marinà (pranc. marine, it. marino < lot. marinus – jūrinis), peizažo rūšis; dažniausiai tapybos kūrinys, vaizduojantis jūrą, jos stichiją, laivus, pajūrį, žvejų buitį, uosto gyvenimą. Marinistinių motyvų yra graikų vazų tapyboje, romėnų reljefuose, viduramžių figūriniuose paveiksluose. Kaip savarankiška peizažo atmaina išplėtota 17 a. olandų dailininkų (daugiausia Amsterdame) kūryboje.
L. Backhuysen. Laivai ant seklumos per audrą (aliejus, apie 1690, Belgijos karališkieji dailės muziejai Briuselyje)
Ankstyvosiose marinose vaizduota istoriniai įvykiai, jūrų mūšiai, karo laivai, vėlesnėse – atviros jūros ir pajūrio vaizdai, jose ryškinta šviesos efektai, stengtasi perteikti vandens ir gamtos reiškinius, nuotaikų kaitą. Nutapyta lyrinių ir dramatiškų marinų, jūra vaizduota įvairiu paros metu. Paveiksluose vyrauja šaltas mėlynų ir pilkų spalvų koloritas, pagyvintas rudos ir geltonos spalvos akcentais (J. van de Cappelle’s, 1624–79, H. Dubbelso, 1620–76, W. van de Velde’s, 1633–1707, S. de Vliegerio paveikslai). 17 a. idealizuotų marinų nutapė prancūzų dailininkai C. Lorrainas, C.-J. Vernet, 18 a. – italai B. Bellotto, F. Guardi.
Marinos buvo populiarios romantizmo laikais (I. Aivazovskio, T. Géricault, J. M. W. Turnerio paveikslai), jų nutapė impresionistai (C. Monet, G. Seurat, P. Signacas, A. Sisley), postimpresionistai (postimpresionizmas), 20 a. dailininkai (R. Dufy, L. Feiningeris, E. Kalniņis, A. Marquet).
Marina Lietuvos dailėje
Lietuvoje iki 19 a. marinų būta religinių siužetų paveiksluose. Kaip savarankiškas žanras kuriama nuo 19 amžiaus. Romantiškų, dramatiškos nuotaikos marinų nutapė J. Marševskis (1827–83), K. Ruseckas, A. V. Žametas, simbolistinių – M. K. Čiurlionis. 20 a. pirmoje pusėje marinas tapė J. Buračas, V. Didžiokas, V. Eidukevičius, Č. Janušas, A. Jaroševičius, A. Galdikas, V. Kairiūkštis, P. Kalpokas, J. Mackevičius, J. Martinaitis, P. Puzinas, K. Sklėrius. 20 a. antros pusės žymesni marinų dailininkai: V. Ciplijauskas, J. Čeponis, A. Gudaitis, J. Švažas, J. Vilutis.
1746