mandolà (it. mandola), mandorà (isp. mandora), muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas. Panaši į liutnią, bet už ją mažesnė. Turėjo ilgą, truputį atlenktą galvutę ir užraitą, panašų į smuiko galvutės. Skambinta plektru. Mandolos piešinių Europoje aptinkama nuo 11 amžiaus. Renesanso epochoje mandola dažniausiai turėjo 6–8 eiles stygų. 16 a. liutnių ansambliuose mandola buvo naudojama kaip aukštojo registro instrumentas. 18 a. mandola vadintas neapolietiškųjų mandolinų šeimos tenorinis instrumentas. Jos 4 eilės stygų dažniausiai būdavo suderintos kvinta žemiau negu mandolinos (cc, gg, d1d1, a1a1).
mandola
1860