lietùvių kalendõrinių šveñčių papročia
Lietuvių gyvensenai nuo seno buvo svarbūs papročiai, susiję su gamtos ir laiko ciklais, kurių ritualinių apeigų eilę galima išreikšti laike (jis priklauso nuo gamtą veikiančių astronominių reiškinių) pasikartojančiu apskritimu arba spirale. Ritualais siekta sveikatos, vedybinės, ūkinės veiklos sėkmės, pasotinti ir numaldyti mirusiuosius. Iš karto visų tikslų siekta per Kūčių vakarienę (Kūčios), Velykų Didžiąją savaitę (Velykos, Didžioji savaitė), vitalinių (derlingumo laukams, vaisingumo ir sveikatos gyvuliams, vedybų – jaunimui) – per Jurgines ir Sekmines, Joninių naktį (Joninės). Kitų švenčių paskirtis labiau diferencijuota: per Apreiškimą (kovo 25), Kryžiaus dienas (trys dienos prieš Šeštines), Šeštines ir Šilinę daugiausia buvo atliekami agrariniai ritualai, Šv. Andriejaus dienos (lapkričio 30) išvakarėse – ikivedybiniai, per Visų Šventųjų dieną ir Vėlines – susiję su mirusiųjų kultu, per Verbas (Verbų sekmadienis) – žmogaus ir gyvulių sveikata, namų apsauga, Devintines – sveikata ir mirusiųjų ramybe.
Sekminių dieną vainikuojama karvė (apie 1936)
velykinis atvirukas (dailininkas Eduardas Krasauskas, 1948; © Vytauto Didžiojo universitetas)
Joninės (1985)
Šventinio ritualo dalys – draudimai atlikti kai kuriuos veiksmus, kūno ir aplinkos valymas (plovimas, šlavimas, šveitimas, smilkymas), malda, sveikinimai ir linkėjimai, auka (ritualinių valgių valgymas, gėrimas, nuliejimas, numetimas, apkasimas, deginimas, dovanojimas), veiksmai, susiję su apsauga (lytėjimas, peržengimas, apnešimas), ateities spėjimas, šventos ugnies deginimas, šventinį suėjimą žyminčių garsų (giedojimo, dainavimo, muzikavimo) ir šviesos (laužo, deginamų stebulių) signalai – buvo atliekami pagal ikikrikščioniškus ir krikščioniškus šventinius papročius.
Per krikščioniškus ritualus pašventintiems augalams teikta ypatinga galia – kadagio, gluosnio, rečiau lazdyno, ąžuolo šakelės naudotos siekiant apsaugoti namus nuo perkūnijos. Jomis buvo plakami Verbų rytą namiškiai (Žemaitijoje Velykų antrąją dieną), išgenant bandą paliečiami gyvuliai, kad kas nenužiūrėtų ir neatimtų pieno, apsmilkomos karvės. Per Velykas ant stalo dėdavo dubenį su miežių ar avižų želmenimis, Žemaitijoje – ir berželio šakelių su išsprogdintais pumpurais. Per Sekmines, norėdami apsisaugoti nuo perkūnijos, sodybą puošdavo berželių, rečiau (Pietų Lietuvoje) klevų ir liepų šakomis. Per Devintines į bažnyčią šventinti nešdavosi devynių rūšių augalų – rūtų, mėtų, ramunėlių, kiečių ir kitų (dažniausiai vaistažolių) – vainikėlius; šventintų žolynų dėta ir mirusiesiems į karstą. Per Žolinę buvo šventinamos javų varpos sėklai, darželio gėlės ir daržovės (jos tuoj pat būdavo suvalgomos, duodama gyvuliams). Per Sekmines, Jonines, rečiau – Šeštines ir Petrines, berželio šakomis bei kitais augalais vainikuodavo karves, vainikais puošėsi patys, juos naudojo burtams.
Žolinės
Prieš Velykas ir Kalėdas namus puošdavo šiaudiniais sietynais – sodais (simbolizavo visatą).
Per šventes siekta uždaryti namų erdvę nuo pašalinių, apginti namus, gyvulius, laukus – per Verbas šventintas šakeles kaišiodavo į laukų kampus, po pastogėmis, per Jonines visas tvartų angas iškaišydavo dilgėlėmis, tarpduryje statydavo veidrodį.
moteris renkasi verbą
Ypač daug apsauginių veiksmų buvo atliekama per Jurgines, išgenant gyvulius: prie tvarto slenksčio dėdavo kiaušinių, kirvį, pjūklą, užrakintą spyną, tiesdavo audeklą, prijuostę, juostą, piemenukui liepdavo parnešti iš ganyklos tiek akmenėlių, kiek išginė avyčių, juos vėliau slėpdavo tvarte. Lauko darbų pradžia ir pabaiga (javų lankymas Jurginių išvakarėse, pirmoji vaga, sėjos pradžia, rugių lankymas per Sekmines, pirmojo pėdo ir paskutinių varpų pjovimas, vadinamojo rugių gaspadoriaus-diedo nešimas namo, kasos arba ievaro pynimas, pirmasis javų vežimas) dažniausiai būdavo palydima duonos, druskos (sėjant – ir kiaušinių) aukojimu – duonos su druska būdavo pakasama dirvoje, valgoma laukuose, parneštos iš laukų padalijama namiškiams ir talkininkams per pabaigtuves.
Ilgiausiai ir daugiausia ritualinių papročių bei jų elementų išlaikė Rytų Lietuvos kaimų gyventojai.
Iki 20 a. vidurio Lietuvoje buvo manoma, kad individualioms apeigoms tinkamiausias laikas – nuo saulėlydžio iki gaidgystės, ypač vidurnaktis, t. p. vidurdienis, saulėtekis, saulėlydis. Tas laikas buvo įvardijamas žodžiu šventa. Tokią pat vertę turėjo ir astronominio, fenologinio (gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinių kasmečio pasikartojimo), agrarinio (žemės ūkio darbų) kalendoriaus datos, žyminčios perėjimą į naują būvį. Augalų vegetacijos, žydėjimo, brandos pradžia, paukščių išskridimas ir sugrįžimas, žiemą miegančių žvėrių (meškos) elgesys žymėjo ikikrikščioniškų ritualų pradžią. Pagal astronominį ir fenologinį kalendorių iki šiol kartais spėjami orai, nustatoma sėjos ir kitų darbų pradžia, draudžiami kai kurie veiksmai (balandžio 24, kitą dieną po Jurginių – nešti iš miško šakas, liesti kiaušinius, ką nors skolinti; Kalėdų, Velykų, Sekminių ketvirtąją dieną – dirbti sunkius darbus), nes tikėta įvykio ar veiksmo sukeltais nepalankiais padariniais ateityje.
tradicinė teatralizuota Trijų Karalių eisena Vilniuje (2018)
Fenologinio kalendoriaus datos svyruoja apie 10 dienų, todėl ne visos ikikrikščioniškos kilmės šventės (ar jų ritualai) turėjo tikslias astronominiu laiku apibrėžtas datas. 16 a. kelias savaites (spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje) trukdavo Ilgės. Pagal M. Strijkovskį, Joninių ritualinių papročių laikas trukdavo nuo gegužės 25 iki birželio 25 d.; šią šventę S. Daukantas minėjo kaip Rasas (švęstos 14 dienų).
Užgavėnės Lietuvos liaudies buities muziejuje (Rumšiškės, 2005; nuo 2023 11 Lietuvos etnografijos muziejus)
Lietuvoje įvedus krikščionybę senosios šventės buvo uždraustos. Ritualiniai papročiai ėmė nykti, šventės, praradusios sakralumą, tapo pasilinksminimais, trumpėjo (nes baudžiauninko laiką tvarkė dvaras). Išlikę kai kurie senieji papročiai tapo krikščioniškųjų religinių švenčių dalimi – pvz., Vieversio diena sutapatinta su Šv. Motiejaus (vasario 24), Gandrinės – su Apreiškimu (kovo 25), Ganiklio – su Jurginėmis (balandžio 23). Su Saulės kalendoriumi susijusių švenčių apeiginius veiksmus dažniausiai imta atlikti krikščioniškos šventės išvakarėse – paskutinę naktį, juos baigdavo prieš prasidedant bažnytinėms apeigoms (Kūčių, Joninių, Vėlinių). Su Mėnulio kalendoriumi susijusių švenčių ritualai trukdavo kelias dienas, baigdavosi paskutinę naktį prieš bažnytines pamaldas (Užgavėnių, Velykų, Kryžiaus dienų, Sekminių) arba krikščioniškosios šventės antrąją dieną. 20 a. didžiosios šventės – Velykos, Sekminės, Kalėdos – ilgiausiai (keturias dienas) buvo švenčiamos Rytų Lietuvoje. Ypač būdavo draudžiama dirbti ketvirtąją – vadinamąją Ledų – dieną.
Ilgainiui šventės paprastėjo, nyko ritualiniai veiksmai. L. A. Jucevičiaus (19 a.) aprašytos Gandrinės susidėjo iš gandro eisenos mėgdžiojimo, kaimynų lankymo, vaišinimosi šaltanosiais ir kanapiniais pyragėliais. 20 a. pirmoje pusėje aukštaičiai kepdavo vadinamąjį gandro pyragą iš įvairių javų miltų. 20 a. antroje pusėje nunyko pavasario šaukimo paprotys, tik kartais primenama vaikams pamačius pirmą gandrą verstis per galvą. 20 a. antroje pusėje šventėmis imta laikyta tik krikščioniško kalendoriaus didžiosios šventės (su visuotinėmis bažnytinėmis apeigomis) – Kalėdos, Velykos, Sekminės; kiekviena bažnyčia turi ir savo švenčių, atlaidų.
prof. Igno Končiaus šeima namuose, Dotnuvoje, švenčia šv. Kalėdas (nežinomas fotografas, 1924; © Žemaičių dailės muziejus)
Vėlinės
20 a. antroje pusėje (kol valstybės politika buvo nepalanki teistinei pasaulėžiūrai) religinė praktika buvo varžoma; krikščioniškų švenčių pamaldos (išskyrus Kalėdų) buvo perkeliamos į sekmadienius, pasikeitė švenčių laikas ir su jomis susijusios naminės apeigos. Dalis ritualinių veiksmų buvo perkelta į šventės pirmos dienos popietę ir 20 a. 7 dešimtmetyje buvo beišnykstą. 8–9 dešimtmečiais Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubas klubas Ramuva ir folklorinis judėjimas atgaivino kai kuriuos ikikrikščioniškuosius bendruomenių paprotinius veiksmus, pradėta juos atlikti viešuosiuose renginiuose.
L: A. Vyšniauskaitė Lietuvių šeimos tradicijos Vilnius 1967; P. Dundulienė Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai Vilnius 1979, Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai ir apeigos Vilnius 1991, Senieji lietuvių šeimos papročiai Vilnius 1999 32005; J. Balys Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai Silver Spring 1986, Lietuvių kalendorinės šventės Vilnius 1993; B. Buračas Lietuvos kaimo papročiai Vilnius 1993; A. Vyšniauskaitė, R. Paukštytė, P. Kalnius Lietuvių šeima ir papročiai Vilnius 1993.
1995
-lietuvių papročiai; -kalendorinės šventės; -lietuvių šventės