lietùvių savvalda, per 1941–44 nacių okupaciją Lietuvoje veikusios vietinės valdžios institucijos, pavaldžios Vokietijos okupacinei administracijai.
Savivaldos pradžia – 1941 antisovietinis Birželio sukilimas, per kurį buvo pradėta atkurti iki 1940 06 SSRS okupacijos veikusias Lietuvos Respublikos vietos valdžios institucijas; iki 1941 08 pradžios jų veiklai iš dalies vadovavo Lietuvos laikinoji vyriausybė. Kai kuriose vietovėse savivaldos institucijos kūrėsi dar iki Vokietijos kariuomenės atėjimo (1941 06), kitose – jau po to. Po savaitės nuo SSRS–Vokietijos karo pradžios (1941 06 22) vietos valdžios institucijos buvo atkurtos beveik visoje Lietuvoje. Nuo 1941 07 Lietuvoje kuriama Vokietijos okupacinė administracija (vokiečių k. Zivilverwaltung) ignoravo Lietuvos laikinąją vyriausybę, bet palaikė ryšius su lietuviškos savivaldos apskričių, miestų ir valsčių valdžios įstaigomis. 1941 08 okupacinė administracija nesėkmingai bandė įvesti periferinio valdymo sistemą – remtis tik valsčių viršaičiais bei seniūnais (kaip okupuotose Rusijos ir Baltarusijos srityse). Naciai negalėjo panaikinti lietuviškos savivaldos – nepakako vokiečių valdininkų okupacinės civilinės administracijos apskričių ir valsčių įstaigoms.
1941 08 nacių okupacinei valdžiai privertus Lietuvos laikinąją vyriausybę nutraukti veiklą, dalį jos funkcijų perėmė lietuvių savivaldos aukštesniosios įstaigos, vokiečių pavadintos vadybomis (vadyba), kurioms vadovavo generaliniai tarėjai. Pirmuoju generaliniu tarėju ir generaliniu tarėju vidaus reikalams buvo paskirtas generolas leitenantas P. Kubiliūnas. Generaliniai tarėjai turėjo ribotus įgaliojimus: galėjo leisti potvarkius tik vokiečių generalinio komisaro ar kurio nors kito aukšto pareigūno pritarimu, neturėjo teisės sudaryti tarėjų kolegijos. Iš esmės taikydamiesi prie okupacinio režimo vykdomos politikos Lietuvoje dauguma generalinių tarėjų stengėsi laviruoti tarp Vokietijos kėslų išnaudoti Lietuvos resursus, žmones ir Lietuvos visuomenės interesų, švelninti Vokietijos okupacijos padarinius. Be to, dėl 1941 antisovietinio Birželio sukilimo savivalda turėjo daugiau autonomijos nei to meto Latvijos ar Estijos vietos valdžia.
Svarbiais klausimais tarėjai rašydavo kolektyvinius memorandumus. Pirmasis generalinių tarėjų posėdis įvyko 1941 08 22. Dėl nuolatinės trinties su generaliniu komisariatu ekonominės politikos klausimais iš postų pasitraukė generaliniai tarėjai V. R. Jurgutis, B. Vitkus ir J. Petronis. Okupacinės valdžios potvarkius ignoravę ir kitaip nepaklusnumą reiškę 4 generaliniai tarėjai (P. Germantas, M. Mackevičius, S. Puodžius ir J. Narakas) 1943 buvo suimti ir įkalinti Stutthofo koncentracijos stovykloje (Stutthof). Lietuvos generalinės srities apygardose savivaldos įstaigų nebuvo įsteigta. Žemesniąją savivaldos pakopą sudarė apskričių viršininkai ir jų vadovaujamos įstaigos. Apskričių viršininkams buvo pavaldūs valsčių viršaičiai, miestų (išskyrus Vilnių ir Kauną) burmistrai, apskričių policijos, teismų ir kitų įstaigų vadovai bei pareigūnai. Buvo palikta viršaičiams pavaldi kaimų seniūnų institucija.
Lietuvių savivaldos apskričių ir miestų pareigūnus kontroliavo generalinis komisaras ir apygardų komisarai (apygardos komisaras) bei jų įstaigos arba atstovai. Buvo kišamasi į savivaldos veiklą, pažeidžiama pareigūnų subordinacija. Lietuvos generalinėje srityje (ir Latvijoje bei Estijoje) savivalda buvo įteisinta tik 1942 03 07; iki tol ji veikė pagal kai kuriuos iki 1940 06 15 SSRS okupacijos galiojusius Lietuvos Respublikos teisės aktus, t. p. nacių potvarkius arba susiklosčiusią praktiką. 1942 pradžioje prižiūrėti vietinių įstaigų darbą nacių okupacinė valdžia pavedė tam tikriems Generalinio komisariato skyriams, labai suvaržė generalinių tarėjų teises (bet kurį jų potvarkį galėjo pakeisti kontroliuojančio Generalinio komisariato skyriaus viršininkas). 1942 04–06 nacių reikalavimu savivaldos įstaigose buvo panaikinta daug etatų. 1942 05 ir 1943 vokiečių okupacinė valdžia išleido potvarkius dėl vadinamosios komunalinės savivaldos, bet apskričių ir valsčių savivaldybės ir toliau liko visiškai priklausomos nuo okupacinės administracijos.
1944 pradžioje lietuvių savivaldos įstaigose dirbo daugiau kaip 33 000 tarnautojų, tarp jų – apie 300 apskričių viršininkų ir valsčių viršaičių, apie 900 lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos valdininkų, 14 000 policininkų (apie 8000 tarnavo policijos batalionuose, apie 6000 – viešojoje policijoje) ir kitų pareigūnų. Lietuvos gyventojai, ypač iki 1943 03 represijų, iš esmės buvo globojami savivaldos pareigūnų, kurių dauguma palaikė glaudžius ryšius su antinaciniu pogrindžiu (lietuvių antinacinis pasipriešinimas). Naciai pagrįstai nepasitikėjo savivalda – daugelis jos įstaigų tarnautojų buvo įsitraukę į antinacinę rezistenciją, įstaigos neretai tapdavo pasipriešinimo okupacinei politikai židiniais (sovietinė propaganda visą lietuvių antinacinį pasipriešinimą, kaip neatitinkantį SSRS interesų ir Lietuvos okupacijos planų, kaltino kolaboravimu su naciais). Savivaldos pareigūnai daug prisidėjo, kad būtų sėkmingai sabotuojami nacių reikalavimai (ypač ekonominiai). Lietuvoje nebuvo įvykdyta nei numatytos maisto produktų išvežimo prievolės, nei darbo jėgos mobilizacija prievarta dirbti Vokietijoje, nei vyrų – į jos kariuomenę. Dėl lietuvių visuomenės aktyvumo 1941–44 savivaldai pavyko plėtoti kultūrą, išsaugoti 1941 vasarą atkurtą švietimo sistemą (išskyrus 1943 uždarytas aukštąsias mokyklas), neleisti jos vokietinti.
Po 1943 03 represijų (buvo suimti ir Stutthofo koncentracijos stovykloje įkalinti 46 žymūs lietuvių inteligentai, uždaryti Kauno ir Vilniaus universitetai) daugelį akcijų (maisto produktų prievolių surinkimo, darbininkų telkimo dirbti Vokietijoje, mobilizacijos ir kitų) vykdė SS daliniai ir gestapas. Lietuvių savivaldos pareigūnai dažnai apie tai sužinodavo ir perspėdavo gyventojus, todėl akcijos iš dalies žlugdavo; nemažai savivaldos vadovų ir darbuotojų dėl to buvo nacių represuoti. Rytų Lietuvos apskrityse vietos valdžios pareigūnus neretai užpuldavo ar net nužudydavo sovietiniai (sovietiniai partizanai Lietuvoje) ar Armijos Krajovos partizanai. 1944 08–10 SSRS kariuomenės dar neokupuotoje Žemaitijoje ir Užnemunėje savivalda nebuvo sistemiška, nes civilinės okupacinės administracijos funkcijas buvo perėmusi vokiečių karinė administracija.
Taikydamasi prie nacių okupacinio režimo politikos, turėdama daugiau ar mažiau kolaboruoti su Lietuvą laikinai okupavusios Vokietijos atsiųstais civilinės administracijos pareigūnais, atsižvelgdama į lietuvių tautos išlikimui grėsmę keliančias aplinkybes, lietuviška savivalda pirmiausia gynė krašto gyventojų interesus, kiek galėjo švelnino, net sabotavo Lietuvos gyventojams žalingus ar pavojingus vokiečių reikalavimus. Vis dėlto naciams pavyko lietuvių savivaldos institucijas įtraukti į žydų persekiojimą (jau 1941 06 pabaigoje prie savivaldos įstaigų buvo steigiamos žydų reikalų komisijos, nuo liepos vidurio savivaldos pareigūnai pradėjo skelbti žydus diskriminuojančius potvarkius, izoliuoti žydus getuose), kai kuriuos pareigūnus – ir į žudynes (Holokaustas).
2066