Mõrkus, vienas iš 12 apaštalų, evangelistas. Šventasis (šventė Katalikų Bažnyčioje – balandžio 25, Stačiatikių – gegužės 8). Marijos iš Jeruzalės sūnus (Apd 12, 12), apaštalo Pauliaus, vėliau ir kitų apaštalų misijų palydovas. Jam priskiriama Evangelija pagal Morkų. Pasak Apd 12, 12. 25, Morkus (buvo vardu Jonas, hebrajiškai Johanan – Jahvė yra maloningas, bet vadintas Morkumi, graikiškai Markos – apsauga) gyveno savo motinos namuose Jeruzalėje, kuriuose kartais rinkdavosi krikščionys. Kol 4, 10 pasakojama, kad Morkus su Pauliumi ir pusbroliu Barnabu dalyvavo jų misijų kelionėse Antiochijoje kaip talkininkas (Apd 13, 5), po to Pergėje Pamfilijoje (Apd 13, 13). Po Morkaus ir Pauliaus konflikto (Apd 15, 36–40) Morkus su Barnabu iškeliavo į misijas Kipre, o Paulius su Silu – į Kilikiją ir Galatiją. Pagal Kol 4,10, Fm 24, Paulius su Morkumi vėliau susitaikė, Morkus buvo jo pagalbininkas Romoje arba Efeze, vėliau ketino vykti į Kolosą; 2 Tim 4, 11 rašoma, kad Paulius nurodė Timotiejui atsivesti Morkų, bet neminima, ar Morkus pas Paulių atvyko.
apaštalas Morkus (dailininkas P. Veronese, Šv. Morkus 1555, aliejus, Šv. Sebastijono bažnyčia Venecijoje)
Anot Papijaus Hierapoliečio ir Eusebijaus Cezarėjiečio, Morkus Evangeliją užrašė remdamasis apaštalo Petro mokymu, nes buvo jo palydovas ir vertėjas. Kitos tradicijos Morkų sieja su krikščionybės Aleksandrijoje pradžia. Manoma, Morkus buvo nukankintas (palaikai saugomi Šv. Morkaus katedroje Venecijoje). Morkaus emblema ir atributas – sparnuotas liūtas. Dailėje dažniausiai vaizduojamas kaip evangelistas su plunksna ir rašaline arba kaip vyskupas (manoma, kad Morkus buvo pirmasis Aleksandrijos vyskupas), kartais vaizduojamas su apaštalu Petru. Venecijos tapybos mokyklos, ypač altorių ir votiniuose paveiksluose, visuomet vaizduojamas su Evangelija, o Venecijos dožas, ar kitas aukštas pareigūnas klūpo priešais Morkų. Kartais Morkus vaizduojamas dožą pristatantis Švč. Mergelei Marijai. Venecijos miesto globėjas.
565
-apaštalas Morkus; -šventasis Morkus