Lietuvõs baròko literatūrà. Lietuvoje barokas apima apie 150 m. tarpsnį, laikotarpio pabaiga siejama su reikšmingais 18 a. vidurio įvykiais, kai nyko ankstesnės kultūros ir valstybės gyvenimo formos (valdant Augustui III, 1733–63, sumenko valstybės valdžia, į konfliktus įtrauktos užsienio valstybės) ir atsirado naujų modernių kūrybinės veiklos pavidalų. Vilniaus akademija įsteigė modernesnes švietimo ir ugdymo formas diegiančią kilmingųjų kolegiją (1751). Pasirodė pijorų mokymo reformai skirtas taisyklių rinkinys (1753); prie pijorų kolegijos įsteigta moderni spaustuvė (1754). Vilniuje pradėjo eiti pirmasis savaitraštis (P. Paprockio leidžiamas Kurier Litewski lenkų kalba, 1760–63), sukurta nauja žinių ir informacijos sistema. Provincijoje jėzuitai išplėtojo mokyklų tinklą. Sisteminga mokymo įstaigų veikla padėjo įsigalėti įvairioms raštijos rūšims ir literatūros žanrams. Baroko epochoje sukurta nemažai autentiškų originalių literatūros kūrinių. Teikta reikšmės dinamiškam vidiniam žmogaus pasauliui, kūniškos ir dvasiškos raiškos sukurtam teatrališkumui, ekspresiją prislopinti bandančiai didaktikai, diegiančiai jau nebe renesansinį laisvumą, bet dievobaimingumą. Šie bruožai geriausiai atsispindėjo jėzuitų mokykliniame teatre, prozos tekstuose (istoriografijoje, biografistikoje, hagiografijos kūriniuose), metafizinėje poezijoje ir retorikoje (teoriniuose veikaluose ir gausiose panegirikose). Jėzuitai visose savo provincijose kūrė daug dramos veikalų, statė spektaklius, svarbesnėmis progomis organizavo įvairius renginius mokyklai, miestui ar valstybei. Pirmasis jų spektaklis Lietuvoje (komedija Heraklis; parašė italų jėzuitų dramaturgas S. Tucci) parodytas per Vilniaus kolegijos atidarymui skirtas iškilmes (1570 10 18), jose dalyvavo vyskupas V. Protasevičius, mieste reziduojantys didikai, bajorai, miestelėnai. Nuo 17 a. pradžios spektakliai lotynų ir lenkų kalba akademijoje ir kolegijose buvo vaidinami beveik kasmet, 17 a. antroje pusėje dramose atsirado replikų ir dialogų lietuvių kalba. Temos buvo iš Biblijos, Bažnyčios istorijos ar pasaulio tautų praeities. Trečdalį visų istorinės tematikos kūrinių sudarė dramos, parašytos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos motyvais. Vilniuje išėjo įvairiažanris rinkinys Šv. Kazimiero teatras (Theatrum S. Casimiri 1604), žymintis naują etapą Lietuvoje kuriamos prozos raidoje. Vilniaus kanauninkas G. Sventickis (1577–1617) šiam rinkiniui parašė šv. Kazimiero biografiją, joje renesansinės biografistikos ir hagiografistikos herojų sąrašą papildė asmeniu, kurį su skaitytoju siejo bendros pilietinės, religinės, kultūrinės tradicijos; į pirmą planą iškelta šiam asmeniui ir naujai epochai svarbios krikščioniškosios dorybės – artimo meilė, teisingumas, santūrumas, tvirtybė ir išmintis.
A. Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorija (Historia Lituana 1650 d. 1) antraštinis lapas
Autentiškomis savomis kultūros tradicijomis, herojais ir bendrais visai Europai etiniais idealais sekė ir kiti autoriai – J. Alandas (Nesvyžiaus kolegijos fundatoriaus kunigaikščio Mikalojaus Radvilos gyvenimas / Vita Nicolai principis Radivili, fundatoris collegii Nesvisiensis apie 1616), S. Ugnevskis (Vengrijos karaliaus šv. Vladislovo, vadinto Pamaldžiuoju, gyvenimas / Żywot S. Władysława króla Węgierskiego Pobożnym nazwanego 1630), J. Rivockis (Didžio herojaus paveikslas, arba Panegiriškai pavaizduotas šviesiausiasis ponas Leonas Sapiega / Idea magni herois sive Illustrissimus dominus d. Leo Sapieha… panegyrice descriptus, Šviesiausio garbingiausio pono Varmės vyskupo Simono Rudnickio gyvenimas / Vita illustrissimi ac reverendissimi domini, d. Simonis Rudnicki episcopi Varmiensis), A. Kojalavičius‑Vijūkas (Knyga apie gerbiamo tėvo iš Jėzaus draugijos Lauryno Bartilijaus gyvenimą ir būdą / De vita et moribus, r.p. Laurentii Bartilii, e Societate Iesu, liber unicus, visos 1645, Lietuvos istorija / Historiae Lituanae 2 d. 1650–69, Trumpas šventai numirusių Jėzaus draugijos brolių koadjutorių paminėjimas / Pamiątka krotka Braciey Koadiutorow Societatis Jesu swiątobliwie zmarłych 1671), A. Kojalavičius‑Vijūkas (Gerbiamo tėvo iš Jėzaus draugijos Mikalojaus Lancicijaus gyvenimas / Vita venerabilis patris Nicolai Lancicii e Societate Jesu apie 1653, išspausdinta 1690) ir kiti. Kai kurių autorių (J. Rivockio, A. Kojalavičiaus‑Vijūko, M. K. Sarbievijaus) kūriniai epochos pabaigoje buvo perleisti atskirai ar dideliuose proginės literatūros rinkiniuose.
