė ir jos priešai Vilnius 1998; Z. Norkus Mokslo vertybinio neutralumo problema / Problemos 2001 nr. 59; H. Albert Traktat über kritische Vernunft Tübingen ⁵1991.

181