mókslas (lot. scientia  žinojimas, mokėjimas), žmonių intelektinė veikla, kurios tikslas yra suprasti ir paaiškinti tikrovės reiškinius ir taikyti visuomenės poreikiams; šia veikla sukauptos žinios apie tikrovę – vienas pagrindinių kultūros komponentų; socialinė institucija, apimanti mokslinę veiklą vykdančių žmonių bendruomenę, turinčią savą socialinę ir ekonominę struktūrą.

Mokslo samprata

Įvairiose kultūrose mokslu vadinama nevienoda veikla ir sukauptos žinios. Senovėje mokslas reiškė išmintį, žinojimą ir patirtį. Šiuolaikine prasme žodis mokslas pradėtas vartoti tik 19 amžiuje. Iki tol gamtos mokslų žinių sistema buvo vadinama gamtos filosofija. Vakarų kultūrai būdinga mokslą tapatinti su fizinio pasaulio moksliniais tyrimais, o matematika, humanitariniai mokslai ir socialiniai mokslai laikomi kitokia veikla. Lietuvoje mokslu vadinama bet kuri iš šių veiklos sričių, fizinio pasaulio tyrimai vadinami gamtos mokslais.

Mokslo žinių atskyrimo nuo ne mokslo kriterijus siūlo mokslo filosofija.

Nuo kitų panašų tikslą turinčių intelektinės veiklos sričių (meno, religijos) mokslas skiriasi savo metodais. Siekiant objektyvių žinių apie tikrovės reiškinius moksliniai tyrimai grindžiami racionaliais samprotavimais, stebėjimais ir eksperimentais. Mokslo metodologijos svarbiausias bruožas – nuolatinis jau įgytų žinių kritinis vertinimas. Dėl visų naujų aplinkybių ir argumentų mokslo sukauptos žinios yra neišsamios ir kintamos.

Mokslo klasifikacija

Mokslo sukauptos žinios klasifikuojamos nuolat ir vadovaujantis besikeičiančiais principais.

Antikos laikais sukauptas žinias savaip klasifikavo daugelis to meto filosofų. Platonas žinias skirstė pagal žmogaus intelektinių gebėjimų rūšis: dialektika yra idėjų pažinimo priemonė, fizika – gamtos pažinimas, etika – veiksmų pažinimas. Aristotelis pagal pažinimo tikslus ir tyrimo objektus skyrė tris žinių grupes: teorinė filosofija – objektų būtis (fizika ir filosofija), praktinė filosofija – žmonių veikla ir jos rezultatai (etika ir politika), kūrybos mokslai – menas (estetika). Stoikai (stoicizmas) antikos laikų žinių visumą skirstė į tris pagrindines dalis: gamtą (fizika), visuomenę (etika), mąstymą (logika). Arabai perėmė graikų klasifikavimo sistemas ir jas papildė naujais mokslais, daugiausia susijusiais su religija. 7 a. islamo šalyse buvo skiriami iš graikų perimti mokslai ir mokslais vadinti poezija ir oratoriaus menas. Visiškai kitokias mokslo klasifikavimo sistemas pasiūlė Alfarabijus ir Avicena. Kinijoje ir Indijoje nuo seno naudojamos savarankiškos mokslų klasifikavimo sistemos, jos buvo svarbios švietimui. Seniausia žinoma yra Hanų dinastijos naudota sistema Erja (Erh‑ya); iš esmės tai sąvokų žodynas, sutvarkytas pagal tam tikrą vidinę struktūrą. Indijoje sukaupta žinių sistema išdėstyta Dharmašastrose.

Platono, Aristotelio ir Sokrato biustai (graikų skulptoriaus Lisipo (370–300 pr. Kr.) darbų romėnų kopijos, 1 a. po Kr., Luvras)

1605 F. Baconas pasiūlė mokslo klasifikavimo sistemą, kurioje logiškai siejama tikslai, objektai ir įvairios reiškinių grupės. Visos to meto žinios sugrupuotos pagal žmogaus gebėjimus: atmintį, vaizduotę ir protą. Tas grupes sudarė istorijos, poezijos mokslai ir filosofija, kuri savo ruožtu dalijama į gamtos filosofiją, taikomąją filosofiją ir psichologiją. F. Bacono klasifikavimo sistemą su nedideliais pakeitimais perėmė vėlesni filosofai ir mokslininkai. Svarus indėlis klasifikuojant mokslą 20 a. pradžioje priskiriamas Ch. S. Peirce’ui. Jis visus mokslus suskirstė į tris grupes pagal jų svarbą: pirmoji – atradimų mokslai (matematika, filosofija ir fiziniai mokslai), antroji – apžvalgos mokslai ir trečioji – praktiniai mokslai (etiketas, raštvedyba ir kiti).

SSRS mokslų klasifikacija buvo grindžiama marksizmo principais; svarbiausias indėlis priskiriamas Bonifatijui Kedrovui (1903–85).

Atstovaudamas neomarksizmui J. Habermasas Vokietijoje visas žinių formas kildino iš fundamentaliųjų žmogaus interesų. Jis išskyrė tris pažinimo požiūriu nevienodus interesus, kuriuos atitinka skirtingos mokslų grupės: techninius interesus atitinka gamtos mokslai, praktinius – istoriniai ir hermeneutiniai, išsilaisvinimo interesus – kritiniai mokslai (marksizmas ir psichoanalizė).

Paplitusi mokslo klasifikacija pagal konkretų aspektą. Mokslą pagal tikslus įprasta skirstyti į fundamentalųjį ir taikomąjį. Esminių tikrovės reiškinių, jų kitimo ir tarpusavio santykių tyrimas, jų dėsnių formulavimas siekiant suprasti ir paaiškinti reiškinį vadinamas fundamentaliuoju tyrimu. Taikomųjų tyrimų tikslas – tikrovės reiškinių tyrimas siekiant praktinės naudos. Pagal naudojamus metodus mokslas skirstomas į empirinį ir formalųjį. Empiriniam mokslui būdinga eksperimentas, reiškinių prognozavimas ir teorijų vertifikavimas (teorija atmetama, jei prieštarauja faktams). Formalusis mokslas (matematika, informatika, logika, formalioji lingvistika) tiria formaliąsias sistemas naudodamas dedukciją.

20 a. antroje pusėje pradėjo rastis konkrečiam tikslui sudarytos žinių klasifikavimo sistemos. Anksčiau sukurtos sistemos pertvarkomos siekiant plėtoti mokslo integraciją, vadinant tai tarpdiscipliniškumu. Mokslo publikacijų statistinei analizei tobulinti kuriama nauja mokslo sričių klasifikavimo sistema atsižvelgiant į literatūros citavimo pobūdį (mokslometrija). Siekiant tobulinti bibliotekų darbą, sukurtas bibliometrinis mokslų žemėlapis. Švietimo sistema nuo antikos laikų turėjo savą mokslo klasifikavimo sistemą. Viduramžių Europos švietimo sistemoje buvo paplitęs žinių sistemos dalijimas į septynis laisvuosius menus: gramatiką, retoriką, logiką, geometriją, aritmetiką, muziką ir astronomiją. Šiuolaikinės laisvųjų menų koncepcijos pagrindą sudaro studijų sritys: menai, literatūra, kalbos, filosofija, politika, istorija, matematika ir gamtos mokslas.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija 1997 patvirtino mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikacijos sistemą, naujos klasifikacijos redakcijos 1998, 2003, 2011, 2012 (lentelė).

1

Mokslas kaip socialinė institucija

Mokslinė veikla visuomenėje turi savitą formą, apibūdinamą socialinės institucijos sąvoka. Ji apima mokslo organizavimo ir valdymo formas, mokslininkų bendruomenių vertybes ir normas, jų formalias ir neformalias struktūras. Mokslas tampa visuomeniškai vertinga veikla suvokiant, jog dalis mokslo sukurtų žinių yra viešoji gėrybė, t. y. fundamentaliomis mokslo žiniomis gali naudotis visi ir jos yra nesunaikinamos. Dėl šios priežasties atsiranda poreikis finansuoti mokslą visos visuomenės sukauptomis lėšomis. Mokslo organizavimo ir finansavimo forma nustatoma formuojant valstybinę mokslo politiką. Kita mokslo visuomeninė funkcija yra ekonominės plėtros skatinimas. Be pagrindinio tikslo – tikrovės tyrimo, mokslo visuomeninė funkcija yra sukauptų žinių sklaida mokslo bendruomenėje ir visuomenėje. Atlikdamas žinių sklaidos funkciją mokslas formuoja visuomenės narių požiūrį į aplinką, ugdo vertybių sistemą, iš kurių svarbiausia yra tiesos samprata.

mokslininkai dirba eksperimentinėje petražolių plantacijoje (Miunchenas, Vokietija)

Pirmosios mokslinės draugijos

Mokslas kaip socialinė institucija pradėjo ryškėti 17 amžiuje. Didėjant mokslinės informacijos kiekiui atsirado būtinybė mokslininkams glaudžiau bendradarbiauti. 17 a. pradžioje Italijoje susikūrė pirmosios mokslinės draugijos (1603 įsteigta Nacionalinė akylųjų akademija). Siekiant plačiau skleisti mokslo žinias 1662 įkurta Londono karališkoji draugija (viena pirmųjų mokslininkus telkiančių ir jiems atstovaujančių institucijų), 1666 – Paryžiaus mokslų akademija.

Mokslo žurnalai

Mokslinio darbo rezultatai skelbiami žurnaluose ir knygose. Šiuolaikinių mokslo žurnalų prototipai pasirodė 1665. Prancūzų leidinys Journal des Sçavans buvo skirtas visoms žinių sritims. Netrukus po jo pasirodęs Londono karališkosios draugijos leidinys The Philosophical Transactions skelbė tik su mokslu, tuo laiku vadintu gamtos filosofija, susijusias žinias. Kelios dešimtys naujų žurnalų pradėti leisti 17 a. pabaigoje.

Pirmieji mokslo žurnalai straipsnius dažniausiai skelbė nacionaline kalba. 1800 jau buvo leidžiama apie 750 pavadinimų mokslo žurnalų. Dar po penkiasdešimties metų jau buvo apie 2 tūkstančius periodinių mokslo leidinių.

Žurnalų specializacija prasidėjo apie 18 a. vidurį, pirmieji jų buvo skirti medicinai. Pirmųjų mokslo žurnalų pagrindinė funkcija buvo naujų žinių sklaida. Šiais laikais svarbiausia mokslo žurnalų paskirtis – skelbiamų tyrimų rezultatų kokybės vertinimas; tam skirta publikuoti įteiktų rankraščių recenzavimo sistema. Anksčiau skelbiamų darbų kokybę vertino žurnalo redaktorius arba redakcijos nariai. Straipsniams tampant vis labiau specializuotiems, rankraščius recenzuoja žurnalo redakcijos parenkami konkrečios mokslo srities specialistai.

Mokslinės veiklos skatinimas

Suvokta galimybė taikyti mokslą pramonėje skatino visuomenę remti mokslinę veiklą. 1794 Paryžiuje įkurtos mokyklos École Polytechnique tikslas – diegti mokslo rezultatus praktikoje. Tokių technikos mokyklų gausa 19–20 a. savo ruožtu skatino mokslinę veiklą.

Daugelio valstybių vyriausybės finansuoja mokslą, steigia mokslinio tyrimo institutus, suteikia garbingus titulus ir postus žymiems mokslininkams.

Mokslininkai

19 a. pabaigoje asmeninį smalsumą tenkinantį gamtos filosofą pakeitė profesionalūs mokslininkai. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nuo 18 a. mokslininkų veiklos apimtis ir jų skaičius dvigubėja kas 10–15 metų. UNESCO duomenimis, per 50 metų (iki 20 a. 8 dešimtmečio) mokslininkų pasaulyje kasmet padaugėja 7 % (gyventojų skaičius – 1,7 %). 21 a. pradžioje gyvenantys mokslininkai ir mokslo darbuotojai sudaro daugiau kaip 90 % visų kada nors gyvenusių mokslininkų.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus mokslininku laikomas asmuo, atliekantis mokslinius tyrimus ir turintis mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2007 Lietuvoje mokslinių tyrimų srityje dirbo apie 12 000 žm., iš jų daugiau kaip 6000 mokslininkų; mokslininkai sudarė 0,4 % visų šalies dirbančių gyventojų (jų 2007 buvo 1 534 200). 2016 mokslinių tyrimų srityje dirbo 22 355 asmenys, iš jų 8104 turėjo mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą; mokslininkai sudarė 0,6 % visų šalies dirbančių gyventojų (jų 2016 buvo 1 470 400), 2018 – 24 591 asmuo, iš jų 8521 turėjo mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą; mokslininkai sudarė apie 1,79 % visų šalies dirbančių gyventojų (2018 buvo apie 1 376 000 dirbančių gyventojų). 2020 Lietuvoje mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje dirbo 26 317 asmenys, iš jų 4221 turėjo mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą; mokslininkai sudarė apie 1,95 % visų šalies dirbančių gyventojų (2020 buvo apie 1 352 400 dirbančių gyventojų).

Mokslą, kaip socialinę instituciją, tiria mokslo sociologija, daugiausia – socialinių sąlygų įtaką mokslinei veiklai, t. p. socialinių struktūrų ir procesų įtaką mokslui. 20 a. viduryje R. K. Mertonas plėtojo puritonų religijos ir mokslo revoliucijos sąryšio 18 a. idėją, t. p. suformulavo dėsningumų, pasireiškiančių mokslininkų bendruomenėse (Mato efektas / Matthew effect).

Mokslo atsiradimas ir raida

Mokslo priešistore laikoma žinių apie gamtos reiškinių reguliarumą kaupimas. Archeologiniai radiniai rodo, kad tokių žinių turėjo būti dar iki atsirandant raštui. Anglijoje ir šiaurės vakarų Europoje rastos milžiniškos akmens statulos, datuojamos apie 2500 pr. Kr., liudija egzistavus gana gilias žinias apie gamtą ir dangaus reiškinius. Tokie statiniai turėjo religinę ir astronominę prasmę. Spėjama, kad tokių statulų statytojai privalėjo žinoti Pitagoro teoremą dar keletą tūkstantmečių iki Pitagoro.

Religijos ir astronomijos persipynimas būdingas mokslo priešistorei ir aptinkamas ne tik neolito Europoje, bet ir Mesopotamijoje, Egipte, Kinijoje, Centrinėje Amerikoje ir Indijoje. Šių visuomenių žmonės gebėjo aprašyti gamtą ir naudoti tas žinias praktiniams reikalams, bet negalėjo racionaliai paaiškinti stebimų reiškinių be religijos, tik senovės graikų filosofija sukūrė abstrakčių sąvokų sistemą, teorinius argumentacijos pagrindus. Pirmuoju jos atstovu laikomas 6 a. pr. Kr. gyvenęs Talis Miletietis, o svarbiausiu jo nuopelnu – tai, kad visus stebimus gamtos reiškinius jis aiškino vienos substancijos – vandens – kitimu. Ši idėja buvo tobulinama kitų senovės graikų filosofijos atstovų; dauguma jų teigė keturių elementariųjų substancijų – žemės, ugnies, vandens ir oro – egzistavimą. Jomis galėjo paaiškinti daiktų kokybinius skirtumus, bet ne jų formas. Pastarąją problemą sprendė Pitagoras, teigęs skaičiaus pirmumą; legenda sako, kad ši idėja gimė filosofui suvokus garso priklausomybę nuo stygos ilgio.

graikų filosofo ir matematiko Pitagoro biustas (Roma, Borgheseʼs rūmų parkas)

Pasaulio reguliarumą ir racionalumą Talis Miletietis aiškino visiems daiktams būdingu vidiniu dieviškumu, lemiančiu jų egzistavimą tam tikram dieviškam tikslui. Šios idėjos padėjo formuotis dviem svarbiausiems klasikinio graikų mokslo bruožams: požiūriui, kad Visata yra tvarkinga struktūra (graikų kosmos reiškia tvarką), ir šią tvarką paaiškinančiam požiūriui, kad Visata yra organizmas, kurio dalys yra susijusios ir kiekviena jų turi iš anksto nulemtą tikslą. Pastarasis aiškinimas, vadinamas teleologija, dominavo ir graikų, ir gerokai vėlesnėje mokslo tradicijoje.

Archimedas vonioje – eksponatas, vaizduojantis Archimedo dėsnio atradimą (Izraelio mokslo, technologijų ir kosmoso muziejus, Haifa)

Talis Miletietis ir Pitagoras sukūrė graikų mokslo, kurį savo darbais labai išplėtojo Aristotelis ir Archimedas, pagrindus. Realizuodamas teleologijos požiūrį Aristotelis siekė atsakyti į klausimą, kokia yra tiriamų objektų funkcija reiškinių visumoje, kokia jų forma ir kaip ji įgyjama, o svarbiausia, koks yra objekto tikslas, todėl atitinkamas mokslinio tyrimo būdas yra stebėjimas; eksperimentas tam nėra tinkamas, nes neleidžia aprėpti visos tiriamojo reiškinio visumos. Į Aristotelio, kaip gamtininko, darbų rezultatus kritiškai žvelgta jau ankstyvaisiais viduramžiais, o ypač aristotelizmą sukritikavo naujųjų amžių mokslininkai. Tikslingumo problema nebuvo svarbi Archimedui, jo darbams būdinga fizikos reiškiniams suteikiama matematinė forma, problema išsprendžiama matematiniais metodais ir rezultatas suformuluojamas fizikiniais terminais.

5 a. pr. Kr. graikai (Hipokratas) lėmė esminį pokytį medicinoje teiginiu, kad žmogaus liga nėra Dievo bausmė, gydoma maldomis, bet turi natūralias priežastis, slypinčias žmogaus organizme. Šio požiūrio rezultatas buvo žmogaus organizmo anatominiai tyrimai siekiant suprasti visų jo dalių funkcijas.

Graikų mokslą perėmę romėnai juo tik naudojosi, bet beveik nepapildė naujomis idėjomis ar požiūriais. Teigiamu dalyku galima laikyti tai, kad žinios nedingo, o buvo išsaugotos vertimuose į lotynų kalbą. Romos imperiją nukariavus germanų gentims tolesnę įtaką mokslui darė arabų ir Centrinės Azijos mokslininkai (Avicena, Averojus, al Biruni; arabų kultūra), skatinami savo religijos nuostatų. Korano požiūriu, medicina yra menas, artimas Dievui. Tikėta, kad astronomija ir astrologija padeda atspėti Dievo valią. Artumas indų matematikai ir astronomijos poreikiai skatino aritmetikos ir geometrijos tyrimus. Dėl šių priežasčių 7–9 a. arabų kultūra ne tik perima graikų mokslą, bet ir toliau jį plėtoja. Atliekami tikslūs astronominiai stebėjimai, sukuriama algebra, plėtojami algebros funkcijų tyrimai.

Viduramžių krikščionybė Europoje išsaugojo graikų mokslinį palikimą, didesnę jo dalį perėmė iš arabų. 12–13 a. į lotynų kalbą buvo išversta beveik viskas, kas buvo žinoma arabams. Be to, viduramžių laikotarpis prisidėjo svarbiais technologijos išradimais ir atradimais. Mechaninio laikrodžio sukūrimas 14 a. reiškė ne tik aukštesnį laiko matavimo tikslumo standartą, bet ir tapo filosofine pasaulio įvaizdžio metafora. Mokslas viduramžiais vertintas kaip būdas pažinti Dievo kūrybą (scholastika), todėl nebuvo vėlesniems laikams būdingo mokslo ir religijos konflikto. Graikų mokslas buvo tobulinamas toliau, o ypač jo dalys, aktualios teologijai (šviesos ir judėjimo sampratos). Scholastika ištobulino teorinių ginčų ir diskusijų meną – retoriką ir logiką. Greta įvairių būsimo mokslo šakų plėtojosi alchemija ir astrologija.

Tolesnė mokslo raida susijusi su tobulesne technika, kuri leido atlikti vis tikslesnius gamtos reiškinių stebėjimus. Amerikos atradimas sukėlė abejonių dėl Klaudijo Ptolemajo geocentrinės pasaulio sistemos. Pirmasis mokslinės revoliucijos pradžią rodantis darbas paskelbtas 1543; jo autorius M. Kopernikas manė, kad planetų sukimasis aplink Saulę geriau paaiškina stebimus faktus. Tolesni bandymai pagrįsti šią hipotezę rėmėsi T. Brahe’s, J. Keplerio, G. Galilei ir R. Descartes’o darbais. Tik I. Newtonui pavyko atrasti Žemės ir dangaus kūnų judėjimo aiškinimo principus. 1687 paskelbtas jo darbas Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai (Philosophiae Naturalis Principia Mathematica) rėmėsi naujo matematinio aparato – diferencialinio skaičiavimo ir integralinio skaičiavimo – sukūrimu (atskirai ir tuo pačiu laiku kaip G. W. Leibnizas). Panašios svarbos darbų būta ir medicinoje. 1628 W. Harvey atrado didįjį kraujo apytakos ratą (mokslinės fiziologijos pradžia). F. Baconas paskelbė veikalus Naujasis organonas (Novum Organum 1620) ir Apie mokslų vertingumą ir praturtinimą (De dignitate et augmentis scientiarum 1623). Juose autorius suformulavo mokslinio pažinimo metodus, iškėlė indukcijos principo svarbą.

Londono mokslo muziejuje

18 a. tarp mokslų vyravo mechanika, kuri ilgainiui iš fizikos srities perėjo į matematikos sritį. L. Euleris, vienas produktyviausių mokslininkų, dirbusių matematikos ir matematinės fizikos srityje, sukūrė variacinį skaičiavimą, skirtą labai sudėtingoms problemoms spręsti. Mechanistiniai gamtos mokslų laimėjimai buvo perimti kuriantis pirmajai visuomenės mokslinei teorijai – politinei ekonomijai. Visa tai suformavo mechanistinę gamtos, visuomenės ir žmogaus sampratą. Newtono mechanikos triumfas neišvengiamai sukėlė neigiamą reakciją, turėjusią esminių padarinių tolesnei mokslo raidai; svarbiausias jų – siekis susieti ir paaiškinti visas gamtos jėgas. I. Kantas kritikavo galimybę tiesiogiai tirti atomą, šviesos korpuskulą ar elektrą, pasak jo, viskas, ką gali žmogus, – tai pažinti kūnus veikiančias jėgas. 1820 sukurta M. Faraday elektromagnetizmo teorija yra viena pirmųjų šios krypties teorijų, jas vėliau susiejo lauko teorija. 19 a. antroje pusėje D. Mendelejevui atradus periodinį dėsnį buvo sudaryta periodinė elementų sistema, kuria remiantis tapo įmanoma atrasti ir kurti naujus cheminius elementus ir medžiagas. Gyvųjų organizmų mokslinis tyrimas 19 a., praėjus dviem šimtams metų po W. Harvey atradimų, vis dar gerokai atsiliko nuo fizikos ir chemijos laimėjimų. 1859 Ch. R. Darwinas veikale Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio (On the Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life 1859, lietuviškai 1959) pagrindė rūšių kintamumo ir prisitaikymo prie aplinkos reiškinius. 19 a. mokslo visuomenę nustebino biologų (L. Pasteuro, R. Kocho) darbai, kuriais buvo įrodyta, kad bakterijos sukelia daugelį ligų.

Visi šie ir daugelis kitų mokslo atradimų 19 a.–20 a. pradžioje sukėlė klasikinio mokslo krizę ir sudarė prielaidas mechanistinio pasaulėvaizdžio griūčiai. Šią krizę įveikė naujas mokslo perversmas, prasidėjęs fizikoje apie 1895–1905. Atrastą radioaktyvumo reiškinį M. Planckas aiškino remdamasis energijos kvanto sąvoka, nesuderinama su klasikine termodinamika. Eterio hipotezę A. Einsteinui pavyko atmesti įrodžius, kad fizikinis reiškinys priklauso nuo stebėtojo vietos ir jo judėjimo atžvilgiu stebimo reiškinio greičio; absoliuti erdvė yra fikcija. 20 a. fizika – reliatyvumo teorija, kvantinė mechanika, elementariųjų dalelių fizika, lauko teorija – gerokai praplėtė fizinio pasaulio suvokimo ribas; ši fizikoje prasidėjusi antroji mokslo revoliucija tęsiasi.

Mokslas Lietuvoje

Apie mokslo šakas ir mokslinių tyrimų kryptis, raidą ir plėtrą pasaulyje ir Lietuvoje rašoma straipsniuose apie tas mokslo šakas.

L: A. F. Chalmers Kas yra mokslas? Vilnius 2005; T. Kuhn Mokslo revoliucijų struktūra Vilnius 2003; R. Karazija Fizikos istorija Vilnius 2002; G. Sarton Introduction to the History of Science 3 vol. Baltimore 1927–48; R. K. Merton The Sociology of Science: Theoretical and Empirical Investigations Chicago 1973; Science in the Twentieth Century Amsterdam 1997.

1751

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką