mókesčiai, valstybės įstatymų nustatyti privalomieji fizinių ir juridinių asmenų mokėjimai į valstybės ir savivaldybių biudžetus ir nebiudžetinius fondus.

Mokesčių sistema

Plačiąja prasme mokesčių sistema apima ir rinkliavas bei kitus tikslinius mokėjimus valstybei ir savivaldybėms, kurie mokami kaip atlygis už tam tikrų konkrečių viešųjų paslaugų teikimą privatiems asmenims, siaurąja prasme – tik tokius mokėjimus, kuriuos mokant nenurodoma jų tikslinė paskirtis, o valstybės ir savivaldybių institucijos panaudoja gautas lėšas savo nuožiūra pagal visuomenės poreikius.

Priklausomai nuo valstybės ekonominės ir socialinės politikos, mokesčių sistema gali būti pagrįsta gaunamos naudos (daugiau moka tie, kas daugiau naudojasi viešojo sektoriaus paslaugomis) arba mokumo principu (daugiau moka tie, kas turi daugiau pajamų ir turto). Praktikoje dažniausiai derinami abu šie principai.

Mokesčius apskaičiuoja ir renka mokesčių inspekcija, už jų nesumokėjimą laiku taikomos įvairios nuobaudos: baudos, delspinigiai, t. p. baudžiamojo poveikio priemonės.

Mokesčių funkcijos

Mokesčių funkcijos: fiskalinė (nacionalinio biudžeto aprūpinimas finansiniais ištekliais, reikalingais valstybei ir savivaldybėms funkcionuoti ir viešiesiems interesams tenkinti), perskirstomoji (dalies nacionalinių pajamų perskirstymas per socialinės paramos, subsidijų, dotacijų ir kitų transferinių mokėjimų sistemą neturtingiausių socialinių sluoksnių, tikslinių regionų, socialiai reikšmingą ekonominę veiklą vykdančių įmonių, įstaigų ir organizacijų naudai), reguliacinė (ekonominių išteklių paskirstymo privačiame sektoriuje mechanizmo reguliavimas, poveikis ekonominiam augimui, užimtumui, infliacijai ir kitiems makroekonominiams procesams, tam tikrų ekonominės veiklos rūšių plėtros skatinimas ar apribojimas, kainų didinimas prekėms, kurių vartojimas yra nepageidautinas, pvz., alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams, degalams ir kitiems energetiniams produktams, kurie apmokestinami akcizais).

Mokesčių rūšys

Pagal gaunamų mokestinių pajamų priskirtinumą skiriami valstybiniai (mokami į valstybės biudžetą), vietiniai (mokami į savivaldybių biudžetus) ir specialieji, arba tiksliniai (socialinio draudimo, sveikatos draudimo, kelių, kitų tikslinių fondų), mokesčiai.

Per karus, stichines nelaimes, ekonomines krizes gali būti laikinai įvedami ir nepaprastieji mokesčiai.

Pagal ėmimo būdą skiriami tiesioginiai mokesčiai nuo pajamų ir turto, kurių mokėtojai (apmokestinamojo objekto savininkai) mokestį sumoka patys, ir netiesioginiai mokesčiai (pridėtinės vertės, apyvartos ir pardavimo mokesčiai, akcizai, muitai), nustatomi kaip prekių ir paslaugų kainų priedai ir papildomi tarifai (formaliai mokestį į biudžetą sumoka prekių ir paslaugų pardavėjai ar gamintojai, bet faktiškai jie perkeliami galutiniams vartotojams). Tiesioginiai mokesčiai pagal apmokestinimo objektą gali būti realiniai (apmokestinama žemė, pastatai, verslo pelnas, kapitalas, kitos vertybės) ir asmeniniai (apmokestinama bendroji fizinio ar juridinio asmens gautų pajamų suma, turimo asmeninio turto vertė ir kiti objektai, susiję su mokesčio mokėtoju).

Pagal apskaičiavimo tvarką mokesčiai skirstomi į vienetinius (į biudžetą sumokama konkreti fiksuota suma apmokestinamojo objekto kiekio vienetui, nepriklausomai nuo jo vertės, pvz., akcizai) ir vertybinius (advaliorinius), arba procentinius (apskaičiuojami pagal nustatytą tarifą procentais nuo apmokestinamojo objekto vertės). Procentinių mokesčių rūšys: proporciniai mokesčiai (visas mokesčio objektas – pajamos, turtas, apyvarta ir kita – apmokestinamas vienodu tarifu, nepriklausomai nuo jo vertės), progresiniai mokesčiai (didėjant apmokestinamojo objekto vertei, laipsniškai didėja ir mokesčio tarifas, todėl didesnė mokesčio našta tenka turtingesniems socialiniams sluoksniams), degresiniai mokesčiai (mažėjant objekto vertei, taikomi lengvatiniai mokesčio tarifai, mažesni už pagrindinį, taip siekiama paremti mažiausias pajamas gaunančius asmenis), regresiniai mokesčiai (didėjant objekto vertei, mokesčio tarifas mažėja). 21 a. išsivysčiusiose šalyse fizinių asmenų pajamų mokesčiai dažniausiai yra progresiniai arba degresiniai, turto mokesčiai – proporciniai, o kai kurie netiesioginiai mokesčiai turi regresinį pobūdį (neturtingieji, palyginti su turtingaisiais, skiria didesnę savo pajamų dalį plataus vartojimo prekėms, kurios jais apmokestinamos). Mokesčių rūšys ir tarifai turi būti diferencijuojami, kad jų našta būtų teisingai ir tolygiai paskirstyta tarp visų socialinių grupių.

Populiariausios mokesčių rūšys, kurias 21 a. taiko dauguma pasaulio valstybių, yra pajamų, pelno, pridėtinės vertės, nekilnojamojo turto, žemės, paveldimo ir dovanojamo turto, valstybinių gamtos išteklių naudojimo mokesčiai, mokestis už aplinkos teršimą, žyminis mokestis, akcizas, muitai, privalomojo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokos (jų funkcijos šiek tiek kitokios – užtikrinti gyventojų pajamas netekus darbingumo ir sveikatos apsaugą, priklausomai nuo sumokėtų įmokų).

Daugumą tiesioginių mokesčių į biudžetą sumoka faktiniai jų mokėtojai, fizinių asmenų pajamų, socialinio ir sveikatos draudimo mokesčius už samdomąjį darbą dirbančius asmenis – jų darbdaviai, išskaičiuodami mokesčio sumą iš darbuotojų darbo užmokesčio, netiesioginius mokesčius – prekių ir paslaugų pardavėjai.

Mokesčių istorija

Mokesčiai atsirado kartu su valstybe, jų ištakos siejamos su duoklių iš nugalėtų tautų ir savanoriškų ar privalomų aukų valdovui ir Bažnyčiai rinkimu. Vergovinėje visuomenėje vyravo tiesioginiai mokesčiai natūra (maisto produktai, gyvuliai, žvėrių kailiai, kariuomenės ir karinio laivyno aprūpinimas), t. p. asmeninės prievolės (dalyvavimas karo žygiuose, viešuosiuose darbuose), svarbiausias apmokestinimo objektas buvo žemė. Senovės Egipte trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų valstybės (faraono) iždui atitekdavo 20 % derliaus kaip mokestis už žemės, priklausančios valdovui, naudojimą. Senovės Romos mokesčių sistemos pagrindą sudarė žemės mokestis, muitai, rinkliavos, pagalvė, palikimo ir dovanojimo mokestis, karo ir kiti nepaprastieji mokesčiai.

Feodalizmo laikotarpiu mokesčių rūšių ir apmokestinamųjų objektų labai padaugėjo. Didėjo baudžiauninkų prievolės, įvesti muitai už feodaliniams žemvaldžiams priklausančių kelių, tiltų, valstybinių uostų naudojimą, įvairūs netiesioginiai mokesčiai druskai, mėsai, žuviai, alkoholiniams gėrimams, tabakui, arbatai ir kitoms prabangos prekėms, daugiausia importuojamoms. Atsirado barzdų mokestis (16 a. Didžiojoje Britanijoje valdant Henrikui VIII, 18 a. Rusijoje valdant Petrui I), gyvenamųjų namų židinių ir langų mokestis (Didžiojoje Britanijoje 17–19 a.), dideli diskriminaciniai mokesčiai žydams, Rusijos sentikiams ir kitoms religinėms mažumoms. Plačiai paplito mokesčių atpirkimas, kai valstybė už atlygį perleisdavo mokestinių pajamų surinkimo teisę privatiems asmenims. Didžiausia mokesčių naštos dalis teko valstiečiams, amatininkams, pirkliams, o privilegijuoti luomai – bajorija ir dvasininkija – turėjo mokestinį imunitetą, t. y. buvo atleisti nuo daugumos mokesčių (Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai naudojasi šia teise ir 21 amžiuje). Dideli mokesčiai, jų rinkėjų ir atpirkėjų piktnaudžiavimai kėlė gyventojų nepasitenkinimą, dažnai virstantį atvirais sukilimais prieš valstybės valdžią (Anglijos revoliucija, Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas ir kita).

17–18 a., plėtojantis kapitalizmui ir stiprėjant centralizuotai valstybinei valdžiai, natūriniai mokesčiai virto piniginiais, vietoj daugelio atskirų jų rūšių skirtingiems objektams ir mokėtojams nustatomi vienodi mokesčiai visiems gyventojams. 1799 Didžiojoje Britanijoje karo išlaidoms padengti pirmą kartą įvestas laikinasis visuotinis pajamų mokestis (1816 panaikintas, 1842 vėl grąžintas ir tapo nuolatiniu). 1853 Prūsijoje nustatytas pirmasis pasaulyje progresinis pajamų mokestis, vėliau tokį mokestį perėmė ir kitos šalys (1907 – Didžioji Britanija, 1913 – Jungtinės Amerikos Valstijos, 1917 – Prancūzija). Atsirado bendrovių pelno, sandorių, apyvartos ir kiti verslo mokesčiai. Nykstant luominėms privilegijoms mokesčių mokėjimas iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių prievolės išlaikyti valdantįjį elitą tapo kiekvieno laisvojo šalies piliečio pareiga, dėl kurios per socialinės apsaugos ir privalomojo sveikatos draudimo sistemą užtikrinama vaikus auginančių šeimų, skurstančiųjų, pensininkų, neįgaliųjų gerovė.

20 a. dėl didėjančios viešojo sektoriaus reikšmės ekonomikoje labai padidėjo mokesčių našta: prieš Pirmąjį pasaulinį karą išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse per mokesčius į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus buvo surenkama apie 10 %, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – apie 25 %, 21 a. pradžioje – iki 50 % nacionalinių pajamų. 20 a. antroje pusėje atsirado ekologiniai mokesčiai, kurių tikslas – ne padidinti biudžeto pajamas, bet apsaugoti aplinką nuo taršos, t. p. tarptautiniai mokesčiai (pvz., importuojamos žemės ūkio produkcijos mokestis Europos Sąjungos šalyse, kurio pajamos pervedamos į Europos Sąjungos biudžetą).

2396

Mokesčiai Lietuvoje iki 1795

Lietuvoje mokesčiai iš pradžių nebuvo skiriami nuo duoklių, vėliau įsigalint feodaliniam imunitetui tapo savarankiška prievole: mokesčių pajamos ėjo į didžiojo kunigaikščio (valstybės) iždą, o duokles davė valdiniai savo ponams (žemvaldžiams). Iki 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčių sistemai buvo būdingas natūrinis pobūdis. Pirmieji mokesčiai (rinkliavos) buvo dėkla (mokama augalininkystės produktais) ir mezliava (imama gyvuliais, dažniausiai kiaulėmis ir karvėmis). Bajorija ir dvasininkai turėjo finansinių privilegijų ir tik išskirtiniais atvejais mokėjo mokesčius.

Ilgainiui natūrinius mokesčius pradėta keisti piniginiais. Mokesčių sistema, tobulėdama ir keisdamasi, susidėjo iš žagrinės (žagrės mokesčio), sidabrinės, valakinio, padūmės (mokestis nuo dūmo – valstiečių sodybos), pagalvės, činšo, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės, muitų (valstybiniai ir privatieji – už teisę važiuoti per feodalo žemę ar tiltą) ir kitų mokesčių bei rinkliavų. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai – kalėjimo (kaladės, grandinių; už žmogaus laikymą kalėjime), hiberna (samdytai kariuomenei išlaikyti jai stovyklaujant), subsidium charitativum (savanoriškas kunigijos), t. p. akcizas kariuomenei finansuoti. Apmokestinamieji vienetai buvo tarnyba (vienas ar keli valstiečių kiemai), dūmas (valstiečio sodyba), valakas (apie 22 ha žemės). 16 a. viduryje įvykdžius Valakų reformą buvo tolygiau paskirstytos valstybinės prievolės, padaugėjo mokėtojų ir padidėjo iždo pajamos. Susidarydavo didelės mokesčių nepriemokos, todėl 1591 įsteigtas Iždo teismas, 1613 – Iždo tribunolas (veikė iki 1764), kuris sprendė su iždu (daugiausia su mokesčių nepriemokomis) susijusias bylas, baudė iždo skolininkus. To meto finansų valdymo aparatą sudarė krašto (žemės), arba didysis, iždininkas, dvaro arba kiemo iždininkas ir žemesnieji iždo tarnautojai: raštininkai, iždo kasininkai, mokesčių rinkėjai. Mokesčių rūšis ir dydį nustatydavo Seimas.

Mokesčiai Lietuvoje Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1915)

1795 beveik visą Lietuvą (išskyrus Užnemunę) prijungus prie Rusijos imperijos Lietuva neteko savo biudžeto ir mokesčių sistemos. Buvo sudaromos gubernijų valstybės finansų, zemstvų (žemietijų) ir valsčių sąmatos. Lietuviškosiose gubernijose buvo imami tie patys mokesčiai kaip ir Rusijos imperijoje. Pagrindinis tiesioginis mokestis (Rusijos imperijoje įvestas 1722 caro Petro I) buvo pagalvė (pagalvinė), pradėta imti 1724 iš visų valstiečių, miestiečių ir amatininkų. Privilegijuoti luomai (dvarininkai, dvasininkija), nuo 1832 ir garbės piliečiai, jo nemokėjo. Pagalvės mokestis imtas nuo vadinamosios revizinės sielos (vyriškos lyties gyventojo). 1724 nustatytas dydis buvo vienas rublis, 1812 – 3 rubliai, neskaitant priedų keliams tiesti ir prižiūrėti bei kitiems reikalams. 1795–96 Lietuvoje buvo atlikta mokėtojų revizija (surašymas) ir pradėta imti pagalvės mokestį. Siekiant panaikinti pagalvės ir nuo 1872 imamą valstybinį zemstvinį mokestį 1875 įvestas valstybinis žemės mokestis, bet pagalvės mokestis galutinai panaikintas tik 1887 (1827 panaikintas pirkliams, 1863 – miestiečiams, 1886 – buvusiems dvarininkų valstiečiams, 1887 – kitiems valstiečiams), todėl valstiečiai dar 12 m. turėjo mokėti ir pagalvės, ir žemės mokestį.

1909–13 valstybinio žemės mokesčio bendrą sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, atsižvelgdama į žemės kainą, o apskritims ir valdoms – vietinės įstaigos, atsižvelgdamos į žemės rūšį (vadinamąjį razriadą). Valstiečiams už skirtinės žemės dešimtinę (1,1 ha) 20 a. pradžioje teko mokėti apie tris kartus didesnį žemės mokestį nei dvarininkams už privačią žemę, pvz., Kauno gubernijoje – atitinkamai 59 kapeikas ir 17 kapeikų, neskaičiuojant po baudžiavos panaikinimo įvestų išperkamųjų mokesčių (Kauno gubernijoje – 1,25 rublio už dešimtinę), kurie buvo panaikinti 1907. Kiti tiesioginiai mokesčiai (nekilnojamojo turto miestuose, verslo, piniginio kapitalo pajamų) sudarė tik 5–7,4 % visų mokestinių pajamų. Šie mokesčiai (išskyrus verslo pelno mokestį, imtą iš įmonių, kurių pelnas buvo didesnis kaip 3 % pagrindinio kapitalo) buvo proporciniai.

Rusijos imperijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais (akcizais, muitais, fiskaliniais monopoliais). 1911 jų įplaukos (1,6 mlrd. rublių) buvo septynis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (223 mln. rublių). Degtinės monopolio ir alkoholio akcizų pajamos 1913 sudarė 953 mln. rublių (28 % biudžeto pajamų), dėl to Rusijos imperijos biudžetas buvo vadinamas girtu biudžetu. Valstybė t. p. turėjo tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų monopolius. Lietuviškosiose gubernijose valstybės finansų 1913 sąmatoje netiesioginių mokesčių įplaukos (25,8 mln. rublių) buvo šešis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas (4,2 mln. rublių). Iš svaigiųjų gėrimų akcizų, patentų ir kitų mokesčių gauta 2,2 mln. rublių.

Mokesčiai Lietuvoje kaizerinės Vokietijos okupacijos metais (1915–1918)

Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1915–17, 1918 viduryje) finansinius reikalus tvarkė Vyriausiojo Rytų vado finansų valdyba (Finanzverwaltung der Oberbefehlhabers Ost). Mokesčiai savo forma priartinti prie Prūsijos mokesčių sistemos, kartu siekta išlaikyti tam tikrą buvusių Rusijos imperijos mokesčių analogiją. Mokesčių sistema buvo grindžiama daugiausia lengvai surenkamais mokesčiais. 1915 11 įvesti šie mokesčiai: žemės (proporcinis; po 50 pfenigų už vieną hektarą arba 54,5 pfenigo už dešimtinę žemės, t. y. du šešis kartus didesnis už buvusįjį), nuomos arba nuomos vertės (progresinis; 3–6 %), prekybos bei pramonės verslo (2–6 %, imamas miesto vietovėje už sklypus, mokėjo ne tik pirkliai ir pramonininkai, bet ir laisvųjų profesijų atstovai – dailininkai, gydytojai, advokatai, vaistininkai). Atgaivintas pagalvės mokestis (1916 – po šešias markes, 1918 – po aštuonias markes per metus iš kiekvieno 15–60 m. vyriškos lyties asmens). Labai nepopuliarus buvo šunų mokestis (po 10 markių už šunį kaime ir po 30 markių mieste).

Tiesioginių mokesčių įplaukos 1916 02–11 sudarė 9,3 mln. rublių, iš jų žemės mokesčio – 3,5 mln. rublių, pagalvės – 2,9 mln. rublių, verslo – 1,4 mln. rublių. Įvesti netiesioginiai mokesčiai: fiskaliniai monopoliai (degtinės, tabako, degtukų, sacharino, cukraus, druskos ir kiti), akcizai, muitai. Šie monopoliai buvo labai svarbūs. Vien papirosų fiskalinis monopolis 1916 Rytų krašte davė 2,5 karto daugiau pajamų negu žemės mokestis ir tris kartus daugiau nei pagalvės mokestis, degtinės monopolis (net ir trūkstant degtinės) – apie 900 000 markių. Kartu su druskos monopoliu įvestas įvežamasis druskos muitas, nustatyta didelė oficiali druskos kaina – 26 pfenigai už svarą (2 kartus didesnė nei duonos). Degtukų akcizas sudarė daugiau kaip 50 % degtukų kainos. Dingus akciziniam žibalui, mielėms, savaime prarado reikšmę ir jų akcizai. Sumažėjo muitų reikšmė, bet vis tiek jie sudarė daugiau kaip 50 % visų netiesioginių mokesčių įplaukų. Netiesioginių mokesčių įplaukos buvo keturis kartus didesnės už tiesioginių mokesčių įplaukas. Dar buvo įvesta žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos, kontribucijos (lyg ir reparacijos už Rusijos kariuomenės padarytus nuostolius Vokietijai), baudos (pvz., už prekybą žąsimis, nepagarbą vokiečiams, laiškų į kitas vietoves rašymą), rekvizicijos (jų iš Lietuvos surinkta apie 340 mln. aukso markių).

Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) mokesčių sistema

1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę įkurtas Finansų departamentas su Valstybės iždine Kaune ir 20 vietinių iždinių, Rinkliavų ir Akcizų (Akčyžės) departamentai ir kitos valstybinės finansų institucijos. Finansų ministras buvo vyriausiasis mokesčių prižiūrėtojas, miestuose ir apskrityse paskirti mokesčių inspektoriai ir jų padėjėjai, mokesčių komisijos ir akcizo kontrolieriai. 1919 01 23 Ministerių kabineto įsakymu įvesti Rusijos imperijoje galioję mokesčiai: žemės, pamatinis prekybos ir pramonės įstaigų, nekilnojamųjų turtų miestuose, paprastasis štempelinis (žyminis). Atskirai įvesti ir kiti mokesčiai: palaikų (palikimo), progresinis mokestis labdarybės tikslams nuo pramogų ir pasilinksminimų, apdraudžiamųjų turtų, parduodamo miško, savivaldybių mokesčiai.

Daugiausia surinkta žemės ūkio ir miško, prekybos ir pramonės mokesčių (1917–19 – atitinkamai 75 % ir 24 %, 1920 – 74 % ir 25 %, 1921 – 59 % ir 36 %). 1919 08 07 paskelbti laikinieji akčyzės (akcizo) mokesčių įstatai įvedant akcizus spiritui, degtukams, alui, midui, arbatžolėms, tabakui, cigarams, papirosinėms gilzėms ir papirosiniam popieriui. Esant infliacijai akcizų tarifai buvo didinami. 1919 05 08 paskelbtas laikinasis Lietuvos muitinių tarifas, 1920 11 – Lietuvos muitinių tarifas, nustatantis vertybinį 5–25 % muitą įvežamoms prekėms. 1919 pakartotinai nustatyta, kad be leidimo draudžiama išvežti į užsienį daugumą augalininkystės produktų, gyvulius ir kai kuriuos gyvulininkystės produktus. 1921 07 16 įvestas lošiamųjų ir pasjanso kortų valstybinis monopolis, 1922 03 28 – valstybinis degtinės ir spirito monopolis. 1923–39 mokesčiai sudarė 53–66 % biudžeto pajamų.

1923–39 kasmet buvo surenkama 33–59 mln. litų tiesioginių mokesčių (19–28 % visų mokestinių ir 11–20 % biudžeto pajamų). Valstybinio žemės mokesčio dydis priklausė nuo žemės rūšies: už pirmosios rūšies žemės vieną hektarą – 9 litai, antrosios – 7,5 lito, trečiosios – 5 litai, ketvirtosios – 1,5 lito. 1923 šio mokesčio surinkta 13 mln. litų (33 % tiesioginių mokesčių), 1939 – 20 mln. litų (55 % tiesioginių mokesčių). Dalis valstybinio žemės mokesčio ėjo savivaldybėms. 1937 po Suvalkijos valstiečių streiko mokestis sumažintas 10 %. Nekilnojamojo turto mokestis (sudarė 7–15 % tiesioginių mokesčių) imtas miestuose ir miesteliuose už nekilnojamojo turto bruto pelną (iki 1935 – 10 %, vėliau – 11–13 %). Bežemiai ir mažažemiai valstiečiai (išskyrus savanorius), gavę žemės pagal 1922 žemės reformą, 36 m. turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Pagrindiniu patentiniu mokesčiu apmokestintos prekybos įmonės suskirstytos į penkias, pramonės – į aštuonias (1935 – devynias) rūšis. 1938 šio mokesčio surinkta 2,7 mln. litų. Nuo 1930 asmens verslo mokestį mokėjo ekspeditoriai, komivojažieriai, draudimo draugijų inspektoriai ir agentai, t. p. kai kurie kiti panašaus verslo atstovai. Be pagrindinio, buvo imami dažnai kaitaliojami papildomi verslo mokesčiai: 1919–24 – pridedamasis valstybinis mokestis nuo prekybos ir pramonės įmonių (50–300 % pagrindinio kapitalo), 1921–25 – amato, kredito, prekybos ir pramonės įmonių bendrųjų pajamų mokestis (1 % bendrųjų pajamų – valstybės, 0,2 % – savivaldybių naudai), 1926–31 – prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokestis (2–20 %), 1930 jį pakeitė verslo pelno mokestis (didžiausias tarifas nuo 20 % sumažintas iki 16 %). Kiti tiesioginiai mokesčiai: kapitalo pelno (5 % tarifas procentinių popierių savininkų pajamoms ir palūkanoms), nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo arba pripažinimo (4 % pirkimo–pardavimo kainos), draudimo (draudžiamų turtų; vienas litas nuo kiekvieno 1000 litų draudimo pensijos), papildomojo draudimo priežiūros (mokėjo draudimo įstaigos), vandens variklių, garo katilų. Padidėjus samdomojo darbo ekonominei reikšmei 1932 įvestas progresinis darbo pajamų mokestis (4–14 %, nuo 1935 – 12–18 %, dvigubai sumažinus neapmokestinamąjį minimumą).

Netiesioginiai mokesčiai, įskaitant fiskalinių monopolių pajamas, 1923–39 davė 64–130 mln. litų metinių pajamų (58–69 % visų mokestinių įplaukų ir 35–43 % biudžeto pajamų). Visų akcizų (alkoholinių gėrimų, tabako, degtukų, mielių, cukraus) metinės įplaukos 1923–39 sudarė 16–38 mln. litų (9–24 % visų mokestinių pajamų), muitų – 36–76 mln. litų (24–38 % mokestinių pajamų). Nuo 1932 vykdyta valstybinė importo kontrolė ir importo licencijų sistema (1935–36 apėmė 134 muito tarifų straipsnius iš 216), 1936 už leidimus įvežti prekes įvestas specialus mokestis prekybos ir pramonės įmonėms, padidinti muitai už įvežamą žemės ūkio produkciją, kai kurias kitas prekes (druską, avalynę, geležies ir plieno dirbinius, medvilninius ir vilnonius audinius, dviračius). Be rinkliavinio pobūdžio žyminio mokesčio (imant už turto savininko pasikeitimo aktus ir įvairius sandorius po 1 % nuo sandorio sumos), buvo imamos ir vekselinio žyminio mokesčio (po 25 centus nuo 100 litų vekselio sumos), teismo, plentų ir vieškelių, uostų ir vandens kelių, mokslapinigių, patentų ir kitos rinkliavos (1936–38 jos sudarė 6–7 % biudžeto pajamų). Per mokesčių sistemą buvo perskirstoma apie 18 % nacionalinių pajamų (panašiai kaip ir Vakarų šalyse).

Mokesčiai Lietuvoje SSRS ir nacių Vokietijos okupacijų metais (1940–1990)

SSRS okupavus Lietuvą mokesčių sistema buvo keičiama pagal SSRS mokesčių pavyzdį. Pakeistas ankstesnis darbo pajamų mokestis, panaikinti muitai iš SSRS įvežamoms prekėms, valstiečiai (neturėję nuolatinių samdinių) atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir baudų, nuo privataus sektoriaus apmokestinimo atskirtas socialistinio ūkio apmokestinimas (panaikinti verslo, patento mokesčiai, akcizai ir kita), įvesti apyvartos ir pajamų mokesčiai kooperatinėms įmonėms ir organizacijoms, atskaitymai iš pelno valstybinėms įmonėms ir organizacijoms. 1940 pabaigoje įvestas SSRS pajamų mokestis ir rinkliava butų statybos bei kultūros reikalams (vietoj darbo pajamų, butų ir kitų mokesčių), padidintas žemės mokestis didesniems ir nuolat samdomąjį darbą naudojantiems mažesniems ūkiams. 1941 žemės mokestis pakeistas vadinamosios aštrios progresijos (0,9–55 %) pajamų mokesčiui artimu žemės ūkio mokesčiu (20 % sumažintas bendro žemės dirbimo draugijų nariams). Nuo 1941 privatininkams nustatytas beveik dvigubai didesnis pajamų mokestis nei kooperatininkams.

1941 Vokietijai okupavus Lietuvą įvesta nauja mokesčių sistema, apimanti ir kai kuriuos iki SSRS okupacijos buvusius mokesčius. Ją sudarė tiesioginiai (žemės, nekilnojamojo turto miestuose, algų, vietos gyventojų pajamų, bendrovių, vokiečių pajamų, vokiečių korporacijų mokesčiai), tiesioginiai savivaldybių (kaimo gyventojų asmens, valsčiaus gėralų, verslo, pramogų, autovežimų, dviračių mokesčiai, t. p. mokesčiai už arklius, karves ir jaučius miestuose, šunis, kurortinė rinkliava, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių priedai valsčių ir apskričių savivaldybėms), netiesioginiai (apyvartos, degtinės, alaus, tabako, spirito, saldžiųjų medžiagų ir druskos fiskalinio monopolio) mokesčiai. 1942 įsigaliojo Vokietijos muitų įstatymas (1939) su pakeitimais.

1945–89 Lietuvos finansai vėl buvo SSRS finansų sistemos dalis. Įmonių pelno atskaitymai pakeisti trimis pelno mokesčiais – gamybinių fondų įmokomis (nuo turimų gamybinių fondų vertės), fiksuotais mokėjimais (mokėjo rentabilios įmonės) ir laisvojo pelno likučio įmokomis (pelno dalis, likusi suformavus nustatytus įmonės ekonominio skatinimo fondus). Keletą kartų pertvarkytas kolūkių pajamų mokestis (1958 įvestas bendras vidutinis tarifas vietoj anksčiau galiojusių keturių). Lietuvoje nustatytas 4–15 % kolūkių pajamų mokestis. 1961–65 gyvulininkystės pajamoms taikyta 80 % lengvata. 1979 kooperatinėms ir visuomeninėms organizacijoms nustatytas 55 % (vietoj 25 %), profesinių sąjungų organizacijoms – 25 % pajamų mokesčio tarifas.

Mokesčių, kuriuos mokėjo valstybinės ir kooperatinės įmonės bei kolūkiai, įplaukos sudarė apie 90 % valstybės biudžeto pajamų. Gyventojai mokėjo pajamų, žemės ūkio, t. p. viengungių, vienišų ir mažašeimių asmenų mokesčius. 1953 2,5 karto sumažintas žemės ūkio mokestis (ne kolūkiečiams tarifas buvo dvigubai didesnis). 1958 panaikinti privalomi žemės ūkio produkcijos pristatymai valstybei. 1957 mažas pajamas gaunantys gyventojai atleisti nuo pajamų mokesčio, jiems sumažintas viengungių, vienišų ir mažašeimių asmenų mokestis (nuo 1958 vienišos motinos ir asmenys, turintys vaikų, mokesčio nemokėjo). Dar buvo mokami vietiniai pastatų (iki 1981 trobesių) ir žemės savininkų (imami iš kooperatinių organizacijų, įmonių ir gyventojų), transporto priemonių savininkų mokesčiai. Apyvartos mokesčio įplaukos 1970 sudarė 45,4 % (1980 – 59,2 %, 1989 – 36,9 %), valstybinių įmonių ir organizacijų pelno įmokos ir kiti mokėjimai – 31,9 % (1980 – 19,5 %, 1989 – 27,2 %), gyventojų mokesčiai – 7,0 % (1980 – 6,7 %, 1989 – 12,6 %) Lietuvos valstybės biudžeto pajamų.

262

Lietuvos mokesčių sistema po 1990

Atkūrus nepriklausomybę pradėta kurti nauja Lietuvos mokesčių sistema. Nuo 1990 priimti daugiau kaip 25 mokesčių, įmokų ir rinkliavų įstatymai, jie daug kartų keisti, taisyti, t. p. nuolat buvo keičiamos apmokestinimo nuostatos. Vietoj SSRS valstybės biudžeto pajamų pagrindinio šaltinio – apyvartos mokesčio – įvesti bendrasis ir individualusis akcizai. 1992 iš jų gauta atitinkamai 28,9 % (24 389,6 mln. talonų) ir 13,2 % (11 167,9 mln. talonų) valstybės biudžeto pajamų. 1991 įvesti juridinių asmenų pelno (2003 pakeistas pelno mokesčiu), fizinių asmenų pajamų (2003 pakeistas gyventojų pajamų mokesčiu) ir žemės mokestis bei mokestis už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio objektas – naudingosios iškasenos: dolomitas, durpės, gintaras, klintys, molis, žvyras ir kitos, išskyrus angliavandenilius ir gydymo įstaigose naudojamas durpes, t. p. vanduo ir statybinis gruntas, nuo 2003 – medžiojamieji gyvūnai), 1992 – naftos ir dujų išteklių mokestis. 1993 įsigaliojo Muitinės (pakeitė 1990 Muitinės laikinąjį įstatymą) ir Muitų tarifų įstatymai. 1994 vietoj bendrojo akcizo įvestas pridėtinės vertės mokestis, individualųjį pakeitė akcizas, t. p. įvesti žyminis (Žyminio mokesčio įstatymas 2001 pakeistas Rinkliavų įstatymu), prekyviečių (panaikintas 2003 pabaigoje) mokesčiai. 1995 įsigaliojo įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto (2006 pakeistas nekilnojamojo turto mokesčiu), paveldimo ar dovanojamo turto (2003 pakeistas paveldimo turto mokesčiu), konsulinis mokestis, 1996 – Muitinės kodeksas.

Lietuvoje taikomi (2021) 22 rūšių mokesčiai. Dauguma jų renkama į valstybės biudžetą, o žemės, paveldimo turto mokesčiai, nuomos mokestis už valstybinę žemę, t. p. dalis įplaukų iš gyventojų pajamų, nekilnojamojo turto mokesčių, mokesčių už aplinkos teršimą, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, įvairių rinkliavų – į savivaldybių biudžetus. Kai kurių rūšių mokesčiai mokami į tikslinius fondus (valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokos, įmokos į Garantinį fondą). Mokesčių rūšis, jų tarifus ir lengvatų teikimo tvarką nustato ir keičia Seimas.

856

Lietuvos mokesčių sistema

mokestis

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką