Lietuvõs teatrològija
Lietuvos teatrologijos pradmenys
Lietuvoje teatro teorijos pradmenų yra M. K. Sarbievijaus veikalo Poetika dalyje Apie tobuląją poeziją, arba Vergilijus ir Homeras (De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus 1626). Romoje matytus arba sužinotus dalykus (apšvietimo įrengimas, scenos sutvarkymas ir įrenginiai, dekoracijos, kostiumai, muzikiniai, vokaliniai ir choreografiniai spektaklio elementai) M. K. Sarbievijus siekė pritaikyti ir Lietuvos mokykliniame teatre – jis teatrą aptarė kaip savitą meno rūšį tik su jai būdingais bruožais, daug reikšmės teikė mokyklinių spektaklių organizatoriui (retorikos arba poetikos profesoriui, kuris dažniausiai būdavo ir dramų autorius).
Lietuvos teatrologija 19 amžiuje
Veikaluose Vilniaus miesto istorija (Historya miasta Wilna 2 t. 1836–37) ir Senoji Vilniaus akademija (Dawna Akademja Wileńska 1862), kuriuos parengė M. Balinskis, paskelbta faktografinės medžiagos apie mokyklinį teatrą. J. I. Kraszewskio monografijos Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 m. (Wilno od początków jego do r. 1750) t. 4 (1842) pateikiama žinių apie įvairaus pobūdžio mokyklinio jėzuitų teatro (jam priskiriama ir deklamacijos, monologai, dialogai, gyvieji paveikslai, inscenizacijos) vaidinimus.
18–19 a. Lietuvoje lenkų ir rusų kalba leistuose periodiniuose leidiniuose spausdintos teatro recenzijos dažniausiai neturėdavo vertinamojo aspekto, stengtasi tik informuoti apie įvykius. 1785 W. Bogusławskiui įkūrus nuolatinį Vilniaus miesto teatrą vaidinti kartu muzikiniai ir dramos spektakliai, trupė nebuvo padalyta į dramos ir operos kolektyvus, plėtota tik operos kritika. Recenzijose buvo rašoma apie aktorių vaidybą ir dainavimą, labiau domėtasi spektaklio literatūrine puse, muzikinė spektaklio visuma pradėta vertinti tik nuo 19 a. 3 dešimtmečio pabaigos.
19 a. 9 dešimtmetyje pradėjus leisti laikraščius lietuvių kalba 1897 laikraštyje Tėvynės sargas išspausdintame J. Tumo‑Vaižganto straipsnyje Apie „komediją“ ir „teatrą“ populiariai pristatytas teatras ir jo kūrimo pagrindiniai principai: kaip įsirengti teatrą su scena, dekoracijomis, uždanga, kaip surasti aktorius, išmokti vaidmens tekstą, repetuoti ir vaidinti žiūrovams.
Lietuvos teatrologija 20 a. pirmoje pusėje (iki 1945)
Nuo 1904 (panaikinus lietuviškos spaudos draudimą) miestuose lietuviškųjų kultūrinių draugijų rengtuose vakaruose tebevaidinamos slaptų lietuviškųjų vakarų pjesės tapo tik pramoga. Spaudoje vis dažniau rašyta apie teatrą, kuris neatitinka visuomenės kultūrinių poreikių. 20 a. 1 dešimtmečio pabaigos straipsniuose ir paskaitose G. Landsbergis‑Žemkalnis pirmasis iškėlė aktorinio meistriškumo, režisūros, teatro kritikos (rašė ir apie mėgėjiško teatro recenzijų menką profesionalumą) svarbą, pabrėžė estetinį teatro poveikį. Teatro recencijų autoriai A. Smetona, J. Tumas‑Vaižgantas, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, L. Gira, O. Pleirytė‑Puidienė, B. Sruoga, Vydūnas, V. Bičiūnas spektaklius ėmė vertinti remdamiesi konkretesniais kriterijais, kėlė naujus reikalavimus mėgėjų vaidinimams. 1911–14 Vilniuje leistas pirmasis lietuvių teatrui skirtas leidinys Teatras (redaktorius J. Strazdas; daugiausia spausdinta pjesės), 1914–15 Čikagoje – teatro klausimams skirtas žurnalas Veidrodis (redaktorius B. Laucevičius‑Vargšas). M. Biržiška paskelbė keletą teatro istorijos straipsnių apie 1895–1910 mėgėjiškų vaidinimų repertuarą, pateikė statistinių duomenų, nagrinėjo Lietuvos mokyklinio jėzuitų teatro istoriją.
