Leskieno dėsnis
Leskieno dsnis (Leskýno dsnis) sieja priegaides su balsių ir dvibalsių trumpėjimu lietuvių kalbos žodžių gale. A. Leskienas 1881 išaiškino, kad akūtinėse galūnėse pirminiai ilgieji balsiai virto trumpaisiais, dvibalsiai uo, ie – balsiais u, i. Akūtiniai balsiai išliko nesutrumpėję tais atvejais, kai jie buvo ne absoliučiame žodžio gale (plg. vns. vard. *maž > mažà, bet *maž + ji > mažóji; vns. įnagininkas *mažúo > mažù, bet *mažúo + juo > mažúoju; esamojo laiko vns. 1 asmuo *kepúo > kepù, bet *kepúo + si > kepúosi; dgs. 1 asmuo *kẽpamḗ > kẽpame, bet *kẽpamḗ + si > kẽpamės). Vėliau Leskieno dėsnis buvo patikslintas: nustatyta, kad jis veikia tik ne mažiau kaip 2 skiemenis turinčiuose žodžiuose. Vienskiemeniuose žodžiuose akūtas (tvirtapradė priegaidė) virto cirkumfleksu (tvirtagale priegaide) ir ilgieji balsiai bei dvibalsiai nesutrumpėjo (plg. *tie > tiẽ, bet tieji; *núo > nuõ, bet núobiros; būsimojo laiko vienaskaitos 3 asmuo *dės > dės, bet dėsiu, dėsi); tik vėliau kai kurių vienskiemenių formų ilgieji galūnės balsiai buvo pakeisti trumpaisiais pagal analogiją (vienaskaitos vard. tõ > tà pagal gerà, baltà; ši > š pagal graž, kart).
2352