Lietuvõs vidurnių ámžių literatūrà. Lietuvoje Europos vidurinių amžių kultūros pavidalai ar jos kūrimo ir sklaidos kultūrinės raiškos panašios formos aptinkamos nuo 13 a. vidurio, kai buvo sukurta lietuvių genčių valstybė. Epochos pabaigoje buvo sukurti reikšmingiausi vidurinių amžių raštijos paminklai – Vidurinio ir Plačiojo sąvadų metraščiai, pasirodė pirmieji reikšmingi Renesanso kūriniai (16 a. pirma pusė).
Seniausi vidurinių amžių Lietuvos raštijos paminklai – pirmieji žinomi valdovų raštai (Mindaugo privilegija lotynų kalba Livonijos gyventojams 1253–54 ir kitos), vėliausi – daugiausiai rutėnų (rusėnų) kalba (slavų kanceliarinė kalba) rašyti Vidurinio ir Plačiojo sąvadų metraščiai (kurti ir perrašinėti 16 a. 3–6 dešimtmečiais). Vidurinių amžių Lietuvoje buvo rašoma lotynų, senovės graikų, vokiečių, bažnytine slavų kalba ir kai kuriomis regione vartotomis anksčiau už lietuvius apsikrikštijusių kaimynų kalbomis (rutėnų, lenkų, čekų); jų įvairovę lėmė politinio, konfesinio, karinio valstybės gyvenimo poreikiai. Lietuvos karaliaus Mindaugo ir didžiųjų kunigaikščių (Gedimino, Vytauto) lotyniškuose laiškuose Europos dvasiniams ir pasaulietiniams valdovams, t. p. žemesnio rango valstybės veikėjų ir diplomatų kalbose aprašomi Lietuvos valdovų žygiai ir darbai kuriuo nors svarbiu Europos geopolitinių pokyčių etapu; kai kuriuose apibūdinama Lietuvos valstybė, jos gamtiniai, kariniai ir kiti ištekliai, numatomos jos perspektyvos ir svarstoma apie valstybės vietą Europoje. Lenkų kalba parašyti raštai – 15 a. didžiojo kunigaikščio ir kai kurių didikų (Goštautų, Radvilų) aplinkoje nuorašais plitęs Biblijos vertimas, pirmieji žinomi religinės (šventųjų gyvenimai) ir negausūs grožinės (riterių romanai) literatūros kūrinių vertimai į lenkų kalbą (15 a. pabaiga–16 a. pirma pusė).
Mindaugo valdymo pabaigos pasaulietinės raštijos paminklas – Bizantijos istoriografo J. Malalo pasaulio kronikos (Malalo kronika) vertimo į senąją slavų kalbą santrauka, išlikusi keturiais nuorašais – Archyvo chronografas (15 a.), Vilniaus chronografas (16 a.), Varšuvos chronografas (16 a.) ir I. J. Zabelino rankraštis (17 amžius). Juose aprašyta senovės Graikijos, Romos ir Bizantijos istorija nuo pasaulio sukūrimo iki autoriaus gyvenamojo meto, nemažai vietos skirta pagoniškiems graikų ir romėnų tikėjimams, mitams. Idėjinis nuorašų akcentas yra nuorašo protografą (pirmąjį autentišką autografinį tekstą) kūrusio autoriaus originalus intarpas (1262), perteikiantis pasakojimą apie baltų religijos reformatorių žynį Sovijų; jame t. p. minimi svarbiausi senovės baltų dievai (Andajas, Perkūnas, Žvorūna, kalvis Teliavelis). Rutėnų ir bažnytine slavų kalbomis senovės Lietuvoje buvo sukurta kitų reikšmingų raštijos paminklų – 1502–07 Vilniuje ir Supraslyje sudarytas viso Biblijos vertimo nuorašas, I Lietuvos Statutas (didžiojo kunigaikščio patvirtintas 1529).
I Lietuvos Statutas (1529)
Grožinės literatūros (prozos) vertimai į rutėnų kalbą – 3 ciklų (antikinio, bretonų ir bizantinio) vidurinių amžių riterių romanai – Lietuvą pasiekė 15 a. per Bulgariją ir Serbiją; žinomiausias antikinio ciklo vertimas Aleksandrija – pasakojimas apie Aleksandro Makedoniečio gyvenimą ir žygius (į rutėnų kalbą išverstas 15 a., išlikęs vėlesniuose 16–17 a. nuorašuose), bretonų – Romanas apie Tristaną ir Izoldą, pavadinimu Pasakojimas apie riterį Triščaną (anksčiausias žinomas vertimo nuorašas – iš 16 a. vidurio), bizantinio – Pasakojimas apie Bavą (anksčiausias žinomas vertimo nuorašas – iš 16 a. vidurio). Rutėnų kalba sukurta keletas Vidurinio ir Plačiojo sąvado metraščių, jie turėjo reikšmės literatūros kaitai (yra išlikę vertimų į lotynų ir lenkų kalbą nuorašų). Pagal turinį ir parašymo laiką Lietuvos metraščiai skirstomi į tris grupes – Trumpąjį (14 a. pabaiga–15 a. pirma pusė, kurtas Vilniuje ir Smolenske), Vidurinį, arba Platesnįjį (16 a. 3–4 dešimtmetis), ir Platųjį sąvadus (dar žinomas Bychovco kronikos vardu). Trumpojo sąvado metraščių turinys apima Kijevo Rusios ir Lietuvos istorijos įvykius – Vytauto kilmę, valdymą, sukurtos valstybės raidą iki 1446. Viduriniame sąvade, dar vadinamame Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika, aprašoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija nuo legendinio romėnų kunigaikščio Palemono iki 16 a. pradžios; lietuvių valstybė siejama su Europos valstybingumo ištakomis (Romos imperija), kultūra – su lotynų civilizacija. Bychovco kronikoje Vidurinio sąvado siužetai patikslinti ir išplėsti iki vientiso darnaus pasakojimo apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo legendinės proistorės iki 1506.
lietuviški poteriai, įrašyti knygos Tractatus sacerdotalis (1503) pabaigoje
Žinomi keli lietuvių raštijos paminklai – žodžiai ir glosos, 1501 užrašyti lotyniškame mišiole, ir poteriai, 1503 įrašyti leidinio Traktatas kunigams (Tractatus sacerdotalis) pabaigoje (Viešpaties malda, Angelo pasveikinimas ir Tikėjimo išpažinimas). Jų kalbos ypatybės rodo seną lietuvių kalbos vartojimo Bažnyčios reikalams tradiciją. Manoma, poteriai iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą buvo išversti Livonijos pranciškonų apie 13 a. vidurį.
Pavienių lietuviškų žodžių yra ir kitose nelietuviškose knygose, 15–16 a. ir vėliau priklausiusiose Lietuvos pranciškonams ir bernardinams. Iš vidurinių amžių išliko prūsiškų ir latviškų glosų, rodančių baltų kalbų siekiamybę tapti rašto kalba.
P: Senoji Lietuvos literatūra 20 kn. Vilnius 1992–2005. L: J. Lebedys Senoji lietuvių literatūra Vilnius 1977; V. Zaborskaitė Trumpa lietuvių literatūros istorija Vilnius 2000; E. Ulčinaitė, A. Jovaišas Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius Vilnius 2003; Gedimino laiškai / sud. S. Narbutas Vilnius 2023.
2698
Šviečiamojo amžiaus Lietuvos literatūra
Lietuvos literatūra ne lietuvių kalba
-Lietuvos viduramžių literatūra; -lietuvių viduramžių literatūra