mintuva, medinis įrankis linų ir kanapių šiaudeliams laužyti, pluoštui nuo stiebo (spalių) atskirti.
Manoma, kad Lietuvoje jau apie 10–11 amžių pradėjo atsirasti kojinių mintuvų (iki tol pluoštinių augalų šiaudeliai buvo trypiami kojomis), apie 12 amžių juos pakeitė tobulesni rankiniai rąsteliniai mintuvai, padaryti iš apvalaus arba tašyto rąsto. 17–18 amžiaus pradžioje Vidurio Europoje įsigalėjo lengvesni lenteliniai mintuvai; jie per Lenkiją pateko į Lietuvą. Žemaitijoje, Šiaurės ir Rytų Aukštaitijoje 20 amžiaus pirmais dešimtmečiais vyravo rąsteliniai, Užnemunėje ir Dzūkijoje – lenteliniai mintuvai.
Mintuvus sudarė dvi svarbiausios konstrukcinės dalys, sujungtos ašele; apatinė, arba korpusas, nejudama ir viršutinė judama, vadinama keltuve, raiteliu, ranka. Žemaitijoje naudotų lengvo rąstelio mintuvų priekis būdavo paremiamas lazdele, o kitas galas nuožulniai įtvirtinamas į ožį. Viename ožyje būdavo sujungiama po šešerius–aštuonerius mintuvus į vieną, kitur mintuvų korpusas būdavo horizontaliai įtaisomas į dvišakes kojas. Mintuvais dirbant skersai nejudamosios mintuvų dalies arti keltuvės ašies kairėje rankoje laikomas ir palengva traukiamas rankenos link linų šiaudelių pėdelis dešine ranka iš viršaus daužomas kultuve. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje vietoj rankinių mintuvų turtingesniųjų valstiečių ūkiuose pradėta naudoti įvairių tipų linamynes mašinas. 20 amžiaus 4–6 dešimtmečiais įsigalėjus pramoniniam linų apdirbimui mintuvus nustota naudoti.
mintuvai (© Lietuvos etnografijos muziejus)
aukštaičių rąsteliniai mintuvai
žemaičių lenteliniai mintuvai
L: A. Vyšniauskaitė, J. Laniauskaitė Valstiečių linininkystė ir transportas / Iš lietuvių kultūros istorijos 1977 tomas 9.
2273