Žagarės dvaro kepurinis vėjo malūnas (apie 1770–80, 1932 nuotrauka)
lietùvių tradciniai gamýbiniai statinia. Lietuvių tradicinių gamybinių statinių grupei priskiriami malūnai, lentpjūvės, karšyklos-verpyklos, kalvės, kalkinės, smalos ir deguto varyklos, plytinės, spaustuvės, kepyklos, pieninės, aliejinės, rūkyklos, įvairios dirbtuvės ir kita. Dažniausia tai (išskyrus malūnus) paprastų formų nesudėtingos konstrukcijos pastatai (kartais stoginės, pašiūrės ar palapinės), saugantys gamybos įrangą nuo atmosferos poveikio. Malūnai – seniausi ir labiausiai Lietuvoje paplitę gamybiniai pastatai. 19 a. pabaigoje vėjo malūnų buvo daugiau kaip 200 (jie sudarė 54 %, vandens malūnai – 43 %, garo malūnai – 3 % visų malūnų), 20 a. 3–4 dešimtmetyje – jau apie 1000. Atsiradus šiluminiams varikliams vėjo ir vandens malūnai ėmė nykti. Malūnai skyrėsi architektūrinėmis formomis, statybinėmis medžiagomis, technine įranga ir pajėgumu. Lietuvoje buvo statomi stiebiniai ir kepuriniai vėjo malūnai. Kepuriniai statyti iš medžio, molio, mūryti iš plytų, akmenų, dolomito, buvo 3–5 aukštų aštuonkampio plano. Stiebiniai vėjo malūnai daugiausia buvo mediniai, 2–3 aukštų, kvadratinio arba stačiakampio plano. Malūno karkasas darytas iš spygliuočių medienos, apkaltas eglių, pušų, alksnių lentomis, drebulių skiedromis. Šiaurės Lietuvoje buvo daug plūkto molio malūnų su medinėmis kepurėmis.
Vandens malūnai statyti mediniai, kartais mūriniai, dažnai juose būdavo ir malūnininko gyvenamosios patalpos. Žemaičių malūnų priemenėje stovėjo didžiulis kaminas – virenė. Vandens malūnui būdinga paprastos, monumentalios formos.
L: Lietuvių liaudies architektūra 2 t. Vilnius 1965–68; A. Andrejevas, E. Morkūnas Technikos paminklai Lietuvoje Vilnius 1982.
1347
Lietuvos medinės dvaro sodybos
lietuvių tradiciniai visuomeniniai pastatai
lietuvių liaudies architektūra
lietuvių liaudies medinė sakralinė architektūra