liáudininkai, Lietuvos kairiojo centro politinė srovė, tos srovės partijos, jų nariai ir šalininkai.
Liaudininkų ištakos siejamos su 19 a. pabaigos–20 a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo demokratiniu ir liberaliu sparnu, pirmiausia varpininkais, jų idėjas formulavusiu ir skleidusiu žurnalu Varpas (1889–1905), todėl iki 1902 visi liaudininkai vadinti varpininkais. 1902 įkūrus Lietuvos demokratų partiją (1902–20) ėmė vadintis demokratais. Liaudininkų dauguma rėmė privačios nuosavybės, liberalizmo, lietuvių tautos savarankiškumo, jos teisių gynimo idėjas. Kritikavo Rusijos valdžios politiką, pirmiausia nacionaliniu klausimu. Siekė luomų lygybės (t. y. reikalavo panaikinti bajorų ir kitas luomines privilegijas), parlamentarizmo. Radikalesni liaudininkai kėlė Rusijos monarchijos panaikinimo, Lietuvos autonomijos ir nepriklausomybės klausimą. Liaudininkai aktyviai veikė per 1905–07 revoliucinius įvykius, buvo Didžiojo Vilniaus seimo (1905 12 04–05) vieni organizatorių ir veikėjų, propagavo tautinę vienybę, prisidėjo prie lietuvių politinių jėgų telkimo, artimiausio nacionalinio tikslo (Lietuvos autonomija) iškėlimo ir galimos etnopolitinės orientacijos (nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas lietuvių etninės bendrijos pagrindu) nustatymo, 1906 vieni pirmųjų kėlė agrarinės reformos klausimą. Per Didįjį Vilniaus seimą 1905 12 05 jo liaudininkų krypties atstovai, daugiausia ūkininkai, darbui kaime įkūrė Lietuvos valstiečių sąjungą (1905–22). Liaudininkai platino ir bandė įgyvendinti to seimo nutarimus, taip gerokai sustiprino tautinį judėjimą per 1905–07 revoliucinius įvykius Lietuvos kaime. Vėliau liaudininkai veikė kooperatyvuose, plėtojo švietimą, rūpinosi savo idėjų sklaida. Per I pasaulinį karą į Rusiją pasitraukę srovės nariai ėmė vadintis liaudininkais, po Rusijos Vasario revoliucijos įkūrė Lietuvos socialistų liaudininkų partiją, nuo jos atskilęs dešinysis sparnas 1917 11 – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją (1917–22). Lietuvoje likę liaudininkų veikėjai buvo Lietuvių konferencijos (1917) dalyviai, J. Vileišis dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, tapo Vasario 16 Akto signataru, prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Jau 1905 liaudininkų organizacijose pradėjusi reikštis kairioji opozicija ilgainiui radikalėjo, 1917 ėmė vadovauti Lietuvos socialistų liaudininkų partijai; ši 1918 pasivadino Lietuvos revoliucinių socialistų liaudininkų partija (1918–27 veikė Lietuvoje).
1919–26 liaudininkų dauguma veikė kaip Lietuvos Respublikos parlamentarizmo įtvirtinimo šalininkai, prisidėjo prie Lietuvos Konstitucijos (1922) ir svarbiausių įstatymų, lemiančių tolesnę krašto raidą, rengimo. Siekdamos stiprinti politinę įtaką Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjunga 1922 susivienijo į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą (1922–36). Iki 1927 liaudininkų nariai buvo Seimo atstovais, iki 1924 drauge su krikščionimis demokratais sudarė valdančiąją daugumą, 1924–26 buvo opozicijoje, 1926, sudarę koaliciją su Lietuvos socialdemokratų partija, vėl valdančioji dauguma. Liaudininkų lyderiai M. Sleževičius 1918–19 ir 1926 buvo ministras pirmininkas, 1920–22 tas pareigas ėjo K. Grinius, 1926 jis buvo išrinktas prezidentu. Liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybė 1926 vykdė gerokai demokratiškesnę ir liberalesnę vidaus politiką nei krikščionys demokratai. Ji atšaukė nuo 1919 galiojančią karo padėtį, paskelbė politinę amnestiją (buvo amnestuoti ir kuopininkai), panaikino susirinkimų viešose vietose draudimą, III Seimas priėmė liberalesnį spaudos įstatymą. Didesnėmis demokratijos galimybėmis pirmieji ėmė naudotis kraštutiniai kairieji ir dešinieji elementai, gatvėse įvyko susidūrimų. Norėdami grįžti į valdžią valstybėje ir Seime padėtį aštrino krikščionys demokratai, jie tapo nekonstruktyvia opozicija. Tautininkai skatino jų ideologinių nuostatų paveiktų karininkų sąmokslą.
