Mamòničių spaustùvė veikė 1574–1624 (su pertrauka 1577–82) Vilniuje. Buvo įsikūrusi pirklių Lukos, Kuzmos ir jo sūnaus Leono Mamoničių namuose ir išlaikoma jų lėšomis. 1582–1601 spaustuvei vadovavo Luka ir Kuzma, nuo 1601 – Leonas. Spaustuvininkais 1574–76 dirbo iš Maskvos atvykę P. Mstislavecas, 1582 – V. Haraburda, 1582–83 – Grinius Ivanovičius. Jie nuliejo šriftus. Pirmasis leidinys – Evangelijos (Četveroėvangeli) – išėjo 1575. 1586 spaustuvė gavo Stepono Batoro privilegiją bažnytine slavų, graikų, rusų kalbomis spausdinti religijos ir teisės knygas, platinti jas Abiejų Tautų Respublikoje be muito. Spausdino knygas Stačiatikių bažnyčiai ir mokyklai (jos paplito Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Rusijoje, pietų slavų žemėse), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės leidinius – Lietuvos Statutą (1588, 1592, 1594, 1614, 1619), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nuostatus (1586, 1616, 1619, 1623), valdovų įsakus. Po Brastos bažnytinės unijos (1596) spausdino ir unitų literatūrą. 1580 pradėjo naudoti kursyvines ir lotyniškas raides. 17 amžiaus pradžioje pirmąkart atskiromis knygomis pradėti leisti kalendoriai (Stačiatikių bažnyčiai). 17 amžiuje daugiausia spausdino knygų lenkų kalba. Iš viso išspausdino apie 115 leidinių, iš jų 55 kirilika, 60 – lotyniškais rašmenimis. 1628 spaustuvės įrenginius perėmė unitų Bazilijonų spaustuvė.
L: T. Iljaszewicz Drukarnia domu Mamonowiczów w Wilnie (1575–1622) Wilno 1938; A. Zernova Tipografija Mamonovičej v Vil'ne (XVI vek) / Issledovanija i materialy sb. 1 Moskva 1959.
2545