Lvòvo istòrija
Lvovą apie 1250 įkūrė Haličo-Voluinės kunigaikštis Danielius Haličietis ir pavadino jį sūnaus Levo vardu. Nuo 1272 kunigaikštystės sostinė, svarbus amatų ir prekybos centras. 1349 atiteko Lenkijai (1340–49 jį siekė užimti ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė).
1354 gavo miesto teises, privilegijų (1444 – teisę turėti sandėlius); suklestėjo prekyba ir amatai (15 a. pradžioje buvo 9 cechai, 17 a. viduryje – 30). 1434–1772 Rusios vaivadijos centras, tapo vienu svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos miestų. Čia apsigyveno daug lenkų, vokiečių, žydų, armėnų, nuo 1412 Lvovas buvo katalikų arkivyskupijos, nuo 1539 – stačiatikių (1700 pertvarkyta į unitų), nuo 1626 – armėnų vyskupijos centras.
16–17 a. plėtota kultūra: įsteigta spaustuvių (1572 stačiatikių, 16 a. 9 dešimtmetyje lenkų), mokyklų; 1661 jėzuitų mokykla pertvarkyta į akademiją (gyvavo iki 1773). Per 17 a. karus Lvovas ne kartą buvo apsiaustas įvairių kariuomenių, 1704 nusiaubtas švedų.
Lvovo vaizdas iš drono (2020); priekyje – Turgaus aikštė ir rotušė (pastatyta 1835 anksčiau buvusios vietoje)
Po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (1772) atiteko Austrijai, buvo jos provincijos, vadinamosios Galicijos ir Lodomerijos karalystės, sostinė (vokiškai vadintas Lembergu). Dėl Austrijos valdžios gana liberalios politikos 19 a. antroje pusėje Lvovas tapo svarbiausiu lenkų visuomeninio gyvenimo, mokslo ir kultūros centru (1784 įkurtame universitete nuo 1871 dėstyta lenkiškai), kartu ir ukrainiečių tautinio sąjūdžio židiniu (kūrėsi mokslo, švietimo, kultūros institucijos, politinės partijos ir kita).
Per I pasaulinį karą 1914–15 okupuotas Rusijos kariuomenės. 1918 11 01 Lvove paskelbta Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, 11 21 jį užėmė Lenkijos kariuomenė. 1918–39 Lvovo vaivadijos centras. Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 užimtas SSRS kariuomenės ir perduotas Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai (tapo srities centru). Vokietijai užpuolus SSRS Lvove Ukrainos nacionalistų organizacijos nariai 1941 06 30 paskelbė Ukrainos nepriklausomybę. Nuo 1941 08 Lvovas priklausė Generalinei gubernijai; 1941–43 veikė getas (beveik visi Lvovo žydai 1943 nužudyti koncentracijos stovyklose). Po karo dauguma Lvovo gyventojų lenkų repatrijavo į Lenkiją. Nuo 6 dešimtmečio labai plėtota pramonė. Nuo 1991 nepriklausomos Ukrainos miestas. 21 a. pradžioje Lvovas yra politinių jėgų, siekiančių stiprinti nepriklausomą Ukrainos valstybę, centras. 17 a. viduryje Lvove buvo apie 33 000, 1910 – 200 000, 1939 – 340 000, 1970 – 553 000, 1990 – 810 000 gyventojų.
-Lemberg; -Lvovas
2271