Per Gruodžio septynioliktosios perversmą liaudininkų lyderiai, matydami, kad naujajai valdžiai vadovauja žinomi politiniai veikėjai A. Smetona ir A. Voldemaras, gavę jų raštą, kad bus ištikimi Lietuvos Respublikos 1922 Konstitucijai, atsistatydino. Valdžia atiteko tautininkams ir krikščionims demokratams. Pastaruosius 1927 04 išstūmę iš valdžios tautininkai pamažu įvedė savo valdžią – autoritarinį, arba, pasak jų ideologų, autoritetinį, režimą. Opozicinių partijų veikla buvo varžoma, 1936 visai uždrausta, bet, nors cenzūros ir griežtai kontroliuojama, ėjo jų spauda, liaudininkai toliau veikė kaip politinė srovė, neoficialiai veikė ir jų vadovaujantieji centrai. 20 a. 4 dešimtmečio antroje pusėje dalį liaudininkų, ypač iš Lietuvos jaunimo sąjungos, patraukė komunistai. Liaudininkų srovei priskiriama įvairių 19 a. pabaigos–1940 jų ideologijos veikiamų moksleivių, jaunimo, kitų organizacijų: Žiburėlis (1894–1940), Šviesa (1905–09), Aušra, jaunimo aušrininkų organizacija (1910–36). Liaudininkai vadovavo Agronomijos ir teisių draugijai (1915–18), draugijai Grūdas (1916–18). Liaudininkų jaunimo draugijos buvo Lietuvos jaunimo sąjunga (1922–36), Draugas (1923–25 ir 1926), varpininkų draugija (studentų; 1923–40). Vilniaus krašte liaudininkai darė įtaką Kultūros draugijai (1927–40) ir kitoms.
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą dalis liaudininkų dalyvavo Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui, 1941–44 – ir Lietuvos antinacinio pasipriešinimo judėjimuose, nemaža jų buvo represuota. 1944 dalis liaudininkų nuo artėjančios SSRS kariuomenės pasitraukė į Vakarus, nuo 1950 veikė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitose šalyse, priklausė Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui, BALF, Pasaulio lietuvių bendruomenei ir kitoms užsienio lietuvių organizacijoms.
19 a. pabaigos–20 a. 8 dešimtmečio liaudininkų spauda: laikraščiai Ūkininkas (1890–1905), Lietuvos ūkininkas (1905–40), Lietuvos žinios (1909–40), Saulėtekis (1919), Darbas (1919–20), Naujoji Lietuva (1915–18), Kovos vėliava (1918–19), Draugas (1920–26) ir kiti, žurnalai Varpas (1889–1905), Aušrinė (1910–33), Jaunimas (1911–36), Varpas (1913–14), Varpas (1918–32), Moksleivis (1935–36), Mūsų jaunimas (1936–40), Varpas (1940), emigracijoje – laikraštis Lietuvių kelias (1949–50), žurnalas Sėja (1953–77), neperiodinis leidinys Varpas (1946).
1990 atkurta Lietuvos valstiečių sąjunga nuo 1992 apsisprendė kaip liaudininkams artima kairioji centro partija, 1994 pasivadino Lietuvos valstiečių partija (1990–94 pirmininkas P. Bėčius, 1994–98 – A. Vaižmuižis, 1998–2001 – R. Karbauskis). Po nesėkmingų partijai 2000 Seimo rinkimų ji 2001 su partija Naujoji demokratija–Moterų partija susijungė į Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungą, ši 2005 pasivadino Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; nuo 2012 veikia kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (2001–09 pirmininkė K. D. Prunskienė, nuo 2009 – R. Karbauskis). 2016 Seimo rinkimuose Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga laimėjo 54 mandatus.
1412
Lietuvos valstiečių partija, Valstiečių sąjunga, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga