lesiruõtė, lasiruõtė (vok. lasieren – padengti glazūra), tapymo būdas, kai tapoma plonu skaidrių arba pusiau skaidrių dažų sluoksniu ant paveikslo paviršiaus (apačioje esantis piešinys ir spalvos persišviečia). Dažniausiai naudojama daugiasluoksnėje tapyboje baigiant paveikslą (ypač būdinga 16–19 a. tapybai). Pagal funkcijas lesiruotė skirstoma į retušuojamąją – pakeičia, sustiprina, prislopina spalvas, tonuojamąją – koloritui suteikia naujų spalvinių niuansų, modeliuojamąją – paryškina formą, kuria vientisumo įspūdį, pagal atlikimo būdą – į įtrintąją, susiliejančiąją (kai tapoma ant pusiau išdžiūvusių dažų sluoksnio), tapybinę štrichinę, atliekančią modeliuojamąją funkciją (naudojo Rembrandtas, P. P. Rubensas, Tiziano).
1746