Lietuvà ikivalstýbiniu laikótarpiu
Laikotarpis nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvos dabartinėje teritorijoje (dešimtas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų) iki 13 a. pirmųjų dešimtmečių (valstybės susidarymo pradžios) pažįstamas daugiausia iš archeologinių tyrimų, todėl dar vadinamas proistore, priešistore. Šis daugiau kaip 10 000 m. laikotarpis pagal būdingus požymius skirstomas į akmens amžių, bronzos amžių ir geležies amžių, o šie skirstomi į dar smulkesnius periodus, kartais vadinamus kultūrų vardais (archeologinė kultūra).
Pirmieji Lietuvos gyventojai
Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės – klajokliai medžiotojai – pasiekė paleolito pabaigoje; spėjama, žmonės čia galėjo gyventi ir anksčiau, bet jų pėdsakus greičiausiai sunaikino ledynai (paskutinio didesnio Würmo ledynmečio vėlyvoji fazė baigėsi apie vienuoliktą tūkstantmetį prieš Kristų, kai ledynas pasitraukė iš Šiaurės Lietuvos). Pirmųjų medžiotojų grupės Lietuvos dabartinę teritoriją pasiekė iš pietų, sekdamos paskui šiaurinių elnių bandas; jų paliktų laikinų gyvenviečių liekanų dažniausiai randama Pietų Lietuvoje (Dzūkijoje). Jose randama dirbinių, gamintų iš vietinio titnago, būdingo teritorijai į pietus nuo Nemuno ir Neries upių; žinomos paleolitinės titnago kasyklos prie Ežeryno, Margionių kaimų ir Titno ežero. Lietuvos dabartinėje teritorijoje iš vėlyvojo paleolito laikotarpio aptikta dviejų kultūrinių grupių dirbinių, priskiriamų Svidrų kultūrai ir Pabaltijo Madleno kultūrai.
Svidrų kultūros žmonių dažniausiai naudotas įrankis – iš siauros ilgos skeltės (atskeltos nuo titnaginių dvigalių skaldytinių tiesioginio mušimo technika minkštu akmeniu) pagamintas strėlės antgalis, įkotės vietoje retušuotas plokščiu retušu. Laikinose gyvenvietėse prie Nemuno (Eigulių, Ežeryno, Šilelio), Neries (Pasienių) ar smulkių vandens telkinių (Kabelių, Katros, Paramėlio; visos gyvenvietės Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje) dar randama galinių gremžtukų, vidurinių arba šoninių rėžtukų.
Pabaltijo Madleno kultūros žmonės naudojo įrankius, turinčius gretimų regionų kultūroms būdingų bruožų; tai Brommės‑Lyngby kultūros žmonių gamintos netaisyklingos skeltės, tiesioginio mušimo technika nuskeltos nuo vienagalių skaldytinių, Krasnoseljės kultūros – vienašoniai strėlių antgaliai, Ahrensburgo kultūros – dvigaliai skaldytiniai. Šiai kultūrinei grupei būdingas dirbinys – iš nuoskalos ar netaisyklingos skeltės pagamintas įkotinis antgalis, kurio statmenai retušuota įkotė rodo, kad vėlyvajame paleolite Lietuvos pietinėje dalyje buvo įvairių kultūrinių grupių atstovų, atsikėlusių iš rytų ir vakarų.
titnaginiai paleolito strėlių antgaliai (vienuoliktas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų)
Šio laikotarpio kultūrinę grupę (gentį) galėjo sudaryti apie 500 individų. Gentis, manoma, susidėjo iš giminystės ryšiais susijusių 10–20 bendruomenių, kurių kiekvienai priklausė 5–7 šeimos. Šeimoje galėjo būti 5–7 žmonės (nustatyta pagal archeologinių radinių sankaupas).
Mažą gyventojų skaičių lėmė menkos galimybės prasimaitinti; verstasi sezonine šiaurinių elnių medžiokle, kuri vykdavo jiems migruojant (dažniausiai keliantis per upių brastas), ir maisto rinkimu. Manoma, vėlyvojo paleolito laikotarpiu dabartinės Lietuvos teritorijoje galėjo gyventi apie 1000 žm. (pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje).
Lietuvos teritorijos apgyvenimas
Apie 8800 pr. Kr. Baltijos ledyninio ežero vanduo susiliejo su vandenynu, jo vietoje iki 8000 pr. Kr. susidarė Joldijos jūra (Baltijos jūros raidos stadija). Sušvelnėjo Šiaurės Europos klimatas ir iš esmės pasikeitė gamtinė aplinka. Prasidėjo mezolito epocha (mezolitas). Spygliuočių miškus pamažu keitė mišrūs ir lapuočių miškai; mezolito pabaigoje plito ąžuolynai, liepų giraitės, nyko šiauriniai elniai, paplito briedžiai, taurieji elniai, stirnos, šernai. Klimatui šylant, gausėjant augmenijai šiauriniai elniai patraukė į šiaurės rytus, paskui juos patraukė ir dalis vėlyvojo paleolito gyventojų grupių, likę gyventi prisitaikė prie besikeičiančių aplinkos sąlygų.
Paleolitinę Svidrų kultūrą aštunto tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje pakeitė mezolitinė Kundos kultūra, kurios žmonės ėmė naudoti iš taisyklingų skelčių gaminamus dirbinius – mikrolitinius ašmenėlius, trikampius mikrolitus. Mezolito pradžioje iš vakarų į Lietuvos teritoriją pateko Maglemosės kultūros (būdingi ovalūs kirveliai, kaulo dirbiniai, mikrolitai) nešėjai, kurie netrukus susiliejo su vietos gyventojais; šios kultūros gyvenviečių nėra daug, būdingiausia – Maksimonių gyvenvietė. Lietuvoje mezolito laikotarpiu vyravo septintame tūkstantmetyje prieš Kristų susiklosčiusi Nemuno kultūra (būdingi lancetiniai strėlių antgaliai, ovalūs kirveliai), kuri penkto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje atsiradus keramikai išsirutuliojo į neolitinę Nemuno kultūrą.
Šio laikotarpio žmonės gyveno mažose laikinose gyvenvietėse (apie 200–500 m2 dydžio; jose buvo po kelis pastatus; žinoma daugiau kaip 100 gyvenviečių), kurias kūrė upių ir ežerų pakrantėse, jų vietas dažnai keisdavo, bet į patogesnes gyventi po kurio laiko grįždavo (kai kur randama nuo kelių iki keliolikos kultūrinių sluoksnių). Gyveno mažuose būstuose su židiniu (būstų vietas rodo židiniai). Vertėsi medžiokle (lankais ir strėlėmis bei medinėmis ietimis medžiojo briedžius, elnius, stumbrus ar taurus, stirnas, lokius, šernus, bebrus); medžiojo su prijaukintais šunimis. Didėjo žūklės svarba, iš pradžių žuvys gaudytos žeberklais, vėliau – tinklais ir bučiais, naudoti skobtiniai luotai su irklais.
kauliniai žeberklai (aštuntas–ketvirtas tūkstantmetis prieš Kristų)
Įrankius darė iš medienos, akmens, kaulo ir rago; plito titnaginiai dirbiniai (vyravo mikrolitinė technika) – siauros tiesios skeltės (atskeltos nuo skaldytinių), naudotos kaip įvairių kaulo, rago ir medienos dirbinių ašmenėliai.
Iš kaulo ir rago buvo gaminami žeberklai, ietigaliai, durklai, peikenos, kalteliai, kirveliai, kirvių įtvaros. Šeimų, bendruomenių ir genčių dydis beveik nepakito – tai lėmė klajoklinė medžiotojų gyvensena. Vėlyvojo mezolito laikotarpiu ji darėsi sėslesnė; tai rodo keli šio laikotarpio kapai, aptikti prie Biržulio ežero (Duonkalnio gyvenvietė, alkas ir kapinynas). Mirusieji (30–40 m.) laidoti aukštielninki, ištiesti, su įkapėmis (rasta titnaginių strėlių antgalių ir amuletų iš pragręžtų žvėrių dantų); į kapo duobę priberta ochros.
Nuolatiniai gyventojai ir gamybinio ūkio atsiradimas
Šešto tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje ėmus gyventi sėsliau žmonės galėjo daugiau laiko skirti būstui ir namų ūkiui, bet darėsi sunkiau apsirūpinti maistu; tai skatino gamybinio ūkio – žemdirbystės ir gyvulininkystės bei keramikos – atsiradimą (Rytų Baltijos šalyse dažniausiai su keramikos pasirodymu siejama neolito pradžia). Apie 5500–4300 pr. Kr. ūkio ir visuomenės raida Lietuvos pajūryje ir žemyninėje dalyje ėmė skirtis: dėl gamtinių sąlygų ir maisto žaliavų išteklių pajūryje ji vyko sparčiau, krašto gilumoje – lėčiau. Dauguma bendruomenių vertėsi žvejyba, medžiokle ir maisto rinkimu, naudojo lipdytą keramiką.
Gyvenvietės dažniausiai kūrėsi prie miško juosiamų žuvingų vandens telkinių; prie didelių telkinių įsikūrusios bendruomenės vertėsi daugiausia žvejyba, kitur – ir medžiokle; medžiotojų bendruomenės iš dalies dar klajojo (žiemą gyveno žeminėse, kitu metų laiku – laikinuose sezoniniuose būstuose palapinėse). Nemuno žemupyje, Kuršių nerijoje ir Baltijos jūros pakrantėse 4300–2700 pr. Kr. atsirado žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenų. Gamybinio ūkio atsiradimas keitė bendruomenių socialinę struktūrą. Susiklostė Narvos kultūra, Nemuno kultūra, duobelinės‑šukinės keramikos kultūra.
Pajūryje gyvenančios Narvos kultūros (apie 5300–1600 pr. Kr.) bendruomenės vertėsi žvejyba ir jūrų žinduolių (dažniausiai ruonių) medžiokle; ruonių mėsa naudota maistui, oda – apavui, drabužiams, stogo ir palapinių dangai, taukai – apšvietimui.
Žmonės gyveno stulpinės konstrukcijos arba poliniuose, jeigu gyvenvietės kurtos drėgnose ar užliejamose vietose (Kretuonų, Šventosios, Žemaitiškės gyvenvietės; iš viso žinoma daugiau kaip 50 gyvenviečių), pastatuose. Naudojo daug kaulo ir rago (kūginius, lapo formos, su užbarzdomis šonuose strėlių antgalius; vienašonius, eglutės formos ir adatinius su viena užbarzda žeberklus, meškerių kabliukus, durklus, įtveriamuosius kirvius, kaltus), medienos (Šventosios ir Kretuono apyežerio gyvenvietėse rasta daug medinių dirbinių: irklų, bučių, plūdžių, šakių žuvims gaudyti, kultuvių, šaukštų, samčių, geldelių, tošinių kraitelių), šiek tiek titnago (titnagas buvo atvežamas daugiausia iš Valdajaus, Baltarusijos) dirbinių.
Žmonės mokėjo lipdyti ir degti molinius puodus (keramikos molio masė – su organinės kilmės priemaišomis); lipdė plačiaangius katilo formos smailiu ar užapvalintu dugnu puodus (žemiau briaunos viena ar dviem eilėmis puošti plonais pailgais keturkampiais įspaudais, aštriomis trumpomis įraižomis, įspaustomis apvaliomis duobutėmis) ir pailgus apvaliais dugnais dubenėlius. Apie 4300–2700 pr. Kr. pradėjo auginti kanapes, soras, turėjo didesnių, aštresnių, dailesnių kirvių, kaplių ir medinių arklų žemei purenti, laikė naminius gyvulius (galvijus, kiaules).
Lietuvos šiaurės rytuose apie 4300–3800 pr. Kr. prie didesnių vandens telkinių (Kretuonų, Jaros, Žemaitiškės gyvenvietės) kūrėsi duobelinės‑šukinės keramikos kultūros (tradiciškai tapatinama su finougrais; buvo paplitusi Šiaurės Rytų Europoje) žmonės. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, 2700–1600 pr. Kr. plito gamybinis ūkis. Naudojo katilo formos puodus, ištisai puoštus šukiniais ir gilių duobučių įspaudais. Gyvenvietėse rasta strėlių antgalių, žeberklų, kirvių, meškerių kabliukų.
Pietų Lietuvoje 4300–1600 pr. Kr. gyvavo neolitinė Nemuno kultūra (Dubičių, Kabelių, Kašėtų, Katros gyvenvietės; žinoma daugiau kaip 15 gyvenviečių). Žmonės vertėsi medžiokle, naudojo titnaginius dirbinius, būdingiausi – plokščiai retušuoti trikampiai strėlių antgaliai. Lipdė smailiadugnius puodus (molio masė – su augalinėmis, grūsto akmens ir kvarcito priemaišomis), juos gerai išdegdavo, puošė ties angos pakraštėliu prilipdytu rumbeliu, šonus – juostelių, stulpelių įspaudais, įrėžtomis susikertančiomis įstrižomis linijomis.
Baltijos pajūrio ruože 2700–1600 pr. Kr. buvo paplitusi vietinė Pamarių kultūra, kurios gyventojai jūros įlankų pakrantėse (atokiau atviros jūros) kūrė gyvenvietes; išlikę stori kultūriniai sluoksniai, pastatų (buvo ilgi, su židiniu) liekanos rodo jas buvus nuolatines ir ilgalaikes. Vertėsi žvejyba ir gyvulininkyste (augino kiaules). Naudojo įvairius molinius indus: dideliuose plačiomis angomis saugojo maisto atsargas, pailguose dubenėliuose‑lemputėse degino ruonių taukus, amforose laikė skystas medžiagas. Gyvenvietėse randama daug keramikos, puoštos virvelių ornamentu (siejama su virveline keramika).
Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Lietuvos teritoriją iš Europos pietryčių stepių pasiekė virvelinės keramikos kultūros žmonės – klajokliai, tradiciškai tapatinami su pirmaisiais į Lietuvos teritoriją patekusiais indoeuropiečiais (vadinamoji antroji indoeuropiečių migracijos banga), kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Atsikėlę į jau vietinių kultūrų (Pietų Lietuvoje – Nemuno kultūros, Vakarų Lietuvoje – Pamarių kultūros) žmonių apgyventas teritorijas veikiausiai susiliejo su vietos gyventojais, bet jų įtaka buvo jaučiama apie 1000 m. (naudota keramika puošta virvučių įspaudais).
Pamarių kultūros puodas (trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga–antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžia)
Lietuvoje aptinkama pavienių kapų (Gyvakarų, Plinkaigalio kapinynai, Kuršių Nerija), kurių laidosena panaši į virvelininkų – mirusieji laidoti suriesti, ant šono, su įkapėmis: laiviniu kovos kirviu, titnaginiu įtveriamuoju kirveliu ir peiliu. Gyvenvietės nežinomos, manoma, virvelininkai gyveno laikinose gyvenvietėse.
20 a. pabaigos–21 a. pradžios tyrimai leidžia manyti, kad būta kelių virvelinės keramikos plitimo bangų ir krypčių: viena jų siejama su virvelinės keramikos kultūra, plitusia Pietų ir Vakarų Lietuvoje, kita – su į vakarus nuo Lietuvos gyvavusia rutulinių amforų kultūra, 2500–2100 pr. Kr. plitusia Rytų Lietuvoje (Jaros, Jakšiškio, Kretuono gyvenvietėse rasta amforų liekanų).
Neolito laikotarpiu (4500–1600 pr. Kr.) žmonės išmoko šlifuoti ir gręžti akmenį, dailiai retušuoti titnaginius įrankius (aptinkama lęšio formos kirvelių šlifuotais ašmenimis, kaplių su skyle kotui, ovalaus skersinio pjūvio kirvelių šlifuotu paviršiumi). Viduriniame neolite (4300–2700 pr. Kr.) atsirado gyvulininkystės pradmenų (auginti galvijai, ožkos, kiaulės), vėlyvajame neolite (2700–1600 pr. Kr.) buvo prijaukintas arklys. Nuo vidurinio neolito pradžios pradėta rinkti gintarą, jį šiek tiek apdirbti ir naudoti mainų prekybai (iš pradžių gintaru prekiauta su šiaurėje ir šiaurės rytuose, vėliau – ir su pietuose gyvenančiomis gentimis).
akmeninis kirvis su skyle kotui (trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga–antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžia)
Vėlyvajame neolite žmonės jau vertėsi gyvulininkyste (iš Nemuno kultūros gyvenvietėse randamų kaulų – 5 % naminių gyvulių) ir žemdirbyste (tiriant žiedadulkes nustatyta, kad buvo auginama kviečiai, soros, kanapės), plito akmens gręžimo technika.
Manoma, žmonės garbino Žvėrių viešpatį, kultui naudojo apeigines lazdas su žvėrių galvutėmis ir stulpines skulptūras su Žmogaus galva, puošėsi žvėrių dantų ir gintaro kabučiais (manoma, juos nešiojo kaip amuletus).
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=lietuva_ikivalstybiniu_laikotarpiu
Baltai apie antrą tūkstantmetį prieš Kristų
Metalų atsiradimas ir gyvensenos kaita
1800–1600 pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvos teritoriją (Narvos ir Pamarių kultūras) mainų prekybos būdu (keičiant į gintarą) pateko pirmieji bronzos dirbiniai – kotinis durklas iš Veliuonos, siejamas su dabartinėje Čekijoje gyvavusia Úněticės kultūra, rombų ir virvelių ornamentu puošti indai, būdingi Trzcinieco kultūrai (veikiausiai juos paliko mažos žemdirbių bendruomenės; kartu aptinkama titnaginių pjautuvų bei akmeninių gyvatgalvių kaplių). Manoma, Trzcinieco kultūra turėjo įtakos vakarų baltų pilkapių kultūros ir rytų baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros susidarymui.
bronzos amžiaus įmovinis kirvis (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirma pusė)
Lietuvos teritorijoje 16–6 a. pr. Kr. bronzos dirbiniai buvo reti ir brangūs (rasta apie 300 vienetų). Iš pradžių mainais iš Šiaurės Vokietijos, Skandinavijos ir kitų vietų į Lietuvą pateko bronzinių ginklų (durklų, ietigalių, kirvių), papuošalų, skulptūrėlių, vėliau ir žaliavos (daugiausia iš Vidurio Europos).
Nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos vietoje imta perlydyti susidėvėjusius ar sulūžusius bronzinius dirbinius, vėliau pradėta gaminti bronzinius įrankius, papuošalus.
Nedideli bronzinių dirbinių kiekiai beveik neveikė krašto ūkio raidos, visą bronzos amžių dauguma įrankių buvo gaminami iš tradicinių medžiagų: akmens, kaulo, rago, medžio. Bet bronzos naudojimas pakeitė visuomeninius santykius: jai lydyti ir lieti reikėjo tam tikrų žinių, todėl metalo apdirbimo būdus įvaldę meistrai neišvengiamai pradėjo skirtis iš bendruomenės; metalo apdirbimo būdai ir tolesnė agrarinio ūkio, pirmiausia gyvulininkystės, plėtra skatino turtinės diferenciacijos atsiradimą ir ginkluotus susidūrimus. Siekiant apsiginti ir apsaugoti turtą pradėta tvirtinti gyvenvietes; antro–pirmo tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje Rytų Lietuvoje (brūkšniuotosios keramikos kultūros areale), kalvose, ėmė rastis įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai (Lietuvoje žinoma apie 1000).
Pirmieji piliakalniai buvo medinėmis tvoromis apjuostos stačių kalvų viršūnės (Narkūnų piliakalnis), vėliau iš lengviau prieinamų pusių buvo kasami grioviai, pilami pylimai, ant jų statomos gynybinės sienos (Sokiškių piliakalnis, Velikuškių piliakalniai). Daugėjant gyventojų (pradėjo trūkti vietos; gyventa tankiai sustatytuose stulpinės konstrukcijos pastatuose su akmenimis apkrautais židiniais), nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurio, gyvenvietes imta kurti piliakalnių papėdėse. Piliakalnis liko gyvenvietės centru, kuriame gaminti įrankiai, lydyta bronza (randama daug akmeninių ir kaulinių įrankių, molinių bronzos liejimo formų).
Liūdiškių piliakalnis (Anykščių rajono savivaldybės teritorija), skiriamas brūkšniuotosios keramikos kultūrai
Dauguma gyventojų buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai (augino kiaules, avis, ožkas, galvijus, arklius), dalis medžiojo. Buityje naudojami įrankiai daryti iš akmens (kirviai) ir kaulo (adikliai, ylos, smeigtukai, ietigaliai, strėlių antgaliai), puodai lipdyti iš geresnės kokybės molio, storesnėmis sienelėmis, mažiau profiliuotais šonais; jų paviršius lygintas žolių gniūžte (liko brūkšnių žymės). Pradėjo stiprėti protėvių kultas; mirusiuosius imta laidoti pilkapiuose, dažniausiai sudegintus.
Baltai 4–3 a. pr. Kr.
Geležies gavyba, amatai ir prekyba
5 a. pr. Kr. Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji dirbiniai iš geležies (geležies amžius). Nuo 5 iki 1 a. pr. Kr. (laikotarpis tradiciškai vadinamas ankstyvuoju geležies amžiumi) geležinių įrankių turėta mažai, jų gauta tik mainais (rasta apie 20 dirbinių). Šiuo laikotarpiu sumažėjo ir bronzos dirbinių (žinoma apie 30, dalis jų smulkūs). Manoma, bronzos į Lietuvos teritoriją pateko mažiau dėl pasikeitusios padėties – į pietvakarius nuo Lietuvos nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų gyvavusią Lužitėnų kultūrą 4 a. pr. Kr. sužlugdė skitų antpuoliai, jos vietoje susiklosčiusi Pamarėnų kultūra trukdė gabenti bronzą.
Vakarų ir rytų baltų bendruomenės gyveno palyginti ramų gyvenimą, pakilo gyvenimo lygis (išplito gyvulininkystė; manoma, apie 2 a. pr. Kr. vakarų baltai mokėjo išgauti geležį, čia naudoti geležiniai papuošalai), daugėjo gyventojų (tai rodo daug kapų pilkapiuose ir stori piliakalnių kultūriniai sluoksniai).
Ūkinis ir kultūrinis gyvenimas pagyvėjo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos–pirmo tūkstantmečio po Kristaus sandūroje ir plėtojosi visą senąjį geležies amžių (1–4 amžius). Šiuo laikotarpiu iš amatininkų išsiskyrė kalviai ir juvelyrai (mokėjo apdoroti bronzą, padengti ją kitais metalais ir emaliu), didėjo piliakalnių reikšmė, juos imta labiau įtvirtinti. Kalvių tam tikrą bendruomeninę padėtį rodo išskirtiniai kapai, kuriuose mirusieji palaidoti su kalvystei būdingais įrankiais.
Gausėjant gyventojų piliakalnių papėdėse didėjo gyvenviečių plotas; tai veikiausiai lėmė Romos imperijos klestėjimo laikais padidėjęs gintaro poreikis. Manoma, buvo rengiamos ekspedicijos tiesiogiai pirkti gintaro, dėl to baltai galėjo vėl gauti bronzos žaliavos ir susipažinti su geležimi, kuri nuo 1–2 a. pradėta išgauti vietoje iš pelkių rūdos. Išplitus geležies dirbiniams (įrankiams ir ginklams), ėmė sparčiau plėtotis ūkis, įsigalėjo gyvulininkystė ir žemdirbystė, kito visuomeniniai santykiai.
Romos monetos (1–3 a., Saulažolių lobis)
Romos istorikas Tacitas veikale Germanija (98), rašydamas apie baltus (juos mini aisčių – lotynų kalba Aestiorum gentes vardu) nurodo, kad jie verčiasi žemdirbyste, garbina Dievų Motiną ir iš jūros renka gintarą. Prekybą su Romos imperija liudija Lietuvos teritorijoje aptinkami 1–3 a. romėniški dirbiniai: segės, monetos, spalvoto stiklo karoliai (daugiausia iš 2–3 a.; žinoma daugiau kaip 80 radimviečių); 3 a. viduryje jų ėmė mažėti, veikiausiai dėl gotų skverbimosi į Romos imperiją.
Baltų genčių kultūrinių grupių išsiskyrimas
Gotų kraustymasis iš šiaurės į pietus darė įtaką baltų genčių raidai bei jų laidojimo papročiams (degintinį mirusiųjų laidojimo paprotį pakeitė nedegintinis); 1 a. eidami į pietus per dabartinės Lenkijos teritoriją jie stūmė į šalis ten buvusias gentis; tai veikiausiai lėmė baltų skaidymąsi į mažesnes gentis.
Aleksandrijos geografas Klaudijas Ptolemajas veikale Geografija (2 a.) mini galindus (lotynų k. galindae), sudinus (sudini, manoma, tai sūduviai), spėjama, – ir kuršius (kareotai) bei sėlius (saloi); 3–4 a. romėnų kelių žemėlapyje (išliko žemėlapio vidurinių amžių kopija) pažymėta fluvius selliani (sėlių upė), tapatinama su Dauguva, neabejotinai rodo ten buvus sėlių genties žemes. Gotų istorikas Jordanas (6 a.) rašė, kad baltai (aisčiai) gyvenę didžiuliuose plotuose, 4 a. antroje pusėje buvę nukariauti ostgotų valdovo Hermanariko (351–376), ostgotų istorikas Kasiodoras mini, kad apie 525 jie atsiuntę pasiuntinius pas ostgotų karalių Teodoriką į Ravenną ar Romą.
Baltų gentys sparčiau skyrėsi Vakarų ir Vidurio Lietuvoje. Čia nuo 2 a. išsiskyrė 4 atskiros kultūros (genčių, palikusių šias kultūras, vardai nežinomi). Lietuvos pajūryje vakarų baltų pilkapių kultūrą (Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra) pakeitė Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūra. Jos žmonės 2–7 a. gyveno teritorijoje tarp Minijos žiočių pietuose ir Šventosios šiaurėje bei Salantų apylinkių ir Jūros aukštupio rytuose. Naudojo įvairius įrankius (daugiausia geležinius įmovinius kirvius, dalgeles, ylas, peilius, molinius verpstukus), nešiojo daug papuošalų (žalvarines antkakles, smeigtukus, seges, bronza puoštas kepurėles, stiklo karolius). Mirusiuosius laidojo su įkapėmis (darbo įrankiais, papuošalais, lipdytais miniatiūriniais indeliais, Romos monetomis), kapą apdėdavo susijungiančiais akmenų vainikais (Baitų kapinynas, Palangos kapinynai, Tūbausių kapinynas ir senovės gyvenvietė); dažnai greta žmonių laidota žirgai arba tik jų dalys.
Žemaičių aukštumoje bei Lielupės baseine išplito (gyvavo 2–5 a.) Žemaitijos ir Žiemgalos pilkapių kultūra. Jos gyventojai mirusiuosius laidojo su darbo įrankiais (kirviais, peiliais, ylomis), ginklais (ietigaliais), papuošalais (antkaklėmis, segėmis, smeigtukais), ant kapo supildavo aukštą sampilą, o pilkapio pagrindą apdėdavo stambių akmenų vainikais (Paalksnių pilkapynas ir kapinynas, Pajuostės pilkapynas ir kapinynas, Paragaudžio pilkapynas ir kapinynas); viename pilkapyje dažniausiai laidoti keli nedeginti mirusieji.
Vidurio Lietuvoje – panemunėje (tarp Jurbarko ir Kauno) ir Dubysos bei Nevėžio baseinuose – 1 a. susiklostė Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra, kurios gyventojai nedegintus mirusiuosius laidojo kapinynuose, veikiausiai karstuose (kapo duobėse dažnai randama po kelias poras akmenų, kuriais jie galėjo būti paremti), su keliomis įkapėmis: daugiausia bronziniais papuošalais (Marvelės kapinynas, Sargėnų kapinynas, Seredžiaus piliakalnis ir kapinynai). 3–4 a. pilti ir pilkapiai (kelių jų, su akmenų vainikais, liekanų rasta Marvelės kapinyne).
1 a. išsiskyrė Nemuno žemupio kultūra. Jos žmonių gyventa teritorija šiaurėje siekė Jūros vidurupį, pietuose – Tilžės ir Ragainės apylinkes, rytuose – Ančios ir Šešuvies baseinus. Šio regiono gyventojai, palyginti su kitais, klestėjo. Čia mirusieji laidoti su itin gausiomis įkapėmis: geležiniais ietigaliais, kirviais, peiliais, bronzinėmis antkaklėmis su kabučiais, segėmis, apyrankėmis, smeigtukais, stiklo karoliais (Dauglaukio kapinynas, gyvenvietė ir šventvietė, Greižėnų kapinynas, Šaukėnų kapinynas).
Rytų Lietuvoje, teritorijoje į rytus nuo Nemuno vidurupio ir pietryčius nuo Šventosios, iki 3 a. gyvavo brūkšniuotosios keramikos kultūra. Jos žmonės telkėsi apie piliakalnius ir prie jų esančiose kelių hektarų dydžio papėdžių gyvenvietėse (piliakalniai buvo vietiniai centrai). 2–3 a. gyventojai jau naudojo geležinius peilius‑pjautuvėlius, ylas, peilius. 3 a. čia ėmė plisti pilkapių pylimo paprotys, manoma, atėjęs iš sūduvių krašto (klostėsi Rytų Lietuvos pilkapių kultūra).