Teatrologijos (Europoje kaip mokslas susiklostė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje) raida Vokietijoje ir Rusijoje turėjo įtakos ir lietuvių profesionaliajai teatrologijai atsirasti. Jos pradžia laikomas Lietuvos universitete B. Sruogos iniciatyva įsteigtas Teatro seminaras (veikė 1926–40 Kaune, 1940–43 Vilniuje, į šį perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą). B. Sruoga studentus supažindindavo su naujomis Europos meno ir kultūros kryptimis, dėstė teatro istoriją, nagrinėjo užsienio ir lietuvių teatro istorijos klausimus, Valstybės teatro spektaklius. 1926 B. Sruogos ir V. Krėvės iniciatyva Humanitarinių mokslų fakultete įkurtas teatro muziejus (1936 perkeltas į Valstybės teatrą; vadovas S. Pilka).
20 a. 3–4 dešimtmetyje plėtoti lietuvių teatro istorijos moksliniai tyrinėjimai; reikšmingiausia studija – B. Sruogos Lietuvių teatras Peterburge 1892–1918: Lietuvių teatro istorijai medžiaga (1930). Joje pateikta išsami Sankt Peterburgo lietuviškųjų draugijų, jų spektaklių analizė, režisūros, vaidybos savitumai, reikšmė Lietuvos kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui. B. Sruoga suformulavo bendresnius teatrologijos tikslus, teatro istorijos tyrinėjimo metodologiją (daugiausia rėmėsi vokiečių ir rusų patirtimi), teigė, kad aptariant lietuviškuosius vakarus reikia ne rekonstruoti kiekvieną vaidinimą, o grupuoti juos ir išskirti bendruosius bruožus (šį metodą pavadino tautosakiškuoju). B. Sruoga lietuvių teatro istorijos temomis paskatino rašyti ir su Teatro seminaru susijusius žmones – V. Maknį (iki 1939 Vytautas Maknickas; Gabrielius Landsbergis‑Žemkalnis 1936), A. Vengrį (Kastantas Glinskis 1937), J. Būtėną (Lietuvių teatras Vilniuje: 1900–1918 1940). Jų knygoms būdinga faktologinis medžiagos dėstymas, kūrybos išsamesnės analizės stoka.
B. Sruogos veikalo Lietuvių teatras Peterburge (išleista 1930 Kaune) viršelis (dailininkas P. Rimša)
Analitiniuose straipsniuose teatro teorijos klausimais B. Sruoga aptarė teatrologijos mokslo raidą Europoje, nagrinėjo teatro istorijos ir kritikos padėtį Lietuvoje, jų tolesnės plėtotės gaires, supažindino su naujausiais teatro mokslo metodais, 20 a. Vakarų Europos teatro kryptimis, nagrinėjo teatro estetikos klausimus, dramos ir teatro vidinius dėsningumus. Teatro režisierius A. Sutkus, veikiamas romantinės simbolinės krypties šalininkų, K. Stanislavskio teatro oponentų režisierių F. Komissarževskio, Vasilijaus Sachnovskio estetinių principų (pasisakyta prieš scenos meno natūralizmą, režisūros, vaidybos dirbtinumą ir pompastiką), skleidė sąlygiškumo principus teatre (šią sąvoką pavartojo vienas pirmųjų lietuvių teatre), nagrinėjo teatro nacionalinio savitumo problemas. Teatro režisieriaus A. Jakševičiaus straipsnių paskelbta nedaug (daugiau liko rankraščių), juose siekta sintetinti įvairių teatro mokyklų ir režisūrinių braižų patirtį, bet išeities tašku laikyta Stanislavskio sistema (į lietuvių kalbą išvertė K. Stanislavskio knygą Aktoriaus saviruoša, išspausdinta 1940 21947). Išleista režisieriaus B. Dauguviečio kelionių įspūdžių knyga Teatrališkoji Maskva (1929). Teatro terminijos klostymuisi reikšminga rinktinė Apie aktoriaus kūrybą (1936, sudarytojai J. Grybauskas ir H. Kačinskas; sudaro K. Stanislavskio, V. Nemirovičiaus‑Dančenkos, J. Vachtangovo, M. Čechovo, M. Reinhardto ir kitų svarstymai apie vaidybos meno prigimtį).
