lina, žemės ūkio augalai. Ūkiškai svarbūs ir labiausiai paplitę yra stambiažiedis linas (Linum grandiflorum) ir sėjamasis linas (Linum usitatissimum).
Linų grupės
Pagal stiebų aukštį, išsišakojimą, galvučių skaičių ir kitus požymius linai skirstomi į 3 grupes: pluoštinius, aliejinius (sėmeninius) ir tarpinius.
Pluoštiniai linai yra vienamečiai 70–120 cm aukščio augalai. Lapai išsidėstę apyrečiai. Žiedynai nedideli, žiedų nedaug. Galvučių pertvaros dažniausiai neblakstienotos. Auginami pluoštui ir aliejui (sėmenims). Iš linų pluošto gaminami įvairūs tekstilės gaminiai: nuo ploniausio batisto iki storiausių maišų ar brezento. Aliejiniai linai dažniausiai yra dvistiebiai. Stiebai statūs, cilindriški, 30–50 cm aukščio, sumedėję (plaušų nedaug), šakoti. Lapai tankūs. Žiedynai gausiažiedžiai. Galvučių pertvaros dažniausiai blakstienotos. Perdirbus jų stiebus gaunamas trumpas pluoštas. Iš sėmenų gautas aliejus (35–42 %) naudojamas lakų, valiklių, dažų, pokosto, linoleumo, gumos, odos, elektrotechnikos gamyboje, dar sėmenų aliejus naudojamas vaistų ir maisto pramonėje. Sėmenų išspaudose yra 8–11 % ir 30–32 % baltymų. Vertingas pašaras gyvuliams.
sėjamųjų linų žiedai ir sėmenys
Tarpiniai linai auginami pluoštui ir sėmenims. Perdirbus jų stiebus gaunamas tik trumpas pluoštas.
Vegetacija
Per vegetaciją būna šie linų brandos tarpsniai: daigų, arba skilčialapių, eglutės, greito augimo, žiedpumpurių, žydėjimo ir brendimo (žalioji, ankstyvoji geltonoji, geltonoji ir visiškoji branda). Kiekvienos brandos tarpsnis trunka vidutiniškai po 10 dienų. Linų vegetacijos trukmė priklauso nuo veislės, dirvožemio ir klimato. Linų daigai nebijo –4 °C, didesni sustiprėję augalai pakelia net –7 °C trumpalaikes šalnas.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, nuo 21 a. pradžios pluoštinių linų plotai sumažėjo visame pasaulyje, labiausiai Azijoje (nuo 2002 iki 2012 metų sumažėjo 20 kartų). Azijoje pluoštiniai linai buvo auginami tik Kinijoje, Afrikoje – Egipte, Pietų Amerikoje – Argentinoje ir Čilėje. Aliejinių (sėmeninių) linų pasėliai pasaulyje padidėjo, ypač Europoje. 2013 Azijoje buvo pasėta pusė pasaulinių sėmeninių linų plotų, daugiausia Indijoje (apie 500 tūkst. ha), Kazachstane ir Kinijoje (po 360 tūkst. ha), Europoje didžiausi plotai buvo Rusijoje (410 tūkst. ha), Ukrainoje (38 tūkst. ha), Jungtinėje Karalystėje (34 tūkst. ha) ir Baltarusijoje (29 tūkst. ha), Šiaurės Amerikoje – Kanadoje (412 tūkst. ha) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (57 tūkst. ha), Pietų Amerikoje – Argentinoje (14,6 tūkst. ha), Brazilijoje (10 tūkst. ha) ir Urugvajuje (4,5 tūkst. ha), Afrikoje – Etiopijoje (105,7 tūkst. ha), Egipte (5 tūkst. ha), Eritrėjoje, Kenijoje ir Tunise, Okeanijoje – Australijoje (7 tūkst. ha), Naujojoje Zelandijoje.
subrendęs aliejinių linų pasėlis Normandijoje
Linų auginimas Lietuvoje
žydintys sėjamieji linai
Lietuvoje pluoštiniai linai yra tradiciniai augalai, auginti net prieš 4000 metų. Didžiausias augintas plotas buvo 96 300 hektarų (1940). Iki II pasaulinio karo už linų žaliavas, eksportuotas į užsienį, Lietuva kasmet gaudavo vidutiniškai po 38,5 mln. litų. Pagal linų eksportą Lietuva užėmė trečią vietą pasaulyje (po Rusijos ir Lenkijos). Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo linų plotai labai sumažėjo. 20 amžiaus pabaigoje Lietuvos tekstilės pramonė 2/3 reikiamo linų pluošto importavo. 21 a. pradžioje jų sėjama dar mažiau. 2005 auginta 3700 ha pluoštinių ir apie 600 ha sėmėninių linų, 2010 – tik iki 100 ha pluoštinių ir apie 400 ha sėmėninių linų, 2019 – apie 400 ha sėmėninių linų, jų derlingumas buvo 0,75 t/ha, 2021 pasėta 800 ha sėmeninių linų, jų derlingumas buvo 0,84 t/ha, sėmenų derlius 700 tonų.
Lietuvoje linai geriausiai auga priesmėlio, lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiuose, kai dirvožemio pH neutralus arba mažai rūgštus. Vienas geriausių priešsėlių – žieminiai javai, auginti po daugiamečių žolių. Linai sėjami po kaupiamųjų, daugiamečių žolių, net po vienamečių ankštinių augalų. Auginant linus iš rudens naikinamos piktžolės. Po kaupiamųjų augalų dirva suariama, po daugiamečių žolių, velėną supjausčius diskiniais padargais, ariama plūgu su priešplūgiu.
Pavasarį žemė dirbama panašiai kaip ir kitiems vasariniams javams. Jei sausa ir žemė puri, prieš linų sėją voluojama. Linų pluošto derliui didžiausią reikšmę turi tręšimas, kiek mažiau – žemės dirbimas. Sėmenų derlių lemia piktžolių naikinimas, veislė, sėkla ir tręšimas. Linai tręšiami mikroelementų boro, cinko ir magnio trąšomis. Daugelio ligų pradai sunaikinami sėklas beicuojant. Spragėms ir kitiems kenkėjams naikinti naudojami insekticidai, piktžolėms – herbicidai. Linų ligos – deguliai (antraknozė), askochitozė, pasma, bakteriozė, fuzariozė, polisporozė (stiebalūžė), rūdligė, svyla; kenkėjai – gaminis pelėdgalvis, ilgakojis uodas, lininis lapsukis ir lininis tripsas, juodoji ir mėlynoji linspragės.
žydintys stambiažiedžiai linai
1021
Linai lietuvių tautosakoje
Linai minimi pačiose seniausiose lietuvių liaudies sutartinėse (tai daugiausia darbo dainos, susijusios su linų auginimu, rovimu, verpimu ir audimu) ir pasakojimuose. Išlikę ir magiškų dainų, kuriomis norėta paskatinti linų augimą. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Jie laikyti priemone, apsaugančia nuo piktų dvasių ir įvairių negerovių (pavyzdžiui, gyvatė per lininį audeklą negalinti įkirsti, linienoje dvesianti). Gero linų derėjimo siekta aukojant dievui Vaižgantui, atliekant įvairius ritualus – tikėta, kad per Užgavėnes reikią toli važiuoti, atsisėdus ant verpstės čiuožti nuo kalvos, suptis ir šokti; kad linų pluoštas būtų ilgas, baltas, o pasėliams pakaktų drėgmės, linus sėdavo ilgus drabužius arba baltus marškinius apsivilkęs aukštaūgis sėjėjas, jis grįžęs šeimininkės būdavo perliejamas vandeniu. Per linarovį pirmąją linų saują barvedė dalydavo rovėjoms liemeniui apsijuosti, kad tas neįskaustų. Rovėjos ieškodavo dvilypio lino (vadinamojo linino), radėjai pranašavusio sveikatą, turtą ir greitą ištekėjimą. Po linarovio kai kur šeimininkei pinta pabaigtuvių vainikas. Švęsta ir linamynio pabaigtuvės.
1563
-linas