Lietuvos teatras 1945–1990

Lietuvõs teãtras 1945–1990

Lietuvos teatras 1945–1957

SSRS okupuotoje Lietuvoje prie Kultūros ministerijos buvo įsteigta Repertuaro komisija, kuri vadovavo teatrams, kontroliavo jų repertuarą, suteikdavo leidimus rodyti arba uždrausdavo spektaklius, prižiūrėjo teatrų atsiskaitymą centrinėms SSRS institucijoms. Vieninteliu sektinu etalonu pripažintas Maskvos dailės teatras, buvo nurodoma laikytis jo buvusio vadovo K. Stanislavskio sukurtos, vėliau kitų sovietinių režisierių iškraipytos ir suprimityvintos sistemos principų (Stanislavskio sistema; režisierius B. Dauguvietis ir aktoriai G. Jackevičiūtė, A. Radzevičius, J. Rudzinskas gavo SSRS valstybinę premiją už 1946 pastatytą spektaklį M. Gorkio Priešai, kuris gana tiksliai pakartojo Maskvos dailės teatro to paties pavadinimo spektaklį). Pripažinta tik socialistinio realizmo kryptis, kuri režisūrai suteikė fotografinio, natūralistinio buitiškumo. Buvo varžoma teatro kūrėjų laisvė (persekiojami raiškesni kūrybiniai bandymai, režisūros eksperimentai), vadinamasis formalizmas laikytas kone politiniu nusikaltimu.

Šio laikotarpio teatrams būdingos panašios kūrybinės problemos: režisierių stoka (daugelis teatrų veikė be vyriausiųjų režisierių), susilpnėjusi trupė (dalis aktorių buvo pasitraukę į Vakarus, o jaunieji tik pradėjo vaidinti), skurdus repertuaras. Teatrus silpnino privalomos (turėjo sudaryti apie 1/2 repertuaro), bet lietuvių teatro tradicijoms, jo nacionaliniam mentalitetui svetimos sovietinės pjesės (K. Treniovo, V. Višnevskio, V. Ivanovo, B. Lavreniovo istorinės revoliucinės pjesės, buitinės pjesės apie kolūkius). Daugelio teatrų repertuaras supanašėjo (keliuose statyta L. Rachmanovo Nerami senatvė, O. Kornijčuko Platonas Krečetas, B. Gorbatovo Tėvų jaunystė, K. Simonovo Rusų klausimas). Lietuvių klasikos kūriniai sudarė repertuaro nedidelę dalį. Šiuo laikotarpiu pasirodžiusioms lietuvių autorių (J. Chlivicko, B. Dauguviečio, J. Gustaičio, V. Miliūno, J. Paukštelio) pjesėms būdinga sovietinių idėjų deklaracija, tiesmuki, vienareikšmiai charakteriai, žmogaus psichologiją gožiančios gamybos problemos. Beveik nestatyta šiuolaikinių užsienio rašytojų pjesių, nedaug Vakarų Europos klasikos kūrinių.

Lietuvos dramos teatro spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1954, režisierius R. Juknevičius, dailininkas J. Surkevičius; Sonia – O. Knapkytė, Voinickis – J. Kavaliauskas)

Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio B. Sruogos Apyaušrio dalia scena (1956, režisierius R. Juknevičius, dailininkas J. Surkevičius; Dalia Radvilaitė – L. Kupstaitė, Tyzenhauzas – S. Jukna)

Šiuo laikotarpiu lietuvių teatre daugiausia režisavo B. Dauguvietis, J. Miltinis ir R. Juknevičius. Visi jie patyrė didelį sovietinės valdžios ideologinį spaudimą; daugiausia – R. Juknevičius, pokariu paskirtas Vilniaus dramos teatro (nuo 1998 Lietuvos nacionalinis dramos teatras) eiliniu režisieriumi. Jo režisuoti A. Čechovo vodeviliai Piršlybos, Meška, Jubiliejus (1945) kritikuoti už vadinamąjį formalizmą, o dėl B. Dauguviečio pjesės Uždavinys pastatymo (1946) pareikšti ir politiniai kaltinimai. 1946 R. Juknevičius buvo pašalintas iš Vilniaus dramos teatro (režisavo Telšiuose, Klaipėdoje, Kaune), po J. Stalino mirties 1953 sugrąžintas. Nepaisydamas nuolatinės psichologinės įtampos R. Juknevičius Vilniaus dramos teatre sukūrė itin reikšmingų spektaklių. Vienam brandžiausių to meto spektaklių – B. Sruogos Apyaušrio dalia (1956) – būdinga teatrališkumas, metaforinis vaizdingumas. Naujoviškose rusų klasikos interpretacijose (A. Čechovo Dėdė Vania 1954, M. Lermontovo Maskaradas 1960, I. Turgenevo Mėnuo kaime 1962) subtilus poetinis psichologizmas derintas su teatrališku sąlygiškumu. R. Juknevičius vienas pirmųjų Lietuvoje pastatė modernios, ekspresyvios formos T. Williamso dramą Orfėjas nusileidžia į pragarą (1962).

Vilniaus dramos teatro spektaklio A. Čechovo Vyšnių sodas scena (1945, režisierius B. Dauguvietis, dailininkas J. Jankus; iš kairės: Gajevas – M. Chadaravičius, Simeonovas‑Piščikas – K. Preikštas, Varia – T. Vaičiūnienė, Ranevskaja – G. Jackevičiūtė, Firsas – V. Derkintis)

1944–49 vyriausiuoju režisieriumi dirbusio B. Dauguviečio pastatytoms rusų (A. Čechovo Vyšnių sodas 1945, A. Ostrovskio Miškas 1948, A. Puškino Šykštusis riteris 1949) ir Vakarų Europos (Molière’o Tartiufas 1945, F. Schillerio Klasta ir meilė 1949) klasikų pjesėms būdinga režisūros nuosaikumas, realistinė psichologinė vaidyba, teikta reikšmės pjesės tekstui ir jo stilistikai. Šiuose spektakliuose atsiskleidė G. Jackevičiūtės, K. Kymantaitės, M. Mironaitės, T. Vaičiūnienės, N. Vosyliūtės, M. Chadaravičiaus, S. Juknos, V. Jurkūno, J. Rudzinsko, J. Sipario, J. Stanulio ir kitų aktorių talentas, jų vaidybos meistriškumas.

Spektaklius vis dažniau pradėjo režisuoti aktoriai. K. Kymantaitės pastatyti lietuvių klasikos (Marti 1945, pagal Žemaitę, Paskenduolė 1956, pagal A. Vienuolį, G. Landsbergio‑Žemkalnio Blinda 1958, Meisteris ir sūnūs 1965, pagal P. Cvirką) ir šiuolaikinės dramaturgijos (B. Dauguviečio Žaldokynė 1948, K. Sajos Silva studentauja 1957, Nerimas 1962, Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona 1967) kūriniai, herojinė poema Kraujas ir pelenai (1961, pagal Just. Marcinkevičių) tapo atsvara menkavertėms, itin ideologizuotoms sovietinėms pjesėms. K. Kymantaitės (rengė ir inscenizacijas) spektakliams apie senąjį lietuvišką kaimą būdinga raiškus etnografinis koloritas, sodrūs charakteriai, liaudiškas humoras, taiklios satyrinės kritinės detalės. Vaidino A. Budrikaitė, E. Grikevičiūtė, G. Jackevičiūtė, G. Jakavičiūtė, G. Jasiūnaitė, O. Juodytė, G. V. Kernagienė, K. Kymantaitė, L. Kupstaitė, A. Leimontaitė, M. Mironaitė, S. Nosevičiūtė, T. Vaičiūnienė, N. Vosyliūtė, M. Chadaravičius, J. Čepaitis, V. Derkintis, V. V. Dumšaitis, S. Jukna, V. Jurkūnas, J. Kanopka, J. Kavaliauskas, A. Kernagis, V. J. Kybartas, J. Lalas, B. Lukošius, J. Meškauskas, N. Nakas, A. Pikelis, A. Radzevičius, J. Rudzinskas, A. Sabalys, P. Saudargas, K. Simaška, J. Siparis, J. Stanulis, A. Zalanskas, P. Zulonas ir kiti.

Panevėžio dramos teatro režisierius J. Miltinis buvo vienintelis tuo metu lietuvių režisierius, ėjęs teatro mokslus Vakarų Europoje (4 dešimtmetyje mokėsi Ch. Dullino teatro studijoje Paryžiuje). Aktorius jis ugdė savo suburtoje studijoje (1940–80; su pertraukomis), statydamas lietuvių autorių pjeses – K. Binkio Atžalyną (1941), P. Vaičiūno Prisikėlimą (1942), S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Pinigėlius (1943), A. Vienuolio Prieblandoje (1945). J. Miltinis režisavo ideologizuotų pjesių, kuriose vaizduotas gyvenimas užsienyje (K. Simonovo Rusų klausimas, A. Jakobsono Gyvenimas citadelėje, abu 1947, J. Petrovo Taikos sala 1948, B. Lavreniovo Amerikos balsas 1950, D. Umanskio Paryžius, Stalingrado gatvė 1951, A. Jakobsono Šakalai 1953), šiuose spektakliuose itin pabrėžė vizualinę spektaklio raišką: scenografiją, aprangą, apšvietimą, mizanscenas, veiksmo dinamiką. 6 dešimtmečio pradžioje pradėta kritikuoti vadinamoji formalistinė J. Miltinio režisūra (daugiausia spektaklis A. Čechovo Žuvėdra 1954, prieštaraujantis šio dramaturgo kūrybos trafaretinei traktuotei), jam priekaištauta dėl K. Stanislavskio mokyklos nepaisymo. 1954 J. Miltinis atleistas iš teatro, bet dirbdamas Lietuvos kino studijoje toliau slapta režisavo spektaklius Panevėžio dramos teatre. 1959 jis oficialiai grąžintas į šį teatrą.

5 dešimtmečio pabaigoje Kauno dramos teatre susilpnėjo aktorių trupė (dalis aktorių buvo pasitraukę į Vakarus, 6 dešimtmečio pradžioje mirė O. Rymaitė, N. Jurašūnaitė, O. Kurmytė), nebuvo nuolatinio vyriausiojo režisieriaus. Kūrybinis atgimimas prasidėjo 1952 į teatrą atėjus A. Lunačiarskio teatro meno instituto Lietuvių studiją Maskvoje baigusiems aktoriams, kurių dauguma sudarė trupės branduolį (A. Mackevičiūtė, A. Ragauskaitė, M. Rasteikaitė, B. Raubaitė, G. Tolkutė, R. Varnaitė, V. Eidukaitis, A. Gabrėnas, K. Genys, L. Noreika, R. Tumpa, L. Zelčius). 1953 pradėjo režisuoti tą patį institutą baigęs H. Vancevičius (1953–66 vyriausiasis režisierius).

1945 atkurto Klaipėdos dramos teatro (iki 1951 veikė įvairiais pavadinimais) trupės didžiąją dalį sudarė aktoriai mėgėjai, nuolat keisdavosi režisieriai. R. Juknevičius (1949–52 vyriausiasis režisierius), statydamas rusų klasikos kūrinius (A. Ostrovskio Be kaltės kaltieji 1949, N. Gogolio Vedybos 1951), ugdė trupės kūrybiškumą. Išsiskyrė J. Čeičytės (teatrališki, sąlygiški) ir J. Jankaus (buitiniai realistiniai) scenovaizdžiai. Teatre vaidino J. Budrikaitė, V. Gruodytė, L. Kerniūtė, V. Lietuvaitytė, E. Platušaitė, N. Bernotas, E. Čepulis, R. Grincevičius, B. Juškevičius, V. Kancleris, J. Paplauskas, S. Ratkevičius, A. Žadeikis ir kiti.

1945 įkurto Vilniaus rusų dramos teatro (nuo 1960 Lietuvos rusų dramos teatras) pirmąją trupę sudarė Maskvos ir Leningrado teatrų aktoriai bei teatro mokyklų absolventai. Daugiausia statyta sovietinių dramaturgų, rusų ir užsienio klasikos kūriniai. Teatre nebuvo nuolatinio vyriausiojo režisieriaus, kūrė įvairūs režisieriai. Vaidino O. Cholina, O. Kuzmina‑Dauguvietienė, N. Vigilianskaja, J. Višnevskaja, V. Belickis, M. Buinas, J. Dubravinas, L. Ivanovas, J. Janinas, B. Krasilnikovas, S. Lobanovas, B. Smelcovas.

1941–49 veikęs Marijampolės dramos teatras buvo suburtas daugiausia iš aktorių mėgėjų. Režisavo ir vaidino K. Tumkevičius, vaidino I. Čepkevičiūtė, I. Rutkauskaitė, A. Simokaitytė, J. Bautrėnas, J. Juodagalvis, A. Valaika ir kiti. 1956–62 šiame mieste (tada Kapsukas) veikusio dramos teatro branduolį sudarė Lietuvos konservatorijos auklėtiniai, kai kurie Klaipėdos dramos teatro aktoriai. 1940–49 Telšiuose veikė vienas pajėgiausių provincijos teatro mėgėjų kolektyvų – Žemaičių teatras (įkurtas P. Gintalo ir Butkų Juzės iniciatyva). 1946–48 čia dirbusio R. Juknevičiaus spektakliams (N. Gogolio Vedybos 1947, A. Ostrovskio Augintinė 1948) būdinga didelis režisūrinis meistriškumas, kruopštus darbas su aktoriais (vaidino J. Dulskytė, I. Gurinaitė, O. Knapkytė, R. Vosyliūtė, S. Paska, A. Petkevičius, A. Pikelis, J. Šimkus, A. Žadeikis).

1949 Žemaičių teatro ir Marijampolės dramos teatro aktoriai papildė Šiaulių dramos teatro trupę. 6 dešimtmetyje J. Šeinas šiame teatre režisavo lietuvių dramaturgų pjesių (S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Pinigėliai 1953 ir Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių 1954). Teatre vaidino E. Bindokaitė, I. Čepkevičiūtė, J. Gascevičiūtė, I. Gurinaitė, P. Pinkauskaitė, A. Simokaitytė, V. Venckutė, V. Auga, V. Benokraitis, S. Paska, A. Petkevičius, K. Simaška, K. Tumkevičius, J. Zubėnas ir kiti.

3015

Lietuvos teatras 1957–1970

Atšilimo laikotarpiu daugiau imta versti Vakarų Europos literatūros kūrinių, rengta dailės parodos, įvyko Vakarų Europos teatrų pirmosios gastrolės. Kultūros politika nepakito: tebeveikė ideologinė kontrolė, drausta rodyti kai kuriuos spektaklius, persekioti menininkai. Politiniai įvykiai Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje sukėlė meno inteligentijos pasipriešinimo bangą, kuri buvo nukreipta prieš mene Komunistų partijos taikomas ideologines politines dogmas.

Lietuvoje kartu su ideologine priešprieša atgimė nacionalinės savimonės ir valstybingumo idėjos, kurios plėtotos J. Glinskio, J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus istorinėse dramose. G. Kanovičiaus, V. Rimkevičiaus, K. Sajos pjesėse parodyta sovietinio gyvenimo absurdas, socialinės negerovės. Daugiau statyta šiuolaikinių užsienio pjesių. Baigę Maskvos ir Leningrado aukštąsias teatro mokyklas režisieriai H. Vancevičius, V. Čibiras, P. Gaidys, J. Jurašas savo spektakliuose nagrinėjo reikšmingas visuomenines problemas, naudojo naujas sceninės raiškos priemones. Šiuo laikotarpiu teatras tapo viena svarbiausių meno šakų Lietuvoje.

Panevėžio dramos teatro spektaklio W. Shakespeare’o Makbetas scena (1961, režisierius J. Miltinis, dailininkas A. Mikėnas; centre Makbetas – S. Petronaitis)

Panevėžio dramos teatro spektaklio F. Dürrenmatto Frankas V scena (1969, režisierius J. Miltinis., dailininkas A. Mikėnas; iš kairės: Otilija – R. Mikalauskaitė, guli Emilis Biokmanas – G. Karka, Frankas V – B. Babkauskas)

Panevėžio dramos teatre J. Miltinis kūrė filosofinį intelektualųjį, humanistinių idėjų teatrą, kuriame individas susiduria su likimu, visuomene, mirtimi, atsiveria sudėtingas, kupinas prieštaravimų ir tragizmo žmogaus vidinis pasaulis, jo psichologijos paslaptys; reikšmingiausi spektakliai: H. Ibseno Heda Gabler (1957), A. Millerio Komivojažerio mirtis (1958, pirmasis spektaklis SSRS pagal šią pjesę; abu sukurti V. Blėdžio pavarde), A. Čechovo Ivanovas (1960), W. Shakespeare’o Makbetas (1961). Kiti žymesni J. Miltinio spektakliai sukurti pagal Vakarų Europos klasikos (P.‑A. de Beaumarchais Sevilijos kirpėjas 1957, V. Blėdžio pavarde, E. Labiche’o Šiaudinė skrybėlaitė 1959, Molière’o Žoržas Dandenas 1965), šiuolaikinės užsienio (W. Borcherto Lauke, už durų 1966, F. Dürrenmatto Fizikai 1967, Frankas V 1969) ir lietuvių (J. Grušo Adomo Brunzos paslaptis 1966 ir Pražūtingas apsvaigimas 1967) dramaturgijos kūrinius. Šiuose spektakliuose brandžius vaidmenis sukūrė aktoriai H. Hokušaitė, D. Melėnaitė, R. Mikalauskaitė, E. Šulgaitė, R. Zdanavičiūtė, J. Alekna, B. Babkauskas, D. Banionis, V. Blėdis, G. Karka, S. Kosmauskas, A. Masiulis, S. Petronaitis, K. Vitkus. Spektaklių režisavo ir aktoriai J. Alekna, V. Blėdis, G. Karka.Kauno dramos teatro repertuare išsiskyrė visuomeniškai reikšmingos, aktualias temas nagrinėjančios lietuvių rašytojų J. Grušo, Just. Marcinkevičiaus, K. Sajos, J. Glinskio pjesės.

H. Vancevičiaus režisuotiems spektakliams būdinga personažų tarpusavio santykių kruopšti analizė, psichologiškumas (L. Tolstojaus Gyvasis lavonas 1954, A. Čechovo Trys seserys 1960, A. Millerio Visi mano sūnūs 1962, K. Inčiūros Žemaitė, F. Garcíjos Lorcos Bernardos Albos namai, abu 1964, J. Steinbecko Pelės ir žmonės 1966), raiški teatrinė forma, romantinis patosas, grotesko elementai (J. Grušo Herkus Mantas 1957, Just. Marcinkevičiaus Dvidešimtas pavasaris 1958, K. Binkio Generalinė repeticija 1959, W. Shakespeare’o Antonijus ir Kleopatra 1966). Šio režisieriaus spektakliuose subrendo daugelis aktorių (R. Staliliūnaitė, R. Adomaitis, K. Genys, V. Tomkus). S. Motiejūno spektakliams būdinga nuotaikinga veiksmo atmosfera (D. Urnevičiūtės Vadink mane motina, Pažemintieji ir nuskriaustieji, pagal F. Dostojevskį, abu 1965, Baltaragio malūnas 1966, pagal K. Borutą, D. Urnevičiūtės Tėvuko žaislai 1967, I. Örkény Totas, kiti ir majoras 1970).

Kauno dramos teatro spektaklio J. Grušo Barbora Radvilaitė scena (1972, režisierius J. Jurašas, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020; Žygimantas – K. Genys)

H. Vancevičiui perėjus į Lietuvos akademinį dramos teatrą Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi tapo J. Jurašas (1967–72). Jo spektakliai šio teatro raidai padarė didelį meninį ir visuomeninį poveikį, juose nagrinėtos aktualios šiuolaikinio gyvenimo problemos, atvirai konfrontuota su sovietine ideologija. J. Jurašo spektakliams būdinga itin įdėmi režisuojamo kūrinio prasminė, stilistinė ir žanrinė analizė, aiški spektaklio koncepcija, aštrus ekspresyvumas, tikslios sceninės metaforos, parodančios sovietinės tikrovės absurdiškumą (K. Sajos Mamutų medžioklė 1968 ir Šventežeris 1970), menininko ir valdžios dramatiškus santykius (M. Bulgakovo Moljeras 1968, J. Glinskio Grasos namai 1970). Spektakliuose plėtota tėvynės tema (J. Grušo Barbora Radvilaitė 1972), subtilus psichologiškumas sietas su raiškia, teatrališka forma. Reikšmingi scenografijos pokyčiai buvo susiję su J. Malinauskaitės konceptualiais ir režisieriaus idėjoms artimais scenovaizdžiais, tikslia ir raiškia jų forma. Daugelis J. Jurašo spektaklių buvo rodomi cenzūruoti, draustos itin prasmingos jų detalės (Barboros Radvilaitės finalinėje scenoje uždrausta nuleisti Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslą). 1972 kelioms kultūros instancijoms režisierius parašė atvirą protesto laišką, kuriame jas kaltino nuolatiniu savo spektaklių persekiojimu ir žalojimu, kūrybos varžymu, todėl buvo pašalintas iš teatro, o 1974 emigravo. Jo spektakliuose reikšmingų vaidmenų sukūrė aktoriai G. Balandytė, A. Jodkaitė, B. Raubaitė, R. Staliliūnaitė, R. Varnaitė, A. Gabrėnas, K. Genys, A. Voščikas, L. Zelčius.

Šio laikotarpio Lietuvos akademinio dramos teatro padėtis buvo sudėtingesnė nei kitų teatrų. J. Rudzinsko (1953–66 vyriausiasis režisierius) spektakliai buvo buitinės realistinės pakraipos, nemažai reikšmės teikta aktoriams, jų kuriamų personažų charakteriams. Spektakliams pagal užsienio (W. Shakespeare’o Hamletas 1959, H. Ibseno Šmėklos 1961, M. Pagnolio Topazas 1963, M. Gorkio Dugne 1964, J. W. Goethe’s Faustas 1965) ir lietuvių (V. Krėvės Skirgaila 1966) klasikos kūrinius trūko raiškesnio konceptualumo, nuoseklesnės režisūros. Naujojo vadovo H. Vancevičiaus (1966–89) pasirinkimas rodė teatro vadovybės ir partinių ideologų požiūrį į šį teatrą, kuris turėjo tapti reprezentacine ideologine kultūros institucija. Teatras buvo remiamas ir palaikomas Centro komiteto ideologų: režisieriams ir aktoriams buvo skiriami apdovanojimai, rengtos užsienio gastrolės, teatrą drausta kritikuoti, todėl šio teatro repertuare nebuvo sovietinę tikrovę kritikuojančių pjesių, kokias tuo metu statė J. Jurašas Kauno dramos teatre ir P. Gaidys Klaipėdos dramos teatre. Daugelis šio laikotarpio Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklių (daugiausia pagal šiuolaikines lietuvių pjeses) buvo konformistiški, jiems būdinga lėkštos, paviršutiniškos temos, prosovietinė dvasia.

Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio Just. Marcinkevičiaus Mindaugas scena (1969, režisierius H. Vancevičius, dailininkas F. Navickas; centre Mindaugas – R. Adomaitis)

H. Vancevičius pastatė nemažai spektaklių pagal lietuvių pjeses. Itin reikšmingas Just. Marcinkevičiaus Mindaugo (1969) pastatymas, kuriame keliant Lietuvos valstybingumo įgyvendinimo sudėtingus klausimus atsisakyta ankstesniems šio režisieriaus istoriniams spektakliams būdingos romantizuotos patetikos. H. Vancevičius sukūrė reikšmingų psichologinių spektaklių (J.‑P. Sartre’o Altonos atsiskyrėliai 1968). V. Čibiro spektakliams būdinga subtili estetika, nagrinėtos miesto, inteligentijos gyvenimo temos, naudotos modernios režisūros priemonės (Nazımo Hikmeto Visų užmirštas 1960, V. Rimkevičiaus Ratas, M. Kunderos Raktų savininkai, abu 1963, F. Dürrenmatto Damos vizitas 1966).

Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio L. Zorino Varšuvos melodija scena (1967, režisierius J. Jurašas, dailininkas M. Percovas; Helia – I. Garasimavičiūtė, Viktoras – A. Rosenas)

Spektaklių šiame teatre režisavo J. Jurašas (L. Zorino Varšuvos melodija, S. Mrożeko Tango, abu 1967, šis rodytas tik vieną sezoną, vėliau uždraustas), A. Z. Lapėnas (Dvylika kėdžių 1968, pagal I. Ilfą ir J. Petrovą, E. de Filippo Cilindras 1969, D. Wassermano, J. Dariono Žmogus iš La Mančos 1970) ir kiti. Vaidino aktoriai J. Berūkštytė‑Trinkūnienė, I. Garasimavičiūtė, A. Janušauskaitė, K. Kymantaitė, O. Knapkytė, I. Leonavičiūtė, M. Mironaitė, R. Paliukaitytė, J. Ramanauskaitė, M. Rasteikaitė, R. Adomaitis, A. M. Chadaravičius, H. Kurauskas, O. Laniauskas, L. Noreika, S. Petraitis, J. Rygertas, A. Rosenas, J. Rudzinskas, M. Smagurauskas, T. Vaisieta, A. Zigmantavičius ir kiti.

1965 Vilniuje įkurtas Jaunimo teatras. A. Ragauskaitė (1965–68 vyriausioji režisierė) jo trupę subūrė iš įvairių kolektyvų (t. p. ir mėgėjų) aktorių. Jos spektakliai (W. Shakespeare’o Romeo ir Džuljeta, poezijos spektaklis Gintaro paukštė, abu 1966, V. Palčinskaitės Aš vejuos vasarą... 1968) neapibrėžė teatro meninės krypties. Raiškių spektaklių režisavo scenografas I. Ivanovas (J. Anouilh’aus Vyturys / Žana 1967), V. Čibiras (1968–74 vyriausiasis režisierius, J. Osborne’o Atsigręžk rūstybėje 1967, J. Švarco Drakonas 1968), G. Žilys (T. Williamso Stiklinis žvėrynas 1968). Vaidino aktoriai B. O. Didžgalvytė, N. Gelžinytė, R. Kazlauskaitė, V. Marcinkevičiūtė, V. Marčinskaitė, A. Matkevičiūtė, A. Mikušauskaitė, E. Pleškytė, L. Štrimaitytė, E. Žebertavičiūtė, R. Butkevičius, L. Ciunis, K. Dapkus, A. Grašys, F. Jakšys, J. Jaruševičius, R. A. Karvelis, S. Sipaitis, A. Šurna, G. Žilys. 1967 prie Jaunimo teatro įkurta pantomimos trupė (vadovas M. Tenisonas, 1967–70 veikė Kauno dramos teatre).

