Lužitnų kultūrà, bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 13–4 a. pr. Kr. Vakarų ir Vidurio Europoje: teritorijoje nuo Baltijos pajūrio iki Dunojaus ir nuo Šprė upės iki Voluinės ir Pripetės baseino vakarinės dalies. Pavadinta pagal Lužicos srities (Vokietija) kasinėtus kapinynus ir gyvenvietes. Susiklostė dabartinės Lenkijos teritorijoje veikiama Trzcinieco kultūros. Bronzos amžiaus pabaigoje susidarė keletas savitų Lužitėnų kultūros sričių; šios kultūros elementų randama Polesėje, Vidurio Dunojaus srityse, Čekijoje.
Lužitėnų kultūrai būdingi dideli kapinynai, vadinamieji laidojimo laukai; Laskoje (Lenkija) rasta 1800, Čekijos ir Moravijos kapinynuose – nuo 200 iki 300 kapų. Mirusieji laidoti sudeginti, jų palaikai supilti į urnas arba duobutes, apstatyti puodais; kai kurios urnos apdėtos akmenimis. Žmonės gyveno sėsliai. Gyvenvietes kūrė aukštumose, netoli upių, salose (Biskupinas); vėlyvajame bronzos amžiuje pradėtos įtvirtinti pylimais, grioviais. Namai statyti stulpinės konstrukcijos, keturkampiai, kelių patalpų, vienoje jų buvo židinys.
Gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, t. p. medžiokle, žvejyba. Žemę dirbo mediniu arklu (pradėtas naudoti plūgas), augino kviečius, rugius, avižas, pupas, žirnius. Iš atvežtinės bronzos gamino kirvius, pjautuvus, peilius, kalavijus, iečių antgalius, papuošalus; kai kuriose srityse plito aukso dirbiniai. 7–6 a. pr. Kr. pradėta apdirbti geležį (pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje išplito). Naudojo lipdytą keramiką: amforas, ąsočius, puodelius.