lietùvių liáudies gesmės giedotos dar pagonybės laikais, o įvedus krikščionybę įgavo krikščionišką turinį. Giesmių melodijoms įtakos turėjo lietuvių liaudies dainos, grigališkasis choralas, lenkų giesmės, profesionalioji muzika. Lietuvos evangelikų liuteronų (Klaipėdos krašte) ir evangelikų reformatų (Biržų, Kėdainių krašte) giesmių pagrindas – vokiečių choralai. Kiekvieno Lietuvos krašto ar net kaimo giesmių intonacijos, atlikimo maniera ir būdai artimi to krašto liaudies dainoms. Dzūkijoje vyravo vienbalsės, minorinės, ornamentuotos giesmės. Kituose Lietuvos regionuose, kur susiklosčiusi daugiabalsio (daugiabalsiškumas) dainavimo tradicija, giesmės buvo giedamos keliais balsais.
Daugiabalsės giesmės dažniausiai yra mažorinės, paprastesnės formos, nesudėtingos intonacinės sandaros ir ritmikos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje beveik visoje Lietuvoje giedama daugiabalsiškai – antifoniniu (antifoninis giedojimas), responsoriniu ir kitais būdais. Katalikiškų liaudies giesmių poetiniai tekstai versti iš lotynų, lenkų kalbų arba sukurti lietuvių autorių. Nuo 19 a. antros pusės iki 20 a. vidurio liaudies giesmės buvo giedamos iš Žemaičių vyskupo M. Valančiaus redaguotų giesmynų (kantičkų). Vėliau imta giedoti iš Liturginio maldyno. Liaudies giesmių melodijos plito nerašytiniu būdu. Nuo 20 a. pabaigos Lietuvoje retai giedamos senosios kantičkinės giesmės, išpopuliarėjo sentimentalios giesmės.
Liaudies giesmės giedamos per laidotuves, mirusiojo paminėjimą (ketvirtines, metines), gavėnią, gegužines pamaldas, bažnytines šventes, atlaidus. Giedami ir giesmių ciklai – Kalvarijos kalnai (Žemaitijoje ir kai kur Aukštaitijoje), Rožinis, Dovydo psalmės. Gieda giedotojų grupė (dažnai moterų), kurios vadovas – geriausias giedotojas (vadinamas primatoriumi, kantoriumi). Giesmėmis vadinamos ir religinio turinio, nesakralinės liaudies dainos, kurių ne tik melodijas, bet ir žodžius sukūrė kaimo žmonės (Ak tu, Žėke, Žėkeli; Ėjo šventas Petras su šventu Povilu; Ėjo Marija ir kitos).
Švč. Mergelės Marijos rožinio partitūra iš J. Naujalio sudaryto Lietuviško bažnytinio giesmyno (1906)
Lietuvoje vyksta tradiciniai liaudies giedojimai tam tikrose vietose, kur suvažiuoja maldininkai, bažnyčių chorai, liaudies giedotojų grupės, pučiamųjų instrumentų ansambliai (Šilinės Šiluvoje, Kalnai Žemaičių Kalvarijoje). Tokie giedojimai trunka kartais savaitę ar net ilgiau. Liaudies giesmės (kaip ir bažnytinės) gali būti skirstomos pagal bažnyčios kalendorių (advento, Kalėdų, gavėnios, Velykų, Sekminių ir kitos) ir pagal temą (apie mirtį, Švč. Mergelę Mariją, šventuosius, atgailą, Švč. Sakramentą ir kitos).
Nuo 20 a. pabaigos Lietuvos bažnyčiose giedamos (be kompozitorių sukurtų liturginių) ir liaudies giesmės. Dažnai giedamos lietuvių autorių sukurtos giesmės (A. Strazdo Pulkim ant kelių, Č. Sasnausko Marija, Marija, S. Šimkaus Prieš tavo altorių), kurios dėl savo liaudiškų intonacijų vadinamos tradicinėmis, arba liaudies, giesmėmis. Bažnyčiose ne mišių metu liaudies giedotojai a cappella arba su instrumentiniu pritarimu gieda Kryžiaus kelius, Graudžius verksmus, Valandas.
lietuvių dainuojamoji tautosaka
2700
P: Lietuvių liaudies dainynas 23 t. Vilnius 1980–2011.