Klaipėdos dramos teatrui vadovauti paskyrus P. Gaidį (1963–98 vyriausiasis režisierius) trupė išgyveno kūrybinį pakilimą. Savo spektakliuose (Trys muškietininkai, pagal A. Dumas tėvą, C. Gozzi Karalius Elnias, abu 1965, I. Kočergos Laiko meistrai 1967, V. Majakovskio Pirtis, K. Sajos Poliglotas. Abstinentas, abu 1970) naudodamas satyros, grotesko, ironijos priemones jis negailestingai pajuokė sovietinės realybės absurdą, demagogiją, kitas visuomenės negeroves. P. Gaidžio pastatytoms dramoms ir tragedijoms (V. Višnevskio Optimistinė tragedija 1963, G. Kanovičiaus Kaip jums sekasi, pramuštgalviai? 1965, Sofoklio Karalius Edipas 1966, poezijos spektaklis Krintančios žvaigždės 1968, pagal Just. Marcinkevičių) būdinga tiksliai perteikta autoriaus stilistika, preciziška vyksmo atmosfera ir nuotaika; reikšmingiausias spektaklis – Just. Marcinkevičiaus Mindaugas (1969), kuriame cenzūrai reikalaujant P. Gaidys turėjo pakeisti svarbius spektaklio koncepcijos elementus (atsisakyti finalinėje scenoje veidrodinės sienos kaip šiuolaikinės Lietuvos simbolio). Vaidino aktoriai M. Černiauskaitė‑Barauskienė, E. Gaigalaitė, J. Jankauskaitė, V. Leonavičiūtė, N. Narijauskaitė, N. Sabulytė, J. Sakalaitė, G. Vaitiekaitytė, H. Andriukonis, B. Barauskas, B. Gražys, R. A. Karvelis, V. Paukštė, G. Pauliukaitis, R. Poškus, G. Pranckūnas, P. Stankus, A. Šimanskis, A. Venskūnas ir kiti.

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklio H. Ibseno Lėlių namai scena (1959, režisierius L. Lurjė, dailininkas S. Lukackis; iš kairės: Helmeris – L. Ivanovas, Nora – M. Mironaitė, Rankas – V. Mileris)

Šio laikotarpio Lietuvos rusų dramos teatro režisieriaus V. Golovčinerio (1955–61 vyriausiasis režisierius) spektakliams būdinga ansambliškumas, pabrėžiama personažų psichologija (M. Gorkio Barbarai 1955, A. Ostrovskio Vasilisa Melentjeva 1957, G. Nikolajevos ir S. Radzinskio Grumtynės žygyje 1960). V. Galickis (1962–65 vyriausiasis režisierius) ieškojo naujų teatro raiškos priemonių (B. Brechto Ponas Puntila ir jo tarnas Matis 1963), J. Chigerovičiaus spektakliams (1966–69 ir 1973–75 vyriausiasis režisierius) būdinga psichologiškumas, grotesko elementai (M. Bulgakovo Bėgimas 1967, A. Ostrovskio Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo 1968). 1955–68 teatre dirbusi M. Mironaitė sukūrė raiškių vaidmenų L. Lurjė (Liza – Bajorų gūžta 1956, pagal I. Turgenevą, Nora – H. Ibseno Lėlių namai 1959, Eliza Dulitl – B. Shaw Pigmalionas 1961) ir kitų režisierių (Gitel – W. Gibsono Dviese sūpuoklėse 1962) spektakliuose. Vaidino aktoriai D. Jakševičiūtė, J. Maivina, T. Majorova, R. Vagnerytė, A. Inozemcevas, V. Jefremovas, M. Jevdokimovas.

Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius J. Šeinas (1949–58), atsižvelgdamas į nevienodo meistriškumo trupę, statė buitinės realistinės krypties spektaklius. Šią kryptį tęsė aktorius ir režisierius K. Tumkevičius, režisierius V. Limantas (1960–63 vyriausiasis režisierius). M. Karklelis (1964–72 vyriausiasis režisierius) pastatė lietuvių (V. Krėvės Žentas 1964, Parduotos vasaros 1965, pagal J. Baltušį, Šarūnas 1966, pagal V. Krėvę, K. Inčiūros Eglė žalčių karalienė 1967) ir užsienio (J. Rainio Pūsk, vėjeli 1965, Madam Bovari 1966, pagal G. Flaubert’ą, F. Dürrenmatto Vidurnakčio procesas 1967, G. Hauptmanno Paskendęs varpas 1968) rašytojų kūrinių. Išsiskyrė raiškios formos, teatrališki režisierės N. Ogaj spektakliai (A. Fredro Damos ir husarai 1968, S. Maršako Katės namai 1970). Teatre vaidino E. D. Cinauskaitė, F. V. Laurinaitytė, T. Maliukevičiūtė, N. Mirončikaitė, I. Tamošiūnaitė, R. Ulbinaitė, G. Vaiginytė, R. Gudas, N. Jasinskas, E. Rupšys ir kiti.

3015

Lietuvos teatras 1970–1990

Šis laikotarpis vadintinas teatro modernėjimo, teatro ir publikos glaudžios konsolidacijos etapu. 8 dešimtmetyje debiutavę režisieriai D. Tamulevičiūtė, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, G. Padegimas, S. Varnas 9 dešimtmetyje suformavo savitą lietuvių režisūrinio teatro poetiką, jų spektakliai tapo menine ir moraline opozicija vadinamajai brandaus socializmo tikrovei. Šiuo laikotarpiu siekta išlaisvinti teatrą iš priklausomybės nuo literatūros ir įteisinti jo, kaip savarankiško meno, meninės raiškos būdus. 8–9 dešimtmečio sandūroje lietuvių režisieriai plėtojo metaforinį teatrą, kuriam būdinga perkeltinių reikšmių žaismė, ištobulinta neverbalinė raiška, spektaklio protagonisto ir scenos erdvės autentiškumas (ryškiausias atstovas – E. Nekrošius). Sureikšminta teatrinio teksto semantika, režisūrinė metafora buvo viena veiksmingiausių priemonių kurti spektaklį kaip savitą meninį reiškinį ideologinių suvaržymų sąlygomis. Šie režisieriai baigė režisūrą aukštosiose teatro mokyklose Maskvoje ir Leningrade, todėl lietuvių metaforiniam teatrui įtaką darė ir iš rusų teatro atėję sceninis vyksmas (sceninė tradicija), fizinių veiksmų metodas, kuris tapo spektaklių teatrinio vaizdo kūrimo ekspresyviai ir įtaigiai jungiant vaizdą ir veiksmą pagrindu. Jaunimo teatras Vilniuje ir Kauno dramos teatras šiuo laikotarpiu buvo pagrindiniai teatro centrai, kuriuose formavosi autorinės režisūros principai, menininko saviraiška ir režisūrinis stilius sieta su paties menininko pasaulėjauta ir žmogiškąja pozicija.

Jaunimo teatro spektaklio A. Osieckos Trešnių skonis scena (1971, režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkas Sergejus Barchinas; centre: Vyras – A. Šurna, Moteris – E. Pleškytė)

Jaunimo teatro spektaklio S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac scena (1976, režisierė D. Tamulevičiūtė, dailininkas G. Kličius, © LATGA, 2020; priekyje Karvė – I. Kriauzaitė)

Jaunimo teatre dirbusi D. Tamulevičiūtė (1974–88 vyriausioji režisierė) padarė didelę įtaką lietuvių teatro aktorystės raidai. Vadinamojo dešimtuko aktoriams (K. Kazlauskaitė, I. Kriauzaitė, D. Overaitė, V. Podolskaitė, D. Storyk, A. Latėnas, V. Petkevičius, K. Smoriginas, A. Storpirštis, R. Vilkaitis) jos suteikti improvizacijos meno pagrindai leido sukurti paveikų spontaniškos aktorystės efektą, pasireiškiantį jauno žiūrovo lengvai atpažįstama, laisva, ironiška vaidyba. Spektakliuose (pirmasis lietuviškas miuziklas S. Šaltenio, L. Jacinevičiaus, G. Kuprevičiaus Ugnies medžioklė su varovais, S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac..., abu 1976, Jasonas 1978) derinta poetinė metafora ir kasdienė intonacija, lyrizmas ir ironija, metaforizuojama kasdienybė (kitaip nei iki tol statytose šiuolaikinėse pjesėse, atpažįstami buities elementai tapo metaforiškais spektaklių personažais). Jauno žmogaus pasaulėjauta atsispindi ir kituose D. Tamulevičiūtės spektakliuose: F. Kaló Keturiese vidurnaktį (1981), L. Razumovskajos Brangioji mokytoja (1982), C. Higginso, J.‑C. Carrière’o Haroldas ir Modė (1983, spektaklis vaidintas 20 metų), V. Rozovo Brolis Alioša (1984). S. Šaltenis rašė šio teatro aktoriams skirtas pjeses, koregavo jas per repeticijas, vėliau tapo E. Nekrošiaus spektaklių literatūriniu bendraautoriumi.

Jaunimo teatro spektaklio V. Korostyliovo Pirosmani, Pirosmani… scena (1981, režisierius E. Nekrošius, dailininkas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; Niko Pirosmanašvilis – V. Bagdonas (sėdi), Sargas – V. Petkevičius)

Jaunimo teatro spektaklio Ilga kaip šimtmečiai diena scena (1983, pagal Č. Aitmatovą, režisierius E. Nekrošius, scenografas A. Jacovskis, © LATGA, 2020; iš kairės: Jedigėjus – A. Latėnas, Tardytojas – A. Grašys)

Jaunimo teatro spektaklio A. Čechovo Dėdė Vania scena (1986, režisierius E. Nekrošius, dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020; iš kairės: Sofija Aleksandrovna – D. Overaitė, Voinickaja – E. Žebertavičiūtė, Jelena Andrejevna – D. Storyk, Voinickis – V. Petkevičius, Teleginas – J. Pocius, Astrovas – K. Smoriginas)

Jau pirmiesiems E. Nekrošiaus spektakliams (Sh. Delaney Medaus skonis 1977, Jaunimo teatre, S. Šaltenio Duokiškio baladės ir A. Čechovo Ivanovas, abu 1978, Kauno dramos teatre) būdinga novatoriškos režisūros, originalaus teatrinio mąstymo bruožai, savitas pasaulio ir teatro suvokimas. Metaforiškasis E. Nekrošiaus teatras suteikė impulsą atsirasti režisūrinių įvaizdžių dramaturgijai – aktoriaus fiziniam veiksmui, gestui; kasdieniam daiktui suteikta prasmių, kurias tradiciškai teatre perteikdavo rašytojo tekstas. E. Nekrošius režisavo mažai žinomų literatūros kūrinių (Kvadratas 1980, pagal V. Jelisejevos apysaką O buvo taip, V. Korostyliovo Pirosmani, Pirosmani... 1981), klasikinių pjesių pagrindu sukurtų savarankiškų teatro pjesių (K. Antanėlio, S. Gedos roko opera Meilė ir mirtis Veronoje 1982, pagal W. Shakespeare’o tragediją Romeo ir Džuljeta), prozos inscenizacijų (Ilga kaip šimtmečiai diena 1983, pagal Č. Aitmatovą), klasikinės dramaturgijos kūrinių (A. Čechovo Dėdė Vania 1986), kuriems taikė sceninės dramaturgijos, kaip autonomiškos meninės spektaklio realybės, konstravimo metodą, režisūrinės naracijos ekspresija rėmėsi pačiame literatūros kūrinyje esančia jo interpretacijos galimybe. E. Nekrošius savo spektakliuose siejo meninį individualumą ir laiko ypatumus, gebėjo juose atspindėti to meto visuomenės egzistencinius išgyvenimus. 9 dešimtmetyje E. Nekrošiaus spektakliai vieni pirmųjų rodyti užsienyje – 1984 tarptautiniame Belgrado teatro festivalyje BITEF (Pirosmani, Pirosmani...), vėliau Lenkijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Austrijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Pirosmani, Pirosmani..., Dėdė Vania), Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Italijoje, Škotijoje, t. p. Estijoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir kitur. Teatre vaidino aktoriai K. Andrejauskaitė, V. Bagdonas, S. Bareikis, D. Brenciūtė, G. Girdvainis, I. Tamošiūnaitė, V. Taukinaitis ir kiti.

Kauno dramos teatro spektaklio A. Jarry Karalius Ūbas scena (1977, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020)

Kauno dramos teatro spektaklio H. Ibseno Statytojas Solnesas scena (1980, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020; iš kairės: Knutas Bruvikas – L. Zelčius, Kaja Fosli – N. O. Lepeškaitė, Statytojas Solnesas – J. Budraitis, Ragnaras Bruvikas – R. Vaidotas)

8–9 dešimtmetyje Kauno dramos teatre J. Vaitkaus (1977–88 vyriausiasis režisierius) sukurtuose spektakliuose kritikuota to meto visuomenė, jai būdingas konformizmas (vadinamasis moralinio nerimo, analitinis teatras). Tai turėjo įtakos J. Vaitkaus teatro vizualumui, jis sąmoningai rinkosi programiniam idėjų teatrui artimas dekoratyvias ir deklaratyvias teatrines metaforas. J. Vaitkus pirmasis SSRS pastatė A. Jarry tragifarsą Karalius Ūbas (1977), kuris priskirtinas tragiškojo grotesko teatrui. Spektakliuose jis plėtojo asmenybės ir aplinkos konflikto, asmenybės neišvengiamos degradacijos temas (M. Gorkio Paskutinieji 1978, I. Radojevo Raudona ir ruda 1979, H. Ibseno Statytojas Solnesas 1980, M. Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje 1982, A. Camus Kaligula 1983, W. Shakespeare’o Ričardas II 1985, Golgota 1987, pagal Č. Aitmatovo romaną Ešafotas). Kai kurie J. Vaitkaus spektakliai (J. Glinskio Kingas 1980, J. Vaitkaus Literatūros pamokos 1985) cenzūros drausti kurį laiką rodyti. J. Vaitkaus domėjimasis ritualo raiška teatre, Rytų teatru, kino ekrano ir scenos erdvės sąveika (sukūrė kino filmų), ezoterika padarė įtaką ir aktorių vaidybai, išplėtė jų meninę raišką, ugdė asmenybes. E. Nekrošiaus ir J. Vaitkaus sukurti spektakliai reformavo tradicinį vadinamąjį psichologinės vaidybos būdą – aktorystę pradėta vertinti kaip subjektyvios ekspresijos ir individualios energetikos sistemą, imta domėtis ilgai lietuvių teatre ignoruota aktoriaus kūno kalba.

Kauno dramos teatro spektaklio T. Wilderio Mūsų miestelis scena (1982, režisierius G. Padegimas, scenografas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė D. Kernagienė)

Kauno dramos teatre sukurtiems G. Padegimo žymiausiems spektakliams (J. Grušo Gintarinė vila 1980, A. Strindbergo Kreditoriai 1981, T. Wilderio Mūsų miestelis 1982, N. Gogolio Pamišėlio užrašai 1985) būdingi psichoanalitinio teatro bruožai, domėjimasis modernaus, pusiausvyrą praradusio žmogaus vidiniu pasauliu. Garsėjo aktoriai R. Bagdzevičius, J. Budraitis, V. Grigolis, D. Juronytė, D. Kazragytė, N. Lepeškaitė, V. Masalskis, A. Masiulis, J. Onaitytė, R. Sabulis, V. Šinkariukas, R. Vaidotas, V. Valašinas, P. Venslovas, A. Vrubliauskas, A. Žekas.

Lietuvos akademinio dramos teatro daugumai spektaklių buvo būdinga psichologinio realizmo kryptis. H. Vancevičius režisavo lietuvių (Just. Marcinkevičiaus Katedra 1971, Mažvydas 1978, B. Sruogos Kazimieras Sapiega 1979, V. Krėvės Skirgaila 1987) ir užsienio (Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai 1971, pagal F. Dostojevskį, H. Ibseno Laukinė antis 1973 ir Junas Gabrielis Borkmanas 1981) rašytojų kūrinių. I. Bučienė pastatė įvairių stilių ir žanrų aštrios, konfliktiškos tematikos kūrinių (A. Millerio Kaina 1970, K. Čapeko Makropulo receptas 1973, J. M. Synge’o Narsuolis iš Vakarų pakrantės 1975, A. Vampilovo Ančių medžioklė 1977, J. Anouilh’aus Antigonė 1978), kuriems būdinga raiški forma, subtili veikėjų psichologijos analizė. Raiškių spektaklių sukūrė A. Z. Lapėnas (Dvylika kėdžių 1968, pagal I. Ilfą ir J. Petrovą, D. Wassermano, J. Dariono Žmogus iš La Mančos 1970).

Lietuvos akademinio dramos teatro spektaklio V. Kukulo, R. Tumino Čia nebus mirties scena (1988, režisierius R. Tuminas, dailininkė V. Idzelytė, © LATGA, 2020; Vilniaus mažasis teatras)

R. Tumino spektakliams (A. Kuternickio Fėjos Dražė variacijos 1982 ir Tarytum mes nepažįstami 1985, T. Williamso Katė ant įkaitusio skardinio stogo 1983, H. Müllerio Tyli naktis 1984, A. Galino Ir vėlei tenai, kur marios šviesų / Žana 1986) būdinga subtili, rafinuota psichologinio teatro forma, domėjimasis šiuolaikinio žmogaus vidiniu pasauliu ir jį supančia aplinka. Juose plėtota kasdienybės tragizmo tema, nagrinėtas mažojo žmogaus fenomenas, naudotos neopsichologinio teatro priemonės, itin savitai transformuota naujos rusų režisūros kartõs (8–9 dešimtmetyje A. Vasiljevo Maskvos K. Stanislavskio dramos teatre sukurti spektakliai) stilistika. R. Tumino spektakliuose naujai atsiskleidė Lietuvos akademinio dramos teatro vyresnės kartos aktoriai, taikyti nauji personažo psichologinio portreto kūrimo būdai. Nuo 1981 R. Tumino vadovaujama trupė vaidino Lietuvos akademinio dramos teatro Mažojoje salėje, kurioje pradėjo formuotis Vilniaus mažasis teatras (įsteigtas 1990, pradžia laikomas V. Kukulo ir R. Tumino teatro vaidinimas Čia nebus mirties 1988). Garsėjo aktoriai R. Arbačiauskaitė, A. Bružas, E. Gabrėnaitė, I. Kilšauskaitė, J. Kisielius, V. Mainelytė, S. Račkys, R. Ramanauskas, V. Rumšas, V. Tomkus.

Šiaulių dramos teatro spektaklio V. Mykolaičio‑Putino Valdovas scena (1974, režisierė A. Ragauskaitė, dailininkė D. Mataitienė, © LATGA, 2020)

Šiaulių dramos teatre režisavusios A. Ragauskaitės (1974–79 vyriausioji režisierė) spektakliuose (V. Mykolaičio‑Putino Valdovas 1974, B. Sruogos Pajūrio kurortas 1975, P. Vaičiūno Prisikėlimas 1977) įtaigiai aktualizuota nacionalinė dramaturgija, lietuvių teatrui būdinga istorinės praeities interpretavimo tradicija papildyta modernizuota romantine pasaulėjauta.