20 a. 3–4 dešimtmetyje informacines recenzijas apie teatrą dažniausiai rašydavo žurnalistai, recenzijų turinys priklausė nuo leidinio politinės pakraipos, asmeninių simpatijų ar antipatijų kūrėjams, dažniausiai būdavo atpasakojamas pjesės turinys, spektaklio meninė visuma neanalizuojama. B. Sruoga recenzijose aptardavo pjesės ypatybes, spektaklio koncepciją ir jo stilistiką, scenografiją, muziką, aktorių vaidybą. Jis pabrėžė ypatingą teatro kritikos svarbą, recenzentų atsakomybę, pasisakė prieš trafaretines, be gilesnės analizės ir aiškesnės minties parašytas recenzijas; kritikus jis skatino išsiaiškinti pjesės interpretacinius variantus ir režisieriaus pasirinktą koncepciją. 1929–35 esminiai kūrybiniai pokyčiai Valstybės teatre buvo susiję su novatoriška A. Olekos‑Žilinsko ir M. Čechovo režisūra, teigiamų poslinkių atsirado ir teatro kritikoje. Teatro seminaro dalyviai (P. Andriušis, Leonas Kalvelis, A. Rūkas) pradėjo dirbti periodinių leidinių nuolatiniais korespondentais, teatro recenzentais. B. Sruoga parašė mokslines studijas apie A. Olekos‑Žilinsko režisuotus spektaklius Šarūnas (pagal V. Krėvę; knyga išleista 1930) ir Ch. Dickenso Varpai – jomis siekta atskleisti spektaklių režisūros, vaidybos, scenografijos ir muzikos pritaikymo novatoriškumą; autorius šias knygas vertino kaip ateities lietuvių teatro istorijos studijoms skirtus aprašymus, siejo su vokiečių teatrologo M. Herrmanno rekonstrukcijos metodu.
4 dešimtmetyje meninio gyvenimo reiškinius spaudoje imta vertinti ir vadovaujantis tam tikra ideologija, politine konjunktūra, klostėsi politinė opozicija prieš iš SSRS atvykusius menininkus (režisieriai A. Oleka‑Žilinskas, M. Čechovas, kiti). Dažnai svarstyta repertuaro formavimo, spektaklių meninės vertės klausimai (P. Andriušis, Antanas Jasiūnas, Leonas Kalvelis, J. Miltinis, A. Rūkas ir kiti). 1933–35 Šiauliuose leistas teatro, literatūros, dailės, muzikos ir kino žurnalas Menas (išėjo 3 sąs.), 1937–39 Klaipėdoje – mėnesinis žurnalas Teatras (abiejų redaktorius J. A. Šaltenis; išėjo 17 numerių). Teatro recenzijose vis dažniau buvo aptariama spektaklio koncepcija, nagrinėjama ir scenografija, muzika.
1940–41 Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete veikusiai Teatrologijos katedrai vadovavo B. Sruoga. Iki 1943 veikusį Teatro seminarą lankė literatai K. Bradūnas, B. Krivickas, V. Mačernis, A. Nyka‑Nyliūnas, V. Zaborskaitė ir kiti. 1941–44 teatro recenzijas rašė Leonas Kalvelis, J. A. Šaltenis, A. Vengris, Stepas Vykintas ir kiti. 1944 į Vakarus pasitraukė 3–4 dešimtmetyje apie teatrą rašę P. Andriušis, J. Blekaitis, J. Kardelis, A. Rūkas, Stepas Vykintas ir kiti, rezistencinėse kovose žuvo B. Krivickas.
Lietuvos teatrologija 1945–1990
SSRS okupavus Lietuvą ribota laisvė rinktis tyrimo objektus ir metodus, drausta kritiškai vertinti kai kuriuos teatrus ir teatro veikėjus, teatro istorijos ir teorijos tyrinėjimus ribojo sovietinė cenzūra (trumpinti rankraščiai, vilkinta daugelio knygų leidyba), menkai palaikyti kontaktai su Vakarų šalimis. B. Sruogos Teatro seminaro dalyvis J. A. Šaltenis parašė 1899–1949 laikotarpį apimantį lietuvių teatro istorijos veikalą (parašytas 1948–49; cenzūros uždraustas spausdinti), jame kėlė ir lietuvių teatro istorijos periodizacijos, tyrimo ir metodikos klausimus.
20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje išleisti Lietuvos teatro istorijos veikalai
6–7 dešimtmetyje lietuvių teatro kritikos ir istorijos srityje pradėjo dirbti specialiąsias studijas (daugiausia A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje ir Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institute) baigę teatrologai. Teatrologijos tyrimų centru tapo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros sektorius (nuo 1967, 1963–67 Menotyros grupė); čia išleista kolektyvinių (Lietuvių tarybinis teatras: 1940–1956 1979, Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970 1987) ir autorinių (Lietuvių teatras: 1918–1929 1981, skyriaus apie dramos teatrą autorius A. Vengris) teatro istorijos veikalų. V. Maknys parašė lietuvių teatro istorijos veikalą Lietuvių teatro raidos bruožai (2 kn. 1972–79). Reikšmingų lietuvių ir užsienio teatro veikėjų teorinių samprotavimų išspausdinta knygoje Teatrinės minties pėdsakais (2 kn. 1969–82, sudarytojas A. Vengris).
Teatrologijos raidai svarbios J. Lankučio monografijos Lietuvių dramaturgijos raida (1974, papildytas 1979), Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai (1988). Išleista monografijų ir studijų apie teatrus (M. Petuchausko Teatras – amžininkas 1965, Premjerų keliais 1967, Teatro akimirkos 1977, V. Zaborskaitės Prie Lietuvos teatro ištakų: XVI–XVIII a. mokyklinis teatras 1981, I. Jukovos Tarybų Lietuvos rusų dramos teatras 1988, rusų kalba, M. R. Jakučionio Teatrinių vilčių metai 1989), režisierius (A. Vengrio Kastantas Glinskis 1965, I. Aleksaitės Borisas Dauguvietis 1966, A. Girdzijauskaitės Kazimiera Kymantaitė 1983), aktorius (I. Aleksaitės Lietuvos TSR liaudies artistė Elena Bindokaitė 1960, Stepas Jukna 1974, M. Petuchausko Juozas Laucius 1965, Donatas Banionis 1970 21976), spektaklius (D. Judelevičiaus Gyvasis Šekspyras 1964), straipsnių rinkinių apie teatrą (E. G. Jansono Etiudai apie teatrą 1988, V. Vasiliausko Teatras be iliuzijų 1989). Daugialypę B. Sruogos veiklą nagrinėjo A. Samulionis (Balys Sruoga – dramaturgijos ir teatro kritikas 1968, Balys Sruoga 1986). Išleista memuarų ir populiarių knygų (A. Sutkaus Vilkolakio teatras 1969, Petras Kubertavičius 1970, sudarytojas A. Vengris, T. Vaičiūnienės Scena ir gyvenimas 1975 ir Literatūros ir meno pasaulyje 1986, A. Radzevičiaus Teatrinio gyvenimo etiudai 1983, T. Sakalausko esė Monologai 1981 ir Miltinio apologija 1999), premjerinių spektaklių programos (6 sąs., publikuota 1920–90 programėlės), teatro dokumentų rinkiniai (Teatras: 1940–1960 1986, sudarytojai E. Banionis, A. Guobys, Vilniaus skrajojamas teatras „Vaidila“ 2001, sudarytoja R. Kazlauskaitė).
6–9 dešimtmetyje teatro kritikos straipsnių parašė I. Aleksaitė, P. Česnulevičiūtė, A. Girdzijauskaitė, E. G. Jansonas, D. Judelevičius, J. Lankutis, J. J. Lozoraitis, G. Mareckaitė, M. Petuchauskas, T. Rostovaitė, D. Rutkutė, I. Veisaitė, A. Vengris ir kiti, recenzijas rašė ir rašytojai, publicistai, teatro veikėjai. Teatro klausimai gvildenti leidinyje Lietuvos teatrai (1958–60), informaciniame biuletenyje Teatras (1964?–90), almanache Muzika ir teatras (1962–77), serijiniame leidinyje Teatras (1982–90), leistos LSSR teatrų programos (1956–58). 1957–64 veikė Lietuvos teatro draugijos (nuo 1961 Aktorių namų) muziejus (1964–92 Lietuvos dailės muziejaus Teatro ir muzikos skyrius, nuo 1992 Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus).
Lietuvos teatrologija po nepriklausomybės atkūrimo (iki 2007)
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę išleista monografijų, apybraižų, straipsnių rinkinių, kuriuose nagrinėta sovietiniais metais draustos temos (20 a. 3–4 dešimtmetis, išeivijos teatras, teatro veikėjų kūryba), rengtos tarptautinės mokslinės konferencijos.
Išleista reikšmingų teatro istorijos ir teorijos straipsnių rinkinių (A. Vengrio Teatro pašauktieji 1996, V. Maknio Teatro dirvonuose 1997), monografijų ir apybraižų apie režisierius (apie J. Jurašą – A. M. J. Sluckaitės‑Jurašienės Po Dvynių ženklu: Teatro menininko kelias tarp dviejų pasaulių 1994, I. Aleksaitės Režisierius Romualdas Juknevičius 1998, J. Blekaičio Algirdas Jakševičius – teatro poetas 1999), aktorius (apie O. Rymaitę – A. Vengrio Nemuno mergaitė 1990, apie B. Babkauską – L. Tapino Medyje angelas verkia 1991), straipsnių rinkinių apie režisierius ir aktorius (Balys Lukošius / sudarytojas A. Guobys, Jonas Jurašas / sudarytoja A. Girdzijauskaitė, abu 1995).
Nemaža duomenų teatro istorijai teikia išleisti teatrologų (D. Rutkutės Mano jaunystės teatras 1994, A. Vengrio Svajonės ir klajonės 1999) ir aktorių (K. Tumkevičiaus Gyvenimo vingiuose 2 d. 1997–2000, B. Juškevičiaus Teatro šviesose ir šešėliuose 1999) atsiminimai, dienoraščiai, laiškai. Paskelbta teatro istorijos šaltinių (B. Sruogos Apie tiesą ir sceną 1994, sudarytojas A. Samulionis, A. Olekos‑Žilinsko Vaidybos džiaugsmas 1995, sudarytoja R. Andrašiūnaitė, Juozo Miltinio repeticijos 3 kn. 1997–99, sudarytojas J. Glinskis).
Nagrinėjama teatro ir literatūros sąveika (P. Česnulevičiūtės Dramos pasaulis 1996 ir Daugiaveidis dramos gyvenimas teatre 1998), lėlių teatras (Lėlė ir kaukė 1999, sudarytoja A. Girdzijauskaitė). Teatro terminijai plėtotis vertingi ir kitų šalių teatro veikėjų veikalų vertimai (P. Brooko Tuščia erdvė 1992, A. Artaud Teatras ir jo antrininkas 1999), straipsnių rinkinys Modernus teatras (1995, sudarytojos R. Marcinkevičiūtė, G. Mareckaitė).
Nuo 10 dešimtmečio teatro kritikos straipsnių parašė vyresnės, vidurinės (E. Bajorinienė, J. Lozoraitis, R. Marcinkevičiūtė, R. Oginskaitė, Rūta Vanagaitė, V. Vasiliauskas, Jūratė Visockaitė) ir jaunesnės (Valdas Gedgaudas, V. Jauniškis, A. Liuga, R. Paukštytė, D. Šabasevičienė, R. Vasinauskaitė) kartos kritikai.
Lietuvos teatrologija 21 a. 1–2 dešimtmetyje
2000–09 Kultūros ir meno instituto (1990 Vilniuje suformuotas iš Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros sektoriaus, veikė iki 2002; nuo 2002 04 reorganizavus jį ir Filosofijos ir sociologijos institutą – Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2010 reorganizuotas į Lietuvos kultūros tyrimų institutą) Teatrologijos skyriaus autorių kolektyvas (I. Aleksaitė, A. Girdzijauskaitė, D. Judelevičius, G. Mareckaitė, R. Vasinauskaitė ir kiti) parengė akademinę lietuvių teatro istoriją (Lietuvių teatro istorija: 1929–1935 2000, Lietuvių teatro istorija: 1935–1940 2002, Lietuvių teatro istorija: 1970–1980 2006, Lietuvių teatro istorija: 1980–1990 2009), joje išanalizavo režisūros, vaidybos, scenografijos, spektaklių muzikos raidą. 21 a. 2–3 dešimtmetyje Lietuvos kultūros tyrimų instituto Muzikos ir teatro istorijos skyriuje dirbantys mokslininkai (V. Bakutytė, Šarūnė El Raed (Trinkūnaitė), Lina Klusaitė, Asta Petrikienė, H. Šabasevičius, R. Vasinauskaitė) vykdo Lietuvos teatro istorijos tyrimus, tyrinėja jos sąsajas su pasaulio teatro istorija, sistemina ir tiria Lietuvos scenos meno ir jo kūrėjų palikimą.
Šiuo laikotarpiu apie įvairius Lietuvos teatro istorijos laikotarpius monografijų parašė J. Staniškytė (Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo 2008), R. Vasinauskaitė (Laikinumo teatras: Lietuvių režisūros pokyčiai 1990–2001 metais 2010, (Ne)pilkoji zona: Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m. 2023), V. Bakutytė (Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu. 1785–1915 2011), ta tema išleista kolektyvinių monografijų (Lietuvos teatras / Lithuanian Theater, sudarytojai G. Aleknonis, H. Šabasevičius, Lietuvos teatras: Trumpa istorija, sudarytoja R. Vasinauskaitė, abi 2009, Postsovietinis Lietuvos teatras: istorija, tapatybė, atmintis 2014, Šiuolaikinis Lietuvos teatras: Vardai ir spektakliai / Contemporary Lithuanian theatre: Names and performances 2019, sudarytojos R. Marcinkevičiūtė, Ramunė Balevičiūtė).
Išleista reikšmingų monografijų ir apybraižų apie režisierius (G. Aleknonio Pakeliui 2001, apie A. Oleką‑Žilinską, R. Marcinkevičiūtės Eimuntas Nekrošius: Erdvė už žodžių 2002, Patirčių realizmas: Dalios Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studija 2011, D. Šabasevičienės Teatro piligrimas: Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai 2007, Ramunės Balevičiūtės Rimas Tuminas: Teatras, tikresnis už gyvenimą 2012, D. Zelčiūtės Kelionė su Oskaru Koršunovu 2014, A. M. Sluckaitės‑Jurašienės Spektaklių ir sapnų klavyrai 2016, apie J. Jurašą, A. Martišiūtės‑Linartienės Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens 2022), aktorius (Ramunės Balevičiūtės Henrikas Kačinskas 2006, D. Šabasevičienės Juozo Budraičio teatrinis likimas 2019).
Parengta straipsnių rinkinių apie režisierius (Oskaro Koršunovo teatras / The Theatre of Oskaras Koršunovas 2002, Le théâtre d’Oskaras Koršunovas 2003, abiejų sudarytoja R. Vasinauskaitė, Režisierius Henrikas Vancevičius 2004, sudarytoja Ramunė Balevičiūtė, OKT: Būti čia / sudarytoja Alma Braškytė, apie O. Koršunovą, Gintaro Varno teatras: Pokalbiai, straipsniai, recenzijos / 1989–2009, sudarytojas H. Šabasevičius, abu 2009, Eimunto Nekrošiaus teatras: Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 1991–2010, Eimunto Nekrošiaus teatras: Pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 2012–2018, abiejų sudarytoja R. Vasinauskaitė, Rimo Tumino teatras: Recenzijos, straipsniai / 1990–2010 / sudarytoja Šarūnė Trinkūnaitė, abu 2012), aktorius (Monika Mironaitė: Apie gyvenimą, meilę, kūrybą 2002, sudarytoja Dagnė Jakševičiūtė, A. Guobio Henrikas Kurauskas 2004). Išleista G. Mareckaitės (Gyvenimo teatras 2001), A. Liugos (Laiko sužeistas teatras 2008), A. Girdzijauskaitės (Laiškai žiūrovams 2009), V. Vasiliausko (Teatro malonumas 2012), Valdo Gedgaudo (Recenzijose sninga 2017) teatro kritikos straipsnių rinkinių, teatrologo V. Maknio Raštai (2009, 2 t., sudarytojas A. Guobys).
Teatro istorijos duomenų esama teatrologų (I. Aleksaitės Be grimo 2004, M. Petuchausko Santarvės kaina 2009, Aurimo Švedo Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus 2016, A. Girdzijauskaitės Atminties šuliniai 2020), režisierių (A. Ragauskaitės Režisierės užrašai 2000, Reikalauju kūrybos laisvės!: Knyga apie Kazimierą Kymantaitę / sudarytojos Bernadeta Markevičienė, A. Gregorauskaitė 2009, G. Baikštytės Rimo Tumino sodas 2012, Juozas Miltinis: Teatras kaip Ugnies žemė / sudarytoja Angelė Mikelinskaitė 2015, papild. ir patais. 22017, Vytautas Čibiras – vilnietis, režisierius, pedagogas / sudarytojos Jūratė Kuodytė, Birutė Biekšienė 2018) ir aktorių (A. Masiulio Tema: Visada yra galimybė... 2001, U. Babickaitės Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai 2001, sudarytojas L. Broga; Laiškai, amžininkų atsiminimai 2005, sudarytojai L. Broga, Romana Brogienė 2005, R. Adomaičio Mintys scenos paraštėse 2002, G. Dauguvietytės Perpetuum mobile 2002, 32008, D. Banionio Memuarai 2004, Aktorė Regina Paliukaitytė: Gyvenimo ir kūrybos fragmentai / sudarytoja Eglė Bučienė 2005, Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane 2007, sudarytojas S. Lipskis; Laimono laimė: Atsiminimai apie aktorių Laimoną Noreiką 2011, sudarytoja Janina Rutkauskienė, Arnas Rosenas: prisiminimai apie aktorių Arną Roseną, pokalbiai, straipsniai, faktografija / sudarytoja D. Šabasevičienė 2008, R. Oginskaitės nes nežinojau, kad tu nežinai: Knyga apie Vytautą Kernagį 2009, D. Šabasevičienės Valentinas Masalskis: Ieškant teatro 2010, R. Oginskaitės Jausmų repeticijos: Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu 2011, Algimantas Masiulis: Siela po teutonų riterio šarvais 2012, sudarytoja Elvyra Markevičiūtė, Birutės Vyšniauskaitės Vienintelė: Eugenijos Pleškytės laikas 2013, R. Staliliūnaitės – Aš esu Barbora: atsiminimai apie scenos karalienę 2014, sudarytojas Svajūnas Sabaliauskas, Aktorius Stasys Petronaitis ir jo pakeleiviai: Laiškai, mintys, atsiliepimai, sudarytoja Nomeda Simėnienė, G. Baikštytės Gyvenimas kaip teatras: Pokalbiai su aktoriais, abi 2016, Smėlio pilys: Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai, sudarytoja D. Šabasevičienė, Rūta Staliliūnaitė: Nejaugi tai buvo: Straipsniai. Pokalbiai. Laiškai / sudarytoja Dainuolė Kazlauskienė, abi 2017, K. Smorigino – Arno Ališausko Kostas: Eskizai scenos generolo portretui 2020, Elvinos Baužaitės Tiesos vertikalė: Tiesa apie Vytautą Anužį 2021) atsiminimų, dienoraščių, laiškų, pokalbių knygose.
Nagrinėjama teatro ir literatūros sąveika (A. Martišiūtės Vydūno dramaturgija 2000, Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis 2006, Žemaičių bajorų teatro dramaturgija: Aleksandro Fromo‑Gužučio kūryba 2007, G. Mareckaitės Laisvoji zona: Juozo Glinskio teatras 2002, Romantizmo idėjos lietuvių teatre: Nuo XIX iki XXI amžiaus 2004, Tatjanos Baltušnikienės Impulsas širdžiai / Impuls sercu 2009, apie rusų klasikinės literatūros pastatymus Lietuvos teatre, P. Česnulevičiūtės Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti 2012, A. Girdzijauskaitės Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje 2013, Gabrielės Labanauskaitės Dramatika 2017), lėlių teatras (A. Girdzijauskaitės Vitalijaus Mazūro aukso amžius 2015), išeivijos teatras (B. Vaškelio Žvilgsnis iš atokiau II: Lietuviškoji scena Jungtinėse Amerikos Valstijose 1889–1990 2006, Žvilgsnis iš atokiau III 2012), žydų teatras (Inos Pukelytės Žydų teatras tarpukario Lietuvoje 2017), vaikų teatras (R. Oginskaitės Teatras be pasakų 2000), scenografijos raida (Dalia Mataitienė. Paveikslai. Ornamentinės struktūros. Teatras 2012, sudarytojai D. Mataitienė, H. Šabasevičius, R. Bitinaitės‑Širvinskienės Ten, kur viskas daug labiau: Lietuvos teatro dailės žodynas 2013, Įrėminta erdvė: Lietuvos teatro dailė sovietmečiu 2018, A. Girdzijauskaitės Iš teatro ložės: XX a. lietuvių scenografijos metmenys 2017). Paskelbta teatro istorijos šaltinių (Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių: 1761–1853 2007, sudarytojai G. Drėmaitė, H. Šabasevičius).
Parengta ir kitų šalių teatro veikėjų straipsnių ir veikalų vertimų ( V. Mejerholdo Apie teatrą, sudarytoja R. Marcinkevičiūtė, É. Zola Natūralizmas teatre: Teorijos ir pavyzdžiai, sudarytoja R. Vasinauskaitė, abu 2008, H.‑T. Lehmanno Postdraminis teatras 2010, J. Grotowskio Skurdžiojo teatro link 2011, sudarytojas E. Barba, Erikos Fischer‑Lichte Performatyvumo estetika 2013, T. Sudzuki Kultūra – tai kūnas 2017, K. Lupos Utopija. Laiškai aktoriams 2020, B. Brechto Pastabos apie teatrą, Luko Van den Drieso Nuo veiksmo link vaidybos. Jano Fabre’o vadovas XXI a. atlikėjui, abu 2022, Heinerio Goebbelso Nebuvimo estetika 2023).
Nuo 21 a. pradžios teatro kritikos straipsnių parašė vyresnės, vidurinės (J. Lozoraitis, R. Marcinkevičiūtė, R. Oginskaitė, Jūratė Visockaitė), jaunesnės (V. Jauniškis, A. Liuga, D. Šabasevičienė, R. Vasinauskaitė) ir jauniausios (Ramunė Balevičiūtė, Alma Braškytė, Milda Burkštutė, Goda Dapšytė, Deimantė Deimentavičiūtė‑Stankuvienė, V. Grainytė, Gitana Gugevičiūtė, Viktorija Ivanova, Monika Jašinskaitė, Andrius Jevsejevas, Rima Jūraitė, Vilmantas Juškėnas, Vlada Kalpokaitė, Aušra Kaminskaitė, Edgaras Klivis, Lina Klusaitė, Rūta Mažeikienė, Monika Meilutytė, Asta Petrikienė, Rima Pociūtė, Ingrida Ragelskienė, Rimgailė Renevytė, J. Staniškytė, Kristina Steiblytė, Nomeda Šatkauskienė, Laura Šimkutė, Šarūnė Trinkūnaitė, Ieva Tumanovičiūtė, Dovilė Zavedskaitė‑Statkevičienė, Kamilė Žickytė) kartos kritikai.
2017 įkurta Scenos meno kritikų asociacija (2017–20 vadovė Milda Burkštutė, 2021–23 Kristina Steiblytė, nuo 2023 – Goda Dapšytė).
Teatro leidiniai
Leisti žurnalai Teatras (1997–2006), Lietuvos teatras (1998–2001), Lietuvos scena (2006–14). Nuo 2007 Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras leidžia skaitmeninį metraštį Lietuvos teatras (2007–11 išleistos 4 kompaktinės plokštelės, nuo 2012 – internete; redaktorius A. Liuga, vykdančioji redaktorė D. Šabasevičienė, režisierius J. Javaitis, operatorius Donatas Buklys). Nuo 2015 leidžiamas Teatro žurnalas (vyriausioji redaktorė Ramunė Balevičiūtė). Teatro istorijos ir teorijos straipsniai skelbiami žurnale Menotyra, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbų serijoje Darbai ir dienos ir kituose.
Teatrologų rengimas
1989–94 Vilniaus universitete rengti teatrologijos pakraipos lietuvių filologijos specialistai. Nuo 1995 teatrologai (bakalaurai ir magistrai) rengiami Lietuvos muzikos akademijoje (nuo 2004 Lietuvos muzikos ir teatro akademija), nuo 2013 čia vykdoma Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos programa. Teatrologijos magistrantūros studijos įsteigtos 1996 Vytauto Didžiojo universiteto Menų institute (iki 2002 Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas), 1997 – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.
L: A. Samulionis Balio Sruogos raštų bibliografija Vilnius 1970; Teatrologiniai eskizai kn. 1–3 Kaunas 2000–06; L. Blynaitė Iš lietuvių teatro kritikos istorijos (1920–1940) / Kultūros barai 2004 nr. 3, 4, Lietuvių teatro kritikos žingsniai (1904–1914 m.) / Menotyra 2005 nr. 4(41), Lietuvių tarpukario režisūros poslinkiai teatro kritikos veidrodyje / Menotyra 2006 nr. 4(45); R. Vasinauskaitė (Ne)pilkoji zona: Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m. Vilnius 2023.
1706