Lénkijos ir Lietuvõs Valstýbės–Rùsijos kãras, Abiej Taut Respùblikos–Rùsijos kãras, vyko 1654–67.
Kilo dėl Ukrainos, kuri priklausė federacinės Abiejų Tautų Respublikos (ATR) daliai Lenkijai, susijungimo su Rusija (1654 01); susijungimui labiausiai priešinosi Lenkijos ponai. Karas kilo kaip atsakas į 1653 rudenį prasidėjusį ATR kariuomenės (vadas – valdovas Jonas Kazimieras) žygį į Ukrainą siekiant neleisti jai susijungti su Rusija; ši 1653 10 11 Zemskiniame susirinkime oficialiai paskelbė ATR karą.
Rusijos kariuomenė pirmiausia smogė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei: jos pagrindinės jėgos (daugiau kaip 41 000 žmonių, vadai J. Čerkasskis, Aleksejus Trubeckojus, Vasilijus Šeremetevas) 1654 antroje pusėje užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytų ir rytų žemes – Smolenską, Baltarusiją, dalį Latgalos; 1655 07–08 J. Čerkasskio kariuomenė ir Ivano Zolotarenkos kazokų daliniai užėmė Minską, Vilnių, Kauną, Gardiną. Rusijos caras Aleksejus MichailovičiusVilniuje 1655 09 13 pasiskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (su sienomis iki 1569) didžiuoju kunigaikščiu. Vilniaus vaivada buvo paskirtas Rusijos kunigaikštis Michailas Šachovskis.
J. Radvila atvyksta į Vilnių priimti vaivados pareigų (atminimo medalio aversas; sidabras, 1654, dailininkas Sebastianas Dadleris; Krokuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonai J. Radvila su 5000 žmonių ir V. A. Gosievskis nuo Vilniaus pasitraukė į Kėdainius, P. J. Sapiega su savo samdyta kariuomene – į Brastą. Fiodoro Volkonskio vadovaujama Rusijos kariuomenė tuo metu sumušė ATR karinį junginį Pripetės baseine. Tais pralaimėjimais pasinaudojo Švedija: prasidėjo 1655–60 Šiaurės karas. Švedai užėmė dalį Lietuvos ir didumą Lenkijos (su Varšuva, Krokuva), kilo grėsmė ir Rusijai. 1655 10 20 Kėdainių sutartimi buvo nutraukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija. Lenkų priešinimasis ir ypač 1656 lietuvių sukilimas prieš švedus paskatino Rusiją 1656 vasarą pradėti karą su Švedija dėl buvusios Livonijos ir Nevos žiočių, todėl ji su ATR 1656 11 03 sudarė Vilniaus paliaubų sutartį: sutarta abiem pusėms kariauti su Švedija ir nesudaryti su ja separatinės taikos, bet Rusija 1658 pabaigoje nustojo kariauti su Švedija ir atnaujino karą su ATR.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono P. J. Sapiegos ir V. A. Gosievskio bandymas 1658 10 21 išvaduoti Vilnių nepavyko (Jurijaus Dolgorukio kariuomenė Verkių mūšyje nugalėjo V. A. Gosievskio karinį junginį). ATR ir Švedijai sudarius Olyvos taiką (1660) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pagrindinės jėgos 1660 atsiėmė didumą Baltarusijos. 1661 buvo išvaduotas Vilnius.
Karas išsekino kariaujančias šalis, pablogėjo jų vidaus padėtis. Karas baigėsi 1667 Andrusovo paliaubomis, pagal jas Rusija prisijungė Smolensko vaivadiją, Starodubo apskritį, kelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės miestus ir Kairiakrantę Ukrainą, Lenkijai liko Dešiniakrantė Ukraina, Lietuvai – Baltarusija.
Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos ir 1655–60 Šiaurės karas nualino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Per juos Rusijos kariuomenė apiplėšė, sudegino, nusiaubė Vilnių ir kitus miestus. Iš miestų į nelaisvę išsivarė daug pirklių, amatininkų ir kitų miestiečių, juos prievarta apgyvendino Rusijoje. Pvz., apie 10 % Maskvos gyventojų 1655 buvo tremtiniai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, visą 17 a. antrą pusę ir 18 a. čia gyvavo jų kolonijos, vadinamosios lenkų slabados (17 a. viduryje Rusijos kariuomenė Lenkijos etninių žemių nepasiekė). Svetimos kariuomenės, pirmausia Rusijos, apiplėšė bažnyčias, rūmus, dvarus. Iš dalies dėl karo veiksmų, iš dalies dėl gamtinių priežasčių 1657–58 buvo badmetis; 1655–58 valstybę apėmė maro epidemija. Dėl sutapusių nelaimių – karo veiksmų, bado ir maro – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ištiko demografinė krizė, 17 a. viduryje ji prarado apie 48 % gyventojų, gerokai nusilpo ekonominiu, kariniu ir politiniu požiūriu. Po karo prasidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos ATR smukimas.
-Žečpospolitos–Rusijos karas