lògika Lietuvojè. Su logikos mokslu pirmiausia susipažino Lietuvos bajorai ir pasiturintys miestiečiai, kurie po Lietuvos krikšto Vidurio ir Vakarų Europos universitetuose studijavo vėlyvųjų vidurinių amžių logikos teorijas. Kol Lietuvoje nebuvo mokyklos su filosofijos studijomis, logikos mokslas negalėjo atsirasti.
Scholastinė logika Lietuvoje (16 amžiaus pradžia–18 amžiaus pirma pusė)
Lietuvoje 14 a. pabaigoje įsteigtoje Vilniaus katedros mokykloje galėjo būti dėstomi iškalbos menui reikalingi logikos pradmenys. 1507 dominikonų vienuolyne Vilniuje įkurta mokykla su filosofijos ir teologijos studijomis, joje buvo lavinami būsimieji vienuoliai. Pirmoji filosofinė disciplina buvo logika. Mokykloje dėstė užsienio universitetus baigę bakalaurai ir magistrai, t. p. išsilavinimą įgijusieji dominikonų mokslo centruose. Pasauliečius lavino jėzuitai, į Lietuvą pakviesti siekiant įveikti reformaciją. Jie Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą – kolegiją, kurioje 1571 atidarė Filosofijos skyrių, ėmė dėstyti logiką, rengti logikos disputus ir skelbti jų tezes. 1574 išspausdinti pirmieji Lietuvoje žinomi logikos raštai – kolegijos dispute gintos teologijos ir filosofijos tezės, kurių dvi skirtos aristotelinei įrodymo teorijai. Logikos studijomis garsėjo Vilniaus universitetas – Filosofijos fakultete ji buvo pirmoji disciplina, dėstyta ištisus metus. Logika dėstyta Kražių ir Kauno jėzuitų kolegijose, vienuolynų mokyklose Vilniuje, Kaune, Raseiniuose, Paparčiuose, Seinuose, kolegijose ir vienuolynų mokyklose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės slaviškose žemėse – Gardine, Minske, Slucke, Naugarduke, Nesvyžiuje, Pinske, Polocke, Vitebske ir kitur, t. p. Vilniaus ir Kėdainių reformatų gimnazijose.
Vilniaus universiteto studentai gynė logikos tezes filosofijos bakalauro ir magistro laipsniams įgyti. Aristotelinę logiką interpretavo sekdami naujosios ir moderniosios vidurinių amžių logikos teorijomis. Pirmojoje logikos dalyje, vadintoje dialektika, aiškino sąvokas, teiginius, samprotavimus, loginę seką, įrodymus, antrojoje dalyje, vadintoje racionaliąja filosofija, – pažinimą ir logikos filosofines problemas: mąstymo ir jo teorijos pobūdį, pažinimo empirinius ir apriorinius veiksnius, jo priemones, universalijas, vadinamąjį Porfirijo penkiažodį, tiesą ir teiginių teisingumo sąlygas, tikėtinumą, samprotavimų ir įrodymų pagrindimą, mokslo teoriją. Aiškinta, kad vadovaujantis logika tiesą pasiekti galima samprotavimu iš žinomų prielaidų gaunant nežinomas ar mažai žinomas išvadas. Prielaidose esančios žinios įgyjamos patyrimu, indukciniu samprotavimu, apibrėžimu, intuicija – tiesiogine proto įžvalga. Loginės indukcijos problematika laikyta mažai reikšminga, susitelkta prie dedukcinių veiksnių ir sintezių. Teigta, kad mokslo žinios reiškiamos implikacija, pagrindo ir sekmens ryšys grindžiamas būtina seka – iš turimų žinių (pagrindo) būtinai išvedamos kitos žinios (sekmuo). Loginių formų koncepcija rėmėsi pakankamai išplėtota sintakse ir semantika. Aiškinta, kad loginę formą sudaro kategorematiniai ir sinkategorematiniai terminai – tai atitinka šiuolaikinę pastoviųjų ir kintamųjų loginių dydžių perskyrą. Mąstymo formos vaidmenį (egzistuoja minčių ryšiai, teikiantys teisingumą nepaisant mąstymo turinio) grindė Aristotelio formos aktyvumo samprata. Netaikant formalizacijos metodo, loginės formos ir išvedimai perteikti įprastine kalba, naudojant loginio kvadrato schemą, mnemonines priemones. Perėmusi vidurinių amžių logikos laimėjimus scholastinė logika Lietuvoje tiksliai apibrėžė teiginių logikos operatorius – neigimą, konjunkciją, disjunkciją, implikaciją, lygiavertumą, formulavo visada teisingų, visada klaidingų ir įvykdomų išraiškų sampratą. Įprastine kalba formulavo nemažai tapačia teisingų teiginių logikos išraiškų, aiškino loginės sekos principus, predikatų logikos ir klasių teorijos užuomazgas, tyrė modalinę logiką. Modalumą suprato šiuolaikine prasme – tai tvirtinimo sustiprinimas arba susilpninimas.