Pilkapiai buvo įrengiami dvejopai: supilami iš žemių ir apjuosiami akmenų vainikais (Mėžionių pilkapynas, Pakalnių piliakalnis) arba sampilai kraunami iš akmenų, o tarpai tarp jų pripilami žemių (Dirmiškių piliakalnis ir pilkapynas, Eitulionių, Mošos pilkapynai); pastarieji pilkapiai labiau buvo paplitę Pietryčių Lietuvoje.
Drabužninkų pilkapynas (Trakų rajono savivaldybės teritorija), skiriamas Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai
4 a. pabaigoje Europoje prasidėjęs Didysis tautų kraustymasis (kai iš Azijos 375 atklydę hunai žemutinėje Padnieprėje sumušė gotus) neaplenkė ir Lietuvos teritorijos. Ji liko nuošaliau nuo hunų, germanų, avarų, slavų ir kitų tautų žygių bei tarpusavio susidūrimų, bet 5 a. pirmoje pusėje stepių klajokliai nusiaubė Rytų ir Vidurio Lietuvą; sudegintose gyvenvietėse (Kernavės piliakalniai, Aukštadvario piliakalnis ir gyvenvietė) ir žuvusių gyventojų kūnuose (Plinkaigalio kapinynas ir piliakalnis) aptikta tribriaunių strėlių antgalių. 5 a. tarp rytinių ir pietinių baltų genčių pradėjo plisti mirusiųjų deginimo paprotys (sudegintų mirusiųjų palaikai su įvairiomis įkapėmis buvo laidojami žemėje iškastoje duobutėje).
Piliakalniai tapo slėptuvėmis (įtvirtinimuose pastebima gaisrų ir po jų vykusių stiprinimų žymių), kuriomis naudotasi kilus pavojui. Žmonės gyveno šalia jų esančiose papėdžių gyvenvietėse arba atokiau kūrė neįtvirtintas gyvenvietes (daugiausia žemdirbiai). Pastarosios buvo nedidelės, jose galėjo gyventi 5–7 šeimos (pagal Plinkaigalio kapinyno tyrimų duomenis, tuo laikotarpiu tokioje gyvenvietėje galėjo gyventi apie 50 žmonių).
Greta žemdirbių neįtvirtintų gyvenviečių atsirado ir amatininkų gyvenviečių (Lieporių kapinynas ir gyvenvietė, jos gyventojai vietoje kasė ir apdirbo geležies rūdą). Daugėjant geležinių įrankių žemdirbystė (ariamoji) tapo svarbiausiu verslu.
Baltai 2–3 a.
Baltų genčių susidarymas
6 a. Rytų Europoje ėmus sparčiai plisti slavų gentims (jos iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis, mažino jų užimamą teritoriją), 6–7 a. pradeda išsiskirti rytų baltų gentys (tai rodo išlikę laidojimo paminklai ir laidosena – saviti laidojimo papročiai, būdingos įkapės), kurių pavadinimai aptinkami 8–15 a. rašytiniuose šaltiniuose.
Į rytus nuo Nemuno vidurupio ir į pietryčius nuo Šventosios gyveno lietuviai (1040 minimi rusų metraštyje; lietuviai); jų kultūros formavimosi pradžia siekia 3 a. (3–5 a. nedeginti mirusieji laidoti duobėse po pilkapio sampilu). Nuo 6 a. išplitus mirusiųjų deginimo papročiui imta laidoti įvairiose pilkapio vietose. Įkapės panašios į ankstesnes, tik dalis jų apdegusios (daugiausia papuošalai); randama keramikos, verpstukų, diržų sagčių, kartais šalia kapo būdavo įsmeigiamas peilis ar ietigalis. Pilkapių sampilus juosia duobės, vėlyvesnių – grioviai (Čiobiškio pilkapynas, Kapitoniškių pilkapynas, Žvirblių pilkapynas). Greta mirusiųjų, atskiruose pilkapiuose laidoti nedeginti ar sudeginti žirgai su pakinktais ar jų dalimis, daiktais (rasta geležinių balnakilpių, žąslų, pjautuvų, stambių diržų sagčių, bronzinių karčių įvijų).
Neries ir Dubysos žemupiuose bei Nevėžio baseine gyvenusios gentys tradiciškai laikomos aukštaičiais (aukštaičiai; jie pirmą kartą paminėti 1420 kaip priešingybė žemaičiams). Jie savo mirusiuosius laidojo kapinynuose (Marvelės, Plinkaigalio, Veršvų kapinynas) sudegintus (nedegino iki 6 a.); mirusiuosius degino kartu su įkapėmis (bronziniai dirbiniai susilydydavo). Į kapą dėdavo darbo įrankių (kirvį, pjautuvą, ylą, verpstuką) ir papuošalų (antkaklę, karolių, segę, apyrankių); ginklų beveik neaptinkama. Kartu su mirusiuoju arba greta jo laidotas žirgas, kartais – keli (rasta iki 8 žirgų). Žirgų apranga turtinga: balnakilpės (kartais ornamentuotos), žąslai (rasta su figūriniais laužtukais), skambalai, įvijos.
Dubysos ir Akmenos upių baseinuose gyveno žemaičiai (žemaičiai; pirmą kartą paminėti 1294). Jų kultūriniame areale mirusieji iki 12 a. laidoti kapinynuose nedeginti, vyrai gerai ginkluoti (randama kalavijas, kovos peilis, 2–3 ietigaliai, kartais kirvis, antkaklė, segių, apyrankių, diržas, pentinas; dėta žirgo kūno dalis: galva arba kojos), moterys su daug papuošalų (antkaklėmis, segėmis, karoliais, apgalviais, smeigtukų poromis); kapuose randama ir darbo įrankių: peilių, ylų, verpstukų (Pagrybio kapinynas, Žąsino kapinynas, Žvilių kapinynas).
žemaitės įkapės: apgalvis, įvijos, sidabrinė antkaklė, smeigtukai, puošti sidabro plokštelėmis, su kabučiais, apyrankės (6 a., iš Šarkų kapinyno)
Šešupės aukštupys, Baltosios Ančios ir Peršėkės upių baseinai buvo jotvingių (dar vadinami dainaviais arba sūduviais; Dainavos žemė minima nuo 1253) genties apgyventi plotai (jotvingiai). Jie mirusiuosius laidojo sudegintus iš akmenų krautuose pilkapiuose (Kaziulių, Papiškės, Vilkiautinio pilkapynai ir senovės gyvenvietė). Įkapės negausios, kapuose aptinkama ginklų (ietigalių, kalavijų), papuošalų (segių, žiedų, apyrankių), molinių indų. Pisos, Įsros ir Šešupės upių baseinuose gyveno nadruviai (nadruviai; minimi nuo 1254). Jų paminklai Mažosios Lietuvos teritorijoje beveik netyrinėti, ankstyviesiems nadruviams galima skirti Baraučiznos ir Stanaičių kapinynus. Nadruvių kapuose aptinkama bronzinių segių, molinių indų, geležinių balnakilpių, žąslų, sagčių.
Abipus Nemuno žemupio, jo dešiniajame krante, tarp Mituvos ir Kamonos upių buvo skalvių (skalviai; minimi nuo 1254) žemės. Iki 7 a. skalviai mirusiuosius laidojo nedegintus, vėliau aptinkami sudegintų mirusiųjų kapai (Greižėnų kapinynas, Kreivėnų piliakalnis ir kapinynas, Viešvilės kapinynas). Kapuose gausu įkapių: geležinių ietigalių, kovos peilių, kalavijų, peilių, bronzinių antkaklių, segių, apyrankių, apgalvių, smeigtukų. Tarp jų yra ir susijusių su žirgu: geležinių žąslų, balnakilpių.
Tarp Apaščios ir abipus Dauguvos upių buvo įsikūrusi sėlių gentis (sėliai; minima nuo 1208). Jie pylė pilkapius, kuriuose laidojo ilgą laiką (Pajuostės, Miškinių, Visėtiškių pilkapynas ir gyvenvietės). Iš pradžių mirusieji laidoti nedeginti, nuo 10 a. – sudeginti, su įkapėmis (kapuose randama geležinių įtveriamųjų ietigalių, siauraašmenių kirvių, apgalvių iš bronzinių įvijų ir grandinėlių, antkaklių, segių, apyrankių, kaklo apvarų iš kaurų kriauklelių, stiklo karolių, kryželių, žvangučių, kabučių).
Pajūrio regione tarp Danės ir Ventos upių baseinų gyveno kuršiai (kuršiai; minimi 853 aprašant Apuolės puolimą). Jie 8–9 a. mirusiuosius laidojo nedegintus (Laivių kapinynas, Lazdininkų kapinynas, Palangos kapinynai); kapuose gausu įkapių: geležinių kalavijų, ietigalių (dažniausiai po 2), dalgių, peilių, ylų, bronzinių segių, smeigtukų, antkaklių, apyrankių, geriamųjų ragų, gintarinių karoliukų, šukų formos kabučių, verpstukų, molinių puodelių. Į kapą įdedamos kamanos. Būdingos miniatiūrinės įkapės: juostų pynimo įrankiai, buityje naudotų daiktų sumažintos kopijos. Nuo 10 a. mirusiuosius pradėta deginti. Kapuose padaugėja ginklų ir papuošalų (jie masyvesni). Laikotarpio pabaigoje aptinkami kolektyviniai kapai didelėse duobėse.
Lielupės baseino lygumose gyveno žiemgaliai (žiemgaliai; minimi nuo 870). Jie iki 11 a. mirusiuosius laidojo nedegintus kapinynuose eilėmis (Jauneikių kapinynas, Pamiškių kapinynas, Šukionių kapinynas). Žiemgalių kapams būdingi platieji kovos peiliai‑kalavijai, kapliai, plokšteliniai apgalviai, juose gausu ietigalių (kape randama po 4–6 vienetus), antkaklių, segių, smeigtukų, apyrankių. Žiemgalių žemėse nuo 12 a. ėmė plisti mirusiųjų deginimo paprotys.
Baltai 6–7 a.
Baltų genčių telkimasis ir gyvensenos panašėjimas
6–7 a. baltų užimtos teritorijos vėliau mažai kito, tik vienos gentys silpo (sėliai), kitos – stiprėjo (lietuviai); stipresnės gentys plėtė savo teritoriją, užimdamos silpnesniųjų. Stiprėjant genčių vidinei organizacijai ir gausėjant gyventojų, laikotarpio pabaigoje jos virto genčių junginiais, kuriuos vienijo bendra kalba, teritorija ir gyvensena; tai rodo deginimo papročio plitimas (laikotarpio pradžioje beveik visoje Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys mirusiuosius laidojo nedegintus, o 12–13 a. deginimo paprotys buvo įsigalėjęs visur).
Genčių junginius vieną nuo kito skyrė neapgyventi ir žemdirbystei netinkami žemės plotai, dažnai apaugę miškais. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė, todėl svarbus bendruomenių gyvenime buvo žirgas (jis ar jo dalys laidota su mirusiuoju).
sudeginto mirusiojo įkapės: peilis, kirvis, sagtis ir ietigalis (9–10 a., iš Varliškių pilkapyno)
Kasdienis gyvenimas vyko mažuose kaimuose. Gerai įtvirtinti piliakalniai su šalia esančiomis didelėmis papėdžių gyvenvietėmis tapo besiformuojančių kunigaikščių rezidencijų vietomis; tai 9 a. pabaigoje pabrėžia anglosaksų pirklys Wulfstanas. Pasak jo, aisčių žemėje (anglų k. Eastland) yra daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. Padidėjusią turtinę diferenciaciją ir padažnėjusius karinius susidūrimus rodo įkapių gausėjimas (kapuose daugėja ginklų, turtingų mirusiųjų kapuose randama sidabrinių papuošalų ar sidabru dengtų dirbinių).
Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje stulpinės konstrukcijos būstus su atviru židiniu viduryje pamažu keitė iš sienojų suręstos pirkios su iš akmenų sukrauta ar iš molio plūkta krosnimi. Dėvėti vilnoniai ir lininiai drabužiai, kailiniai. Vyrai ir moterys nešiojo daug žalvarinių, kartais sidabrinių ir sidabru ar alavu dengtų papuošalų. Prekiauta kailiais, vašku, arkliais, pirkta Vakarų Europos, Skandinavijos, Rusios meistrų kaltų kalavijų, nuo 11–12 a. naudoti šalmai, grandijai (grandininiai šarvai), atsirado pirmieji pinigai (sidabro lydiniai, ilgieji). Mainai, iš kitų šalių į Lietuvą patenkantys ginklai, papuošalai, kiti dirbiniai skatino plėtoti ir vietinius amatus, ypač kalvystę, auksakalystę, o nuo 10–11 a. ir puodininkystę.
Pirmo tūkstantmečio pabaigoje visoje Lietuvos teritorijoje gausėja atvežtinių dirbinių, vis daugiau dirbinių rūšių tampa būdingos plačiam regionui – tai rodo intensyvų ūkinį gyvenimą (šie reiškiniai būdingi ikivalstybinį lygį pasiekusioms gentims). Vietos meistrų darbai liudija buvus kilmingų kariūnų būrius; randama ginklų su privirintais ašmenimis, puošniai apkaustytų kalavijų ir durklų makščių, variu ir sidabru puoštų balnakilpių, žirgų kamanų.
Baltų genčių vienijimasis ir kovos su Vokiečių ordinu
9–12 a. – vėlyvajame geležies amžiuje – ėmė kurtis baltų genčių sąjungos. Joms susikurti įtakos turėjo 9 a.–11 a. pirmoje pusėje Europoje vykusi vikingų ekspansija, kuri veikė prūsus, kuršius ir šiek tiek žiemgalius, o vėliau – susikūrusios krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia puolė jotvingių (983) ir lietuvių (1040), Lenkijos valstybė – prūsų (1018) žemes. Prasidėjo pirmosios krikščionių misijos: iš pradžių tik į prūsų, vėliau – ir į kitas baltų žemes; prūsų žemėse 997 žuvo Adalbertas, 1009 – Brunonas (buvo pasiekęs Lietuvos pasienį, jos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo analuose; kryžiaus karai Baltijos regione).
Rytų Baltijos pakrantėje gyvavusios gentys 9–10 a. pateko (po nesėkmingo 853 Apuolės puolimo) į vikingų prekybos su arabų valstybėmis sferą (dėl įvežamų arabiškų monetų dirhemų krašte pagausėjo sidabro); nuo 10 a. vyko kuršių ekspansija į krašto gilumą. Susilpnėjus Švedijos ir Danijos valstybėms, kuršiai 11–12 a. sėkmingai piratavo Baltijos jūroje ir puldinėjo Skandinavijos pakrantes. 12 a. antroje pusėje veikiausiai dėl Danijos įsigalėjimo Baltijos jūros regione kuršių galybė sumenko.
Baltai 11–12 a.
Rygoje 1202 įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes. 1208 užėmęs prie Dauguvos upės Sėlpilio pilį ir nukariavęs šiaurinius sėlius, 1219 ordinas pradėjo karo veiksmus prieš žiemgalius (13 a. 1 dešimtmetyje buvo ordino sąjungininkai), jie priešinosi iki 1290 (užėmė Vokiečių ordinas). 1229–31 Vokiečių ordinas užkariavo kuršius, 1230–49 – prūsus; nuo 13 a. vidurio pradėjo ekspansiją į gretimas skalvių, nadruvių ir jotvingių žemes; jį pristabdė Didysis prūsų sukilimas.
Medvėgalio piliakalnis (Šilalės rajono savivaldybės teritorija); čia buvusią medinę pilį 1329 sudegino Vokiečių ordinas
Vokiečių ordinui nuo 1254 priešinosi nadruviai (1274 buvo užkariauti), 1274 – skalviai (užkariauti 1276), 1274 – jotvingiai (užkariauti 1283). Spaudžiamos iš išorės baltų gentys – lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai – ėmė vienytis, sudarydamos Lietuvių žemių konfederaciją (Lietuvos valstybės branduolį). 13 a. viduryje susikūrė Lietuvos valstybė (1253 Mindaugas vainikuotas Lietuvos karaliumi; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Kai kurias Vokiečių ordino nukariautų baltų genčių (dalis jų gyventojų pasitraukė į Lietuvą) kadaise gyventas teritorijas vėliau pasidalijo Vokiečių ordinas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Lietuvos proistorė; Lietuvos priešistorė
L: Lietuvos archeologijos bruožai Vilnius 1961; R. Volkaitė‑Kulikauskienė Lietuviai IX–XII amžiais Vilnius 1970, Lietuva valstybės priešaušriu Vilnius 2001; Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje 2 tomai Vilnius 1978–81; Lietuvos archeologija 48 tomai Vilnius 1979–2022; M. Gimbutienė Baltai priešistoriniais laikais Vilnius 1985; M. Michelbertas Senasis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1986; A. Girininkas Baltų kultūros ištakos Vilnius 1994; E. Grigalavičienė Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1995; G. Zabiela Lietuvos medinės pilys Vilnius 1995; R. Rimantienė Akmens amžius Lietuvoje Vilnius 1996; A. Tautavičius Vidurinis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1996; Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius Lietuvos istorija iki 1795 metų Vilnius 2000; A. Kuncevičius Lietuvos viduramžių archeologija Vilnius 2005; Lietuvos istorija 1 t.: Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis Vilnius 2006, 2 t.: Geležies amžius Vilnius 2007.
1329
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)