Su jėzuitų švietėjiška veikla susijęs ir poezijos suklestėjimas. 17 a. išėjo apie 133 poezijos lotynų kalba rinkiniai, kuriuos parengė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietybę turintys ar ilgai krašte gyvenantys ir dirbantys autoriai. Vienas jų – Vilniaus akademijos auklėtinis M. K. Sarbievijus, 1618–19 debiutavęs keliais proginės poezijos rinkiniais. Jis išgarsėjo odžių ir epigramų rinktine Lyrika (Lyricorum libri 1625 Kölnas, 1628 Vilnius, 51634 Antverpenas ir kiti); naudodamasis Horacijaus poetikos priemonėmis, sekdamas jo meniniais įvaizdžiais ir poezijos motyvais jungė juos su Biblijos siužetais ir derino su Bažnyčios mokymu. Jo kūryboje lyrinis herojus jaučiasi vienišas šioje žemėje ir ilgisi dangaus aukštybių, aukština sielos ramybę, dvasios tvirtumą ir dorybę, padedančią apsisaugoti nuo neprasmingų žemiškų potraukių. Nuorašais plito M. K. Sarbievijaus skaitytos retorikos paskaitos Apie aštrų ir šmaikštų stilių (De acuto et arguto 1619–20), jose dėstomos naujos teorijos mintys, paremtos nebe Renesanso autorių aukštintu Ciceronu, o senovės romėnų vadinamojo sidabro amžiaus literatūros autoritetais (Seneka, Marcialiu), kurie mėgo lakoniškus sakinius, gausias sentencijas ir paradoksalius palyginimus.
M. K. Sarbievijaus rinktinės Lyrika (Lyricorum libri IV 1632, Antverpenas) antraštinis lapas (Peterio Paulo Rubenso iliustracija)
M. K. Sarbievijaus suformuluotas naujojo stiliaus apibūdinimas (kalba sieja nedarną ir darną – kaip posakyje taiki nesantaika arba netaiki santaika) tapo barokinės retorikos simboliu, išreikštu gausiomis, daugiausia lotynų ir lenkų kalba sukurtomis, proginėmis kalbomis (17 a. tokių kūrinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasirodė apie 500). M. K. Sarbievijaus idėjomis rėmėsi, jas plėtojo ir kūrybiškai taikė kiti žymūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės retorikos teoretikai jėzuitai – M. Radau (Improvizuojantis oratorius / Orator extemporaneus 1640 Vilnius, iki 17 a. pabaigos Europos įvairiuose miestuose išėjo daugiau kaip 20 leidimų), Ž. Liauksminas (Retorikos meno taisyklės / Praecepta artis rhetoricae 1645 Vilnius, 17–18 a. Europos miestuose išėjo daugiau kaip 15 leidimų), K. Kojalavičius‑Vijūkas (Šešiasdešimt religinės kalbos būdų / Modi LX sacrae orationis variae formandae 1644 71759). Populiarūs to laikotarpio autoriai – S. Starowolskis (apie 1588–1656) ir A. V. Tylkowskis. S. Starowolskis parašė apie 60 veikalų, žymiausi – biografinis bibliografijos žodynas Šimtinė lenkų rašytojų (Scriptorum Polonicorum hekatontas 1625 51734), biografinis veikalas Apie garsiuosius Sarmatijos oratorius (De claris oratoribus Sarmatiae 1628), Sarmatijos karžygiai (Sarmatiae bellatores 1631), kraštotyrinis sąvadas Sarmatų paminklai (Monumenta Sarmatarum 1655, juose yra vertingos lituanistinės medžiagos); t. p. išliko Pamokslas, pasakytas mirus Jonui Karoliui Chodkevičiui (Oratio in obitum Ioannis Caroli Chodkievicii 1622).
A. V. Tylkowskis studijavo filosofiją ir teologiją, dirbo dėstytoju, 1670–73 buvo Popiežiškosios kunigų seminarijos Vilniuje rektoriumi, be gimtosios lenkų, mokėjo daug kitų kalbų. Jo veikalai pedagoginiai, daugiausia lotynų kalba, juose supažindinama su naujais mokslo atradimais – Įdomioji meteorologija (Meteorologia curiosa), Įdomioji filosofija (Philosophia curiosa 5 d., abu 1669), Apie gėrį taikos ir karo metais, arba Ketvirtoji, moralinė, filosofijos dalis (De bono tam in pace, quam in bello, sive Pars philosophiae quarta moralis 2 d. 1691), Apie blogį, blogio priežastis ir priemones nuo jo (De malo malique causis et remediis 1675 81772), Krikščioniškieji pokalbiai su savimi pačiu (Soliloquia Christiana 1680 101762) ir kiti. Nemažai Vilniaus akademijos profesorių dėstė visas scholastinės filosofijos disciplinas, bet jų pažiūros nebuvo plačiau žinomos, nes tuo metu nebuvo paskelbtos, liko rankraščiuose. A. V. Tylkowskio, o per jį ir visos jėzuitų Vilniaus filosofinės mokyklos, mokymas pasklido dėl gausių publikacijų užsienyje (Lenkijos, Vokietijos, Austrijos spaudos centruose).
Svarbūs yra J. Elgerio latvių kalba Vilniaus akademijoje išleisti veikalai – Evangelijos visų metų sekmadieniams ir šventėms (Evangelia toto anno singulis dominicis et festis), Katekizmas, arba Trumpas krikščionių mokymo išdėstymas (Catechismus, seu Brevis instructio doctrinae Christianae, abu 1672), Religinės giesmės (Cantiones spirituales 1673). Reikšmingiausias latvių leksikografijos 17–18 a. paminklas – Lenkų–lotynų–latvių žodynas (Dictionarium Polono–Latino–Lottawicum 1683).
J. Elgerio knygos Evangelijos visų metų sekmadieniams ir šventėms (Evangelia toto anno singulis dominicis et festis 1672, Vilnius) antraštinis lapas
Su M. Mažvydo katekizmu Catechismvsa prasty szadei pradėjusi plisti lietuvių rašomoji kalba tapo ne bendrine, o vienu rašto kalbos variantų (vakariniu), kurį plėtė kitos rengiamos ir rašomos knygos (giesmių knygos, gramatikos). Svarbiausi vakarinio varianto raštijos paminklai – L. Zengštoko giesmės (Giesmes chrikščioniškos ir duchauniškos 1612), D. Kleino lotynų kalba parašyta pirmoji lietuvių kalbos gramatika (Grammatica Litvanica 1653) ir trumpesnis variantas vokiečių kalba Compendium Litvanico‑Germanicum (1654; abu šie veikalai padėjo pagrindus baigiančiai formuotis Prūsijos lietuvių rašomajai kalbai), D. Kleino su kitais parengtos Naujos giesmju knygos (1666 91748). Rytiniu rašto kalbos variantu parašytas pirmasis lietuviškas hegzametras, išspausdintas įvairiakalbiame jėzuitų studentų poezijos rinkinyje, skirtame pagerbti į Vilnių atvykusį karalių Zigmantą III Vazą (1589). Šiuo variantu parašytas anoniminis katekizmas (anoniminis 1605 metų katekizmas), K. Sirvydo Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodas (manoma, taip vadinosi pirmasis jo parašytas lietuvių kalbos žodynas, išspausdintas apie 1620), t. p. Trikalbis žodynas (1631 41713), gramatika Lietuvių kalbos raktas (apie 1630), pamokslų rinkinys Punktai sakymų (Punkty kazań 2 d. 1629–44).
M. Daukšos knygos padėjo pamatus viduriniam rašto kalbos variantui, dar vadinamam žemaičių kalba. Šio varianto svarbiausi veikalai – M. Petkevičiaus parengtas dvikalbis katekizmas Lenkiškas ir lietuviškas katekizmas (Polski z litewskim katechizm 1598), J. Morkūno parengta M. Rejaus postilė (Postilla lietuviška, tatay est Ižguldimas prastas evangeliu ant kožnos nedelios ir šventes per visus metus 1600), M. S. Slavočinskio giesmės (Giesmes tikieimvy katholickam pridiarančias 1646), ekumeninės pakraipos knyga (Knyga nobažnystės krikščioniškos 1653 21684), S. B. Chylinskio išversta ir pradėta leisti Biblija (Biblia, tatey ira Raštas švętas Seno ir Naujo testamenta 1660–62), P. Šrubauskio giesmynas (Balsas širdies pas viešpati Dieva apie 1680 31726), J. Kasakauskio maldaknygė (Rožančius švenčiausios Maryjos panos 1681 31715).
Baroko epochoje lietuvių raštijoje atsirado naujų žanrų ir rūšių. Lietuvių kalba rašyta grožinė literatūra, mokslo veikalai (pirmieji žodynai ir gramatikos), statyti spektakliai. Lietuvių raštija patyrė ir didelį kitų kalbų (lotynų, lenkų, vokiečių) poveikį.
barokas lietuvių literatūroje; -lietuvių baroko literatūra; -baroko literatūra Lietuvoje
P: Senoji Lietuvos literatūra 20 kn. Vilnius 1992–2005. L: J. Lebedys Senoji lietuvių literatūra Vilnius 1977; V. Zaborskaitė Trumpa lietuvių literatūros istorija Vilnius 2000; E. Ulčinaitė, A. Jovaišas Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius Vilnius 2003.
2698