Lietuvõs kultros fòndas, visuomeninė organizacija istorinio kultūrinio palikimo tyrimams remti. Yra Vilniuje.
Tikslas
Tikslas – atgaivinti istorinę atmintį, puoselėti Lietuvos kultūros paveldą, inicijuoti sugriautų istorijos paminklų restauravimą ir atkūrimą, rūpintis už Lietuvos ribų esančių meno kūrinių, archyvinės medžiagos, istorijos ir kultūros vertybių išsaugojimu ir grąžinimu į Lietuvą, supažindinti su privačiomis kolekcijomis, skleisti privačią ir visuomeninę muziejininkystę.
Veikla
Lietuvos kultūros fondas renka lėšas iš rėmėjų, iš dalies fondo veiklą finansuoja jam priklausanti leidykla Saulės delta (įkurta 1990 Šiauliuose, 1990–1992 Šiaulių krašto knygų leidykla, 1992–1994 leidykla Delta). Lietuvos kultūros fondas remia SSRS okupacijos metais draustų istorinių knygų perleidimą, skiria premijas (Stasio Šalkauskio premija – už tautos kultūros, meno ir filosofijos ugdymą, Karalienės Mortos – talentingiems vaikams už laimėjimus muzikos, dailės, literatūros ir kitose srityse), stipendijas, rengia kultūros vertybių parodas, Europos literatūros dienas, konferencijas.
Istorija
Pagal 1926 parengtą įstatymo projektą Lietuvos kultūros fondas, naudodamas iš įvairių šaltinių gautas lėšas (pagrindines įplaukas turėjo sudaryti mokesčiai už prekybą alkoholiniais gėrimais ir prabangos prekėmis), turėjo steigti muziejus, bibliotekas, rengti parodas, remti meno kūrybą. 1927 Kultūros kongrese išrinkta komisija Lietuvos kultūros fondo statutui parengti, bet fondas neįsteigtas. 1938 vėl nesėkmingai bandyta (laikraščio Lietuvos aidas ir žurnalo Naujoji Romuva iniciatyva) įsteigti Lietuvos kultūros fondą. 1940 priimtas Kultūros fondo įstatymas, bet per Antrąjį pasaulinį karą fondas nebuvo įsteigtas. Pasitraukę į Vakarus lietuvių kultūros, meno ir mokslo darbuotojai šios srities veiklą plėtojo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, vėliau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje. Aktyviausiai veikė 1951 įkurtas JAV lietuvių bendruomenės Kultūros fondas (nuo 1968 Kultūros taryba).
1986 įkurtas SSRS kultūros fondas rekomendavo steigti respublikinius padalinius. Diskusijas dėl Lietuvos kultūros fondo steigimo 1986 surengė Žinijos draugija, jose aktyviai dalyvavo Č. Kudaba, J. Dvarionas, K. N. Kitkauskas, I. Kubilienė, K. P. Labanauskas, S. Lukoševičius, Laimė Lukošiūnienė, M. Martinaitis, A. Vaičiūnas ir kiti. Lietuvos kultūros fondas įkurtas 1987.
Fondas siekė, kad būtų ištirta ir atstatyta Vilniaus Žemutinė pilis ir Aukštutinė pilis, kiti Vilniaus senamiesčio statiniai, Medininkų pilis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai (nuo 2000 jų atkūrimu rūpinosi Valdovų rūmų paramos fondas), tikintiesiems grąžintos kai kurios bažnyčios. Lietuvos kultūros fondo iniciatyva pradėtos tvarkyti Vilniaus Rasų kapinės ir Bernardinų kapinės, pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Kaune, įamžintas Lietuvos žymių veikėjų (daugiausia knygnešių) atminimas, gaivinamos senosios lietuvių tradicijos ir kita. 1988 fondas įkūrė Lietuvos knygnešio draugiją. 1998–2003 fondo veikla buvo susilpnėjusi.
Svarbiausi leidiniai
Svarbiausi leidiniai: B. Brazdžionio Poezijos pilnatis (1989), J. Polio albumai Atgimstanti Lietuva (1989) ir Einu per Lietuvą (1992), J. Laurinavičiaus Nusilenkimas knygnešiams ir daraktoriams (1991), Vytauto Navaičio Lietuvos rekordai (1993, 2003), R. Batūros Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. (2005), Kazio Knizikevičiaus Šiaulių krašto medicinos istorija (XVI a.–XX a. vid.) (2006), Kazio Misiaus, Benjamino Kaluškevičiaus Didysis knygnešys Jurgis Bielinis (2006). 1989 Lietuvos kultūros fondas parėmė A. Šapokos Lietuvos istorijos (1936) fotografuotinį leidimą.
Vadovai
Valdybos pirmininkai: Č. Kudaba (1987–1989), J. Dvarionas (1989–1998), Hubertas Smilgys (nuo 2003).
1990