malankãrų ãpeigos priklauso Rytų apeigų tradicijos Antiochijos apeigų grupei. Atliekamos Rytų apeigų katalikų (unitų) vietinėje (dalinėje) Sirų Malankarų Bažnyčioje (Trivandrumo sirų malankarų didžioji arkivyskupija), Senovės Rytų stačiatikių autokefalinėje Malankarų Stačiatikių Sirų Bažnyčioje, nuo jos atsiskyrusioje autonominėje Malankarų (jakobitų) sirų stačiatikių Bažnyčioje ir nuo šios atskilusiose Malabarų sirų nepriklausomoje bei Šv. Tomo malankarų sirų Bažnyčioje. 16 a. pabaigoje uniją su Roma sudarę krikščionys laikėsi sirų malabarų apeigų. Daugumai tikinčiųjų nepriėmus Diampero sinodo (1599) nutarimo jas lotynizuoti, 1653 atsimetus nuo unijos ir 1665 priėmus Antiochijos sirų stačiatikių patriarcho paskirtą vyskupą, malankarų apeigos formavosi iš Sirų Stačiatikių Bažnyčios perimtų sirų apeigų. Liturgijoje greta sirų išlaikyta ir malajalių kalba, dalis vietos ir katalikų tradicijų (atnaujintos vienuolijos, bažnytinė organizacija, portugalų baroko stilius architektūroje), kai kas perimta iš kitų Rytų krikščionių (altoriaus užtvara su paveikslais ir kita). Eucharistija švenčiama pagal Šv. Jokūbo liturgiją, komunija teikiama abiem pavidalais (ostiją pamirkant vyne) pagal Indijos paprotį tikintiesiems klūpant pusiau sėdomis. Pirmiau pašventintųjų atnašų liturgiją katalikai, kitaip nei stačiatikiai, švenčia gavėnios šiokiadieniais ir Didįjį penktadienį. Šv. Jokūbo anafora, dažniausia stačiatikių pamaldose, katalikų Mišiose naudojama tik tris keturis kartus per metus, bet įtraukta į Marijos švenčių pamaldas. Koncelebracija nepraktikuojama, bet keletas kunigų vienu metu gali aukoti prie atskirų altorių, kiekvienas atskirai konsekruodamas duoną ir vyną. Dėl kunigų trūkumo kiekvienam jų leidžiamos daugiau nei vienos Mišios kasdien. Liturgijoje naudojami didoki ovalios formos plokšti raugintos duonos paplotėliai. Komuninė su Švenčiausiuoju Sakramentu laikoma ant altoriaus tabernakulyje. Šiokiadieniais per pamaldas negiedama, bet praktikuojamas smilkymas. Liturginiuose metuose (nuo 1953 naudojamasi Grigaliaus kalendoriumi) yra 10 privalomųjų švenčių. Malankarų apeigos lotynizuotos mažiau nei sirų malabarų apeigos, bet yra kai kurių Vakarų Bažnyčios pamaldumo formų (rožinis, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultas, Kryžiaus kelias, laiminimas Švenčiausiuoju Sakramentu, statulos bažnyčios interjere ir kita). Stačiatikių kunigai gali būti vedę, katalikų privalo laikytis celibato. Dvasininkų apranga – baltas arba juodas plačiarankovis drabužis, juoda juosta ir plokščia apskrita kepurė, vyskupas dėvi mažą kepurėlę (schema) ir turbaną ant jos, t. p. drabužio spalvos mitrą. Dvasininkai dažniausiai želdina barzdas.
2919