lénkų krònikos ir anãlai, 12–16 a. istoriniai šaltiniai. Kronikose Lenkijos istorija dažniausiai dėstoma nuo seniausių laikų iki autoriaus gyvenamojo laiko.
Motiejaus Mechoviečio Lenkijos kronikos antrojo leidimo (Krokuva 1521) antraštinis lapas (Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Pirmą kroniką Lenkų kunigaikščių svarbiausiųjų įvykių kronika (Cronica et gesta ducum sive principum Polonorum, parašyta 12 a. pradžioje; apima laikotarpį nuo Lenkijos valstybės susidarymo 10 a. iki 1113) parašė benediktinų vienuolis, istorikų pramintas Galu Anonimu. Pirmo lenkų kronikininko Wincenty Kadłubeko Lenkijos kronika (Cronica Polonorum, dar vadinama Magistro Wincento kronika; 12 a. antra pusė–13 a. pradžia) apima laikotarpį iki 1202. Joje daug legendų, pramanytų įvykių, kuriuos vėliau kartojo kiti kronikininkai. 13 a. pabaigoje Wincenty Kadłubeko kroniką pratęsė, kaip spėjama, Krokuvos pranciškonas Dzierzwa (Mierzwa). Vertingi 14 a. Lenkijos istorijos šaltiniai yra Didžiosios Lenkijos kronika (iki 1271–72, parašyta apie 1295), Jono Čarnkoviečio (Janko z Czarnkowa; apie 1320–87) kronika apie karaliaus Liudviko I valdymą 1370–82, Lenkų kronika (Chronicon Polonorum, kitaip Lenkų sileziečių kronika / Chronicon Polono‑Silesiacum, 14 a. pradžia) ir Lenkijos kunigaikščių kronika (Chronica principum Poloniae 1382–98).
Žymiausias 15 a. kronikinis istoriografinis veikalas – Jano Długoszo Lenkijos istorija iki 1480 (Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos / Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae 12 knygų 1455–80). 16 a. kronikininkai plačiai panaudojo šį rankraštį. Motiejus Mechovietis išleido pirmą spausdintą Lenkijos istoriją Lenkijos kronika (Chronica Polonarum 1519), Bernardas Wapowskis (apie 1450–1535) pratęsė Jano Długoszo pasakojimą iki 1535. Marcinas Bielskis parašė Viso pasaulio kroniką (Kronika wszystkiego świata 1551; pirmoji kronika lenkų kalba). Žymiausias 16 a. kronikininkas Marcinas Kromeris parašė XXX knygų apie lenkų kilmę ir žygius (De origine et rebus gestis Polonorum libri XXX 1555; apima įvykius iki 1506). Lenkijos istoriją plačiai aprašė Motiejus Strijkovskis Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje (Kronika polska, litewska, żmudzka i wszystkiej Rusi 1582). Paskutinio kronikininko Joachimo Bielskio Lenkijos kronika (Kronika polska 1597) yra jo tėvo Marcino Bielskio kronikos perdirbinys (Lenkijos istorija aprašoma iki 1586).
Lenkų kronikose yra šiek tiek žinių iš 12–14 a. apie baltų tautas bei tautines grupes, apie Lietuvą, faktų, kurių nerandama kituose istorijos šaltiniuose. Galo Anonimo kronikoje pateikta žinių apie prūsus. Manoma, minima Selencija yra iškreiptas tuometinės Jotvingijos pavadinimas. Wincenty Kadłubeko kronikoje yra žinių apie prūsus ir jotvingius, Didžiosios Lenkijos kronikoje – apie prūsų sukilimus prieš Vokiečių ordiną ir apie Lietuvą, Jono Čarnkoviečio kronikoje – apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kovą dėl Voluinės ir Haličo. Vengrų ir lenkų kronika (13 a.) – sudėtingas naracinis kūrinys. Kaip ir vengrų kronikos, kartoja pasakojimą apie hunų genčių sąjungos vado Atilos (valdė 5 a.) užkariavimus; minima ir Lietuva.
Lenkų analuose įvykiai aprašyti pamečiui, todėl jų įrašai vertinami kaip amžininkų pasakojimai arba kronikininkų stebėjimai. Yra unikalių 13 a. baltų ir Lietuvos istorijos faktų, bet lenkų analai daugiausia žinomi iš vėlyvųjų redakcijų, kai kurie įrašai perredaguoti, nemažai jų kartojasi keliuose analuose. Svarbiausi 13 a. lenkų analai: Krokuvos ir Gniezno kapitulų, Šv. Kryžiaus vienuolyno (prie Krokuvos).
1777
683