Loginėje semantikoje dėstė referencinę reikšmės teoriją, tyrė paradoksus. Reikšmės problemą apribojo vardų, terminų sritimi, teiginio reikšmės netyrė. Vardo reikšmę apibrėžė kaip žymėjimą – tai vardo ir juo žymimo objekto santykis. Prasmės problema įvardyta kaip atvaizdavimas (lot. repraesentatio) – išreikšdamas objekto požymius vardas teikia žinių apie jį. Diskutuodami dėl universalijų pobūdžio ir jas pateikdami kaip visumos išraiškos schemas Lietuvos logikai kūrė sistemų tyrimo užuomazgas. M. Smigleckis išgarsėjo veikalu Logika (Logica 1618), kuris, išleistas Ingolstadte (Oksforde 1634, 1638, 1658), paplito Europos universitetuose. Jame Aristotelio logikos veikalai komentuojami pagal Tomo Akviniečio interpretaciją, logika nelaikoma teoriniu mokslu, o mokslų įrankiu, nagrinėjamos logikos filosofinės problemos. 1668–69 Vilniaus universitete aukšto lygio logikos paskaitas skaitė A. Čirskis, jose plačiai aiškino loginę seką, modalinę logiką, tyrė semantines antinomijas.
M. Smigleckio veikalo Logika (1618) antraštinis lapas
Naujųjų amžių logika Lietuvoje (18 amžiaus antra pusė–19 amžius)
Plintant Šviečiamojo amžiaus idėjoms, Lietuvoje švietimas imtas laikyti valstybės politinį ir ekonominį nuosmukį galinčiu sustabdyti veiksniu. Švietimas buvo pertvarkomas – scholastika žlugo, mokyklose paplito naujųjų amžių gamtos mokslai ir filosofija. Logikos paskaitos Vilniaus universitete, kolegijose ir vienuolynų mokyklose sumodernėjo, aiškintos F. Bacono, R. Descartes’o, J. Locke’o, G. W. Leibnizo ir jo sekėjo Chr. Wolffo teorijos. Logika buvo pateikiama kaip pažinimo mokslas, tiriantis pažinimo principus, tiesą ir jos kriterijus, tiesos paieškų metodus. Ryšku naujųjų ir scholastinės logikos koncepcijų sintezės bandymai. Abiejų Tautų Respublikos mokyklose paplito B. Dobševičiaus veikalas Logikos paskaitos (Praelectiones logicae 1761), kuriame pritariama dekartiškajai įgimtųjų idėjų teorijai ir dekartiškajam intuicionizmui kaip tiesioginei aiškiai įžvalgai protu. Teigta, kad intelekte yra įgimtų samprotavimo dėsnių, leidžiančių sutvarkyti jutiminio patyrimo medžiagą. Patikimiausiu tiesos kriterijumi laikytas akivaizdumas, tirta mokslinio metodo problematika, pateiktos analitinio ir sintetinio metodų taisyklės. Mokyklose buvo aptariama G. W. Leibnizo siekis sukurti visuotinę loginę kalbą mokslo problemoms spręsti, loginė kombinatorika, supažindinama su novatoriškomis idėjomis (loginio skaičiavimo, formaliųjų sistemų ir kitomis), kurias taikyti tuo metu nebuvo prielaidų – mokslo ir technikos deramos plėtros.
Naujųjų amžių logikos teorijos parengė dirvą Šviečiamojo amžiaus logikos idėjoms. Ši epocha galutinai sužlugdė scholastiką, panaikino lotynų kalbos, kaip mokslo kalbos, monopolį. Vilniaus pijorų kolegijos profesorius K. Narbutas išleido pirmąjį lenkų kalba parašytą logikos veikalą – vadovėlį Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas (Logika czyli rozwaźania y rozsądzania rzeczy nauka 1769), kuris parengtas Šviečiamojo amžiaus logikos idėjų pagrindu, skirtas mokykloms ir plačiajai visuomenei. Jame skelbiama samprotavimų laisvė, pabrėžiama sveiko proto reikšmė, logika dėstoma kaip tiesos paieškų metodas. K. Narbutas logiką traktavo kaip pažinimo teoriją, pagrįsdamas ją psichologiniais argumentais. Naujųjų amžių logikos pobūdis lėmė, kad Lietuvos mokyklose ji virto psichologizuota pažinimo teorija, loginius būvius siejančia su psichinėmis būsenomis, nagrinėjančia plačią epistemologinę problematiką. Scholastinės logikos pažangios idėjos nebuvo perimamos – jos ignoruotos; logika ėmė prarasti tikrąją problematiką. Švietimą supasaulietinusios Edukacinės komisijos veikėjai klaidingai manė, kad samprotavimo būdo patikimumą galima pagrįsti nenaudojant formaliosios logikos priemonių. Ši komisija logikos pavadinimu iš tikrųjų įtvirtino filosofinės propedeutikos dėstymą mokyklose. Komisijos prašymu prancūzų švietėjas É. B. de Condillacas parašė vadovėlį Abiejų Tautų Respublikos mokykloms Logika, arba Mąstymo meno raidos pradai (La logique ou les premiers développements de l’art de penser 1780, lenkų k. 1802 31819). Tai ne logikos, bet pažinimo teorijos mokomoji knyga, joje atsisakoma logikos tradicinės problematikos, dėstomas analitinis metodas, aiškinama pažinimo kilmė iš jutiminio patyrimo duomenų.
Logiką, kaip psichologizuotą pažinimo teoriją, pateikė 19 a. Vilniaus universiteto filosofijos profesoriai J. H. Abichtas ir A. Daugirdas. J. H. Abichtas logikos filosofines problemas aiškino remdamasis modifikuotu kantizmu. Teigė, kad teisingas mąstymas yra vaizdinių jungimas ir skyrimas, pateikė šių veiksmų taisykles. Tiesą traktavo kaip žinių apibrėžtumą, arba nekintamumą. A. Daugirdas rėmėsi škotų filosofijos (su ja susipažino per prancūzų filosofiją) pabrėžtais sveiko proto visuotiniais principais. Jis savo svarbiausiame veikale Prigimtinių mąstymo taisyklių išdėstymas, arba Teorinė ir praktinė logika (Wykład przyrodzonych myślenia prawideł czyli logika teoretyczna i praktyczna 1828) postulavo prigimtinių mąstymo taisyklių nepaneigiamumą. Pažinimo problematiką traktuodamas psichologiškai, A. Daugirdas logiką laikė psichologijos dalimi. J. Sniadeckis logikos problemas siejo su matematikos filosofija, tyrė tikimybinius samprotavimus. Uždarius Vilniaus universitetą, o Dvasinę katalikų akademiją perkėlus į Sankt Peterburgą, logikos mokslas Lietuvoje negalėjo plėtotis. Tradicinė logika dėstyta gimnazijose.
B. Dobševičiaus veikalo Logikos paskaitos (Praelectiones logicae 1761) antraštinis lapas
Modernioji logika Lietuvoje (20 amžiaus pradžia–21 amžiaus pradžia)
Nepriklausomoje Lietuvoje logika buvo dėstoma Lietuvos universiteto (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose, gimnazijose, mokytojų ir kunigų seminarijose. Pirmąjį logikos veikalą lietuvių kalba – vadovėlį kunigų seminarijai ir gimnazijoms Logika (1919, 2 papildytas leidimas 1922) išleido A. Jakštas; tai nesavarankiškas, nors reikšmingas lietuviškajai logikos terminijai tradicinės logikos veikalas, kuris supažindino ir su matematine logika. V. Sezemanas išleido mokomąją knygą Logika (1929), joje aiškino tradicinę logiką, jos epistemines problemas. Jis dar tyrinėjo loginius paradoksus (juos aiškino epistemologiškai), sąvokas, logikos filosofines problemas – loginių konstruktų (loginės, arba idealiosios, būties) ontologinį statusą ir kita. J. Budzinskas parašė tradicinės logikos vadovėlį gimnazijoms ir mokytojų seminarijoms Logika (1932). Vytauto Didžiojo universitete tirta matematinės logikos problematika. Teologijos-filosofijos fakulteto absolventas K. K. Raičinskis licenciato darbe Matematinis logikos metodas (1933, rankraštis) sistemingiau apibrėžė matematinės logikos objektą ir tikslus, nagrinėjo sąvokų struktūrą, aptarė logikos matematizavimo, intensionalių savybių formalizavimo, mokslų klasifikacijos, simbolinės mokslo kalbos kūrimo idėjas. Moderniosios logikos problemas nagrinėjo Vytauto Didžiojo universiteto matematikai, ją taikė tirdami matematikos pagrindus, aibių teorijos paradoksus. Aptarė matematikos pagrindų tyrimo kryptis – logicizmą, formalizmą, intuicionizmą ir jų naudojamas logines priemones.
SSRS okupacijos laikotarpiu Vilniaus pedagoginis institutas rengė logikos ir psichologijos mokytojus, tradicinė logika buvo dėstoma pagal rusiškas programas ir vadovėlius. Panaikinus logikos dėstymą vidurinėse mokyklose, nuo 1954 logikos specialistus nustota rengti. Sovietų ideologai ją įtraukė į vadinamąjį juodąjį sąrašą kartu su kai kuriomis kitomis perspektyviomis mokslo kryptimis. 7 dešimtmetyje žlugus šiai nihilistinei nuostatai susiklostė sąlygos reikštis logikų kūrybinei iniciatyvai. Nepaisyta centralizuotų, visoms SSRS aukštosioms mokykloms skirtų logikos dėstymo programų – Vilniaus universitete pradėta dėstyti modernioji logika. R. Plečkaitis parašė pirmąjį jos veikalą – mokomąją knygą Logikos įvadas (1968, 2 papildytas leidimas 1978), Lietuvos ir Vidurio Europos logikos istoriją nagrinėjo remdamsis šiuolaikinėmis logikos teorijomis. R. Pavilionis analizavo loginės semantikos – kalbos išraiškų prasmės, referencijos, nuomonės, galimų pasaulių ir kitas – problemas, kėlė individualios konceptualios sistemos idėją (Kalba. Logika. Filosofija 1981, Prasmės problema / Problema smysla 1983). A. Vaišvila tyrė 20 a. pirmos pusės Lietuvos logikos istoriją. Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institute buvo tiriamos matematinių įrodymų problemos, plėtoti matematinės logikos srities, susijusios su informacinių ir valdymo sistemų kūrimu, tyrimai, loginės sistemos pritaikytos automatizuotoms matematinio įrodymo paieškoms formaliosiose sistemose (veikalų paskelbė R. R. Pliuškevičius ir kiti). Lietuvos logikai skaitė pranešimus logikos, metodologijos ir mokslo filosofijos pasauliniuose kongresuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę modernioji logika dėstoma universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose, plėtojami jos tyrimai, analizuojamos sąsajos su kalbos ir mokslo filosofija, leidžiamos mokomosios knygos (R. Plečkaitis Logikos pagrindai 2004 22006 ir kitos), tyrinėjama Lietuvos logikos istorija (R. Plečkaitis, V. Valatka ir kiti).
L: A. Vaišvila Logikos mokslas Lietuvoje Vilnius 1980; R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai Vilnius 2004.
314