Maurcijaus istòrija
Ikikolonijinis ir kolonijinis laikotarpis
Mauricijaus valstybę sudaranti viena salų – Mauricijaus sala – minima Sidabro salos vardu 10 a. arabų (pirklių ir jūrininkų) kelionių aprašymuose. Iki 16 a. sala buvo negyvenama. 16 a. pradžioje įsitvirtinti joje siekė portugalai, 1598 užėmė olandai. Jie salą Jungtinių Provincijų štathalterio Mauricijaus (lotyniškai Mauritius) Oraniečio garbei pavadino Mauricijumi. Olandai dirbti tabako ir cukranendrių plantacijose iš Afrikos atgabeno juodaodžių vergų. 1715–1810 Mauricijaus salą valdė prancūzai. Šiuo laikotarpiu ji buvo vadinama Île-de-France’u. 1810, per Napoleono karus, salą užėmė ir vėl ją Mauricijumi pavadino britai. Jie 1814 salą paskelbė savo kolonija, kuriai dar priklausė Rodrigueso sala ir keletas mažesnių salų. Nuo 1829 į Mauricijų pagal sutartis buvo pradėta gabenti darbininkus iš Kinijos. 1835 Didžiosios Britanijos kolonijose panaikinus vergiją į Mauricijų pradėjo vykti imigrantai iš Indijos.
olandai Mauricijuje per admirolo Jakobo van Necko 1598 kelionę (1601, Johanno Theodoro de Bry vario raižinys)
Île-de-France’o užėmimas, 1810 m. gruodžio 2 (1811, išleista G. Thomsono, Nacionalinis armijos muziejus Londone)
Ilgainiui sustiprėjo kolonijos gyventojų kova prieš kolonijinę valdžią. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje daugėjo apdirbamosios pramonės įmonių, darbininkų. Nuo 1935 buvo steigiamos profsąjungos. 1936 įkurta Mauricijaus leiboristų partija. Ji atstovavo smulkiosios ir vidutinės buržuazijos (jai priklausė daugiausia išeiviai iš Indijos) interesams. Po II pasaulinio karo sustiprėjo nepriklausomybės judėjimas. Didžioji Britanija buvo priversta daryti nuolaidų. 1957 išplėstos Įstatymų leidžiamosios tarybos (patariamoji institucija, įkurta 1825) teisės. 1958 įvesta visuotinė rinkimų teisė. 1964 sudaryta Mauricijaus vyriausybė. 1967 įvyko parlamento rinkimai, Mauricijus gavo savavaldės teritorijos statusą.
Nepriklausomybės laikotarpis
1968 03 12 Mauricijus paskelbtas nepriklausoma valstybe. Šalis tapo Tautų Sandraugos nare; su Didžiąja Britanija pasirašyta gynybos sutartis, pagal kurią britai įgijo teisę turėti Mauricijuje karinių bazių, kištis į šalies vidaus ir užsienio politiką (1975 Mauricijus šią sutartį panaikino). 1968–91 Mauricijus buvo konstitucinė monarchija, valstybės vadovė – Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II (jai atstovavo Didžiosios Britanijos vyriausybės skiriamas generalgubernatorius). Ministru pirmininku 1968 tapo Mauricijaus leiboristų partijos vadovas Seewoosaguras Ramgoolamas. 1969 pabaigoje Musulmonų veikimo komiteto (įkurtas 1958), Mauricijaus socialdemokratų partijos (įkurta 1955) ir Mauricijaus leiboristų partijos atstovai sudarė S. Ramgoolamo vadovaujamą vyriausybinę koaliciją (1973–76 Mauricijaus socialdemokratų partija jai nepriklausė).
karalienė Elžbieta II lankosi Mauricijuje (1972 03 25)
Ilgainiui didėjo nepasitenkinimas vyriausybės veikla, stiprėjo kairiosios krypties Mauricijaus kovinio judėjimo (įkurtas 1969) įtaka. 1971 dėl šio judėjimo, skatinančio neramumus, paskelbta nepaprastoji padėtis, uždraustos su juo susijusios profsąjungos, apribota judėjimo veikla. Po 1976 parlamento rinkimų Mauricijaus leiboristų partija ir Mauricijaus socialdemokratų partija vėl sudarė S. Ramgoolamo vadovaujamą koalicinę vyriausybę (Musulmonų veikimo komitetas priklausė vyriausybinei koalicijai, bet atstovų vyriausybėje neturėjo). 20 a. 9 dešimtmečio pradžioje sumažėjus cukraus eksportui ir pasaulinėje rinkoje smukus jo kainai, blogėjo šalies ekonominė padėtis, daugėjo bedarbių, didėjo nepasitenkinimas S. Ramgoolamo koalicine vyriausybe. 1982 parlamento rinkimus laimėjo kairiųjų partijų blokas, vadovaujamas Mauricijaus kovinio judėjimo; ministru pirmininku tapo judėjimo vadovas Aneroodas Jugnauthas. Jo vyriausybė siekė, kad Didžioji Britanija grąžintų Mauricijui Diego Garcijos salą, kurioje buvo įkurta didžiausia Indijos vandenyne Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos karinė jūrų bazė. 1992 Mauricijus paskelbtas respublika. Prezidentu tapo Mauricijaus veikimo komiteto atstovas Cassamas Uteemas. 20 a. pabaigoje sustiprėjusi hinduistų (sudaro gyventojų daugumą) ir buvusių vergų palikuonių katalikų bei musulmonų religinė nesantaika virto riaušėmis, kurios apėmė visą sostinę. Neramumai, dėl sausros sumažėjęs cukranendrių derlius pablogino šalies ekonominę padėtį.
1489
Mauricijus 21 amžiuje
Mauricijaus sostinė Port Luisas 21 a. pradžioje
Nesutaręs su vyriausybe dėl kontroversiško antiteroristinio įstatymo 2002 C. Uteemas atsistatydino. 2003–12 šalies prezidentu buvo ankstesnis ministras pirmininkas A. Jugnauthas, 2012–15 – Kailashas Purryagas, 2015–18 – Ameenah Gurib; jai atsistatydinus dėl finansų skandalo, prezidentu 2018 03 tapo viceprezidentas Barlenas Vyapoory (atstovauja Koviniam socialistiniam judėjimui, įkurtas 1983). Ministras pirmininkas 2005–14 buvo Mauricijaus leiboristų partijos lyderis Navinas Ramgoolamas, 2014–17 – vėl A. Jugnauthas, nuo 2017 – jo sūnus Pravindas Jugnauthas (abu atstovauja Koviniam socialistiniam judėjimui). Išplėtotas turizmo sektorius pritraukia daug užsienio investicijų, todėl 21 a. demokratiškai vadomas Mauricijus yra viena turtingiausių (pagal pajamas vienam gyventojui) Afrikos valstybių.
Mauricijus yra Jungtinių Tautų (nuo 1968), Afrikos Sąjungos (nuo 1968, iki 2001 Afrikos vienybės organizacija), Afrikos ir Mauricijaus bendrosios organizacijos (nuo 1970) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1999.
2271
Mauricijaus konstitucinė santvarka
Mauricijaus partijos ir profsąjungos