Šiaulių dramos teatro spektaklio G. Büchnerio Voicekas scena (1980, režisierius S. Varnas, dailininkas A. Freibergas; iš kairės: Tamburmažoras – A. Venckus, Voicekas – S. Bareikis)

S. Varnas (1980–88 vyriausiasis režisierius) pastatė iki tol Lietuvoje nerežisuotų literatūros kūrinių (G. Büchnerio Voicekas 1980, G. Byrono Kainas 1982, I. Bergmano Žemuogių pievelė 1985, J. Genet Kambarinės, Meistras ir Margarita, pagal M. Bulgakovą; abu 1987), kuriuose plėtojo sąlygiškojo filosofinio teatro principus, taikė intelektualaus, konstruktyvios, disciplinuotos formos teatro modelį, lavino trupę. Jis vienas pirmųjų Lietuvoje į teatrą pakvietė dirbti kitų šalių menininkus – latvių režisierius U. Brikmanį, A. Lininį, scenografą A. Freibergą, estų režisierių P. Pedajasą. 8 dešimtmetyje garsėjo nuo 1977 teatre vaidinančio I. Vaišytės kurso Lietuvos konservatorijoje (S. Bareikis, S. Jakubauskas, V. Kochanskytė, R. Krilavičiūtė, E. Leonavičius, A. Venckus, J. Žibūda) diplominiai spektakliai W. Saroyano Žmogiškoji komedija, Vaikų dienos (abu 1977). N. Ogaj (1971–73 vyriausioji režisierė) sukūrė teatrališkų, dinamiškų spektaklių (S. Maršako Katės namai 1970, J. Anouilh’aus Euridikė 1972), kuriems būdinga žaismė ir improvizacija. Režisavo R. Steponavičiūtė (W. Gibsono Dviese sūpuoklėse 1975, H. Gulbio Vyturėliai 1976, A. Sokolovos Fariatjevo fantazijos 1977, T. Williamso Ištatuiruota rožė 1978, E. O’Neillo Meilė po guobomis, H. Sudermanno Jonas ir Erdmė, abu 1979). Prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui šiame teatre dirbantis G. Padegimas (1988–93 vyriausiasis režisierius) deklaravo tautinio teatro idėją, siekė transformuoti A. Sutkaus tautinio simbolistinio teatro koncepciją, bet jo spektakliuose (V. Jasukaitytės Žemaitė 1986 ir Žilvinas 1988, A. Škėmos Žvakidė 1988 ir Vieną vakarą 1989, O. Milašiaus Mefibosetas 1991) išryškėjo schematiškas režisūrinis mąstymas. Reikšmingų vaidmenų sukūrė V. Baranauskas, J. Bindokas, O. V. Dautartaitė, I. Liutikaitė, P. Piaulokas ir kiti.

Panevėžio dramos teatro spektaklio Sofoklio Edipas karalius scena (1977, režisierius J. Miltinis, scenografai A. Mikėnas, K. Vaičiulis, kostiumų dailininkė R. Stasiūnienė)

Panevėžio dramos teatre J. Miltinis tęsė intelektualaus teatro kryptį (A. Strindbergo Mirties šokis 1973, J. Grušo Pijus nebuvo protingas 1974, Sofoklio Edipas karalius 1977, W. Faulknerio, A. Camus Rekviem vienuolei 1979). Nuo 1988 teatre režisavęs S. Varnas (1993–96 vyriausiasis režisierius) J. Miltinio repertuarines tradicijas papildė abstrahuotos vizualinės raiškos ekspresija.

Klaipėdos dramos teatre P. Gaidys režisavo raiškių komedijų (A. Kopkovo Dramblys 1977, W. Shakespeare’o Du veroniečiai 1980, V. Merežkos Proletarinis laimės malūnas 1981), kurioms būdinga satyra ir groteskas, pastatė Just. Marcinkevičiaus trilogijos kitus 2 spektaklius (Mažvydas 1976, Katedra 1980), interpretavo užsienio (W. Shakespeare’o Koriolanas 1972) ir lietuvių (B. Sruogos Milžino paunksmė 1974) klasikos kūrinius. Vaidino aktoriai V. Anužis, V. Klimas, K. Macijauskas, I. Reklaitis, N. Savičenko, R. Šaltenytė, K. Žilinskas ir kiti.

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklio L. Petruševskajos Muzikos pamokos scena (1988, režisierius R. Viktiukas, scenografas V. Bojeris, kostiumų dailininkė L. Kazakova; iš kairės: Fiodoras Ivanovičius – V. Jefremovas, Nadia – O. Demičeva, Nikolajaus senelė Vasiljevna – L. Perfiljeva)

Lietuvos rusų dramos teatro spektakliams tuo laikotarpiu buvo būdinga aštri socialinė problematika, kritiškas realybės vertinimas. R. Viktiukas (1970–74 šio teatro vyriausiasis režisierius) garsėjo emocingais, raiškios formos, šiuolaikinės tematikos spektakliais: M. Roščino Valentinas ir Valentina (1971), A. Čchaidzės Byla perduodama teismui (1972), A. Vampilovo Susitikimai ir išsiskyrimai / Praėjusią vasarą Čiulimske (1973), R. Ibrahimbəyovo Panašus į liūtą (1974). V. Lanskojus (1975–78 vyriausiasis režisierius) sukūrė klasikinės dramaturgijos interpretacijų (M. Gorkio Vasarotojai 1975, M. Lermontovo Maskaradas 1976, N. Gogolio Mirusios sielos 1977). I. Petrovas spektakliuose derino aktualijas ir bendražmogiškųjų problemų analizę (V. Rozovo Ketvertas lašų 1975, Kurtinio gūžta 1979, I. Druţă Šventų švenčiausia 1976, A. Kazancevo Kartą gyveno... / Senieji namai, T. Williamso Ištatuiruotoji rožė, abu 1978, T. Różewicziaus Kartoteka 1979).

Nuo 8 dešimtmečio režisieriai, siekdami estetinių naujovių, ieškodami naujų bendravimo su žiūrovais būdų, vis dažniau spektaklius statė netradicinėse vietose: A. Čechovo Tragikas per prievartą (1975) pastatytas Jaunimo teatro Kamerinėje salėje, J. Vaičiūnaitės Kasandra – Kauno menininkų namų Kameriniame teatre, N. Gogolio Pamišėlio užrašai (abu 1985) – Lietuvos akademinio dramos teatro fojė (visų režisierius G. Padegimas), Procesas (pagal F. Kafką, režisierius S. Varnas) vaidintas Panevėžio dramos teatro keliose vietose, A. M. Sluckaitės‑Jurašienės Smėlio klavyrai (pagal J. Bobrowskį, režisierius J. Jurašas; abu 1990) – Kauno dramos teatro Mažųjų scenų komplekse.

L: M. Petuchauskas Teatras – amžininkas Vilnius 1965, Premjerų keliais Vilnius 1967, Teatro akimirkos Vilnius 1977; Lietuvių tarybinis teatras: 1940–1956 Vilnius 1979; Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970 Vilnius 1987; E. Jansonas Etiudai apie teatrą Vilnius 1988; V. Vasiliauskas Teatras be iliuzijų Vilnius 1989; R. Marcinkevičiūtė Eimuntas Nekrošius: Erdvė už žodžių Vilnius 2002; Lietuvių teatro istorija: 1970–1980 Vilnius 2006; Lietuvių teatro istorija: 1980–1990 Vilnius 2009; R. Bitinaitė‑Širvinskienė Įrėminta erdvė: Lietuvos teatro erdvė sovietmečiu Vilnius 2018.